Posts Tagged ‘Minijos jachtklubas’

Jei ne žvejai, tai buriuotojai. [ nepiktai ]

Maniau ilgiau galėsiu pamėgoti (atostogos juk!), bet paryčiai atsikėlę iš Vilniaus ryte atsibeldė Bitlas, Jonukas ir Jonas („Dariukas“). Kels antradienį „Tojaną“. Smagu, kai ne vienas. Nors kai kuriuos sumanymus (seniai atidėliotų darbų kompiuteriu) teko atidėti.

Kepta avies mentis — puikumėlis. Dar ir prisiminiau kaip kortomis „tūkstantis“ žaidžiamas.

Kad nespėjau nieko kompiuteriu nuveikti, radau tik filmuką su greitu katamaranu. Berods rekordininkas. Tikrai greitas.

Žvejai yra alkani. Nes tik alkanas žmogus paryčiais vers tave iš gulto, kvies į lauką (spalio mėnesį!) atrakinti jachtklubo vartų, kad galėtų nusileisti savo katerį. Ir plauks į upes ar marias.

Jam nė motais lietus, bangos, jis – alkanas.

O grįžęs keiksis, kad nieko nepagavo. Arba vos pasieniečiams neįkliuvo. Kalbės žemaitiškai (kokia graži tarmė!), o keiksis rusiškai (kaip rėžia ausį!).

Tokia tad budinčiojo Mingės jachtklube kasdienybė.

Viliuosi, tie keli žvejai sekmadienio paryčiais ir dieną tebus tik keli alkani – visi kiti darbo dienomis dirbs.

Ir dar apie žvejus. Kitapus jachtklubo yra sala, marlapyje Plikių ežeriukais užvadinta. Jei niekas nepasikeitė, kiek pamenu, ant jos užvažiuoti automobiliais per Purvalankio tiltą nevalia. Bet ratuotų žvejų ten, kaip nuotraukoje matyti, apstu.

Tai ar ne paprasčiau ne drausti, o leisti ir ne baudų rinkti atvažiuoti (panašu, kad gamtos patruliai čia baudų rinkti seniai nevažiuoja), o mokesčio susirinkti?

Medinis burlaiviukas ir plastikinis sportinis bolidas varžėsi tarpusavyje.

Šmaikštuolis Bitlas vis prisigalvoja įdomių atrakcijų. Kas vyko, skaitykite linksmą (tik truputį painoką) pasakojimą komentaruose.

Daugiau nuotraukų (kaip ir ši, nukniaukta) – Vadimo fotogalerijoje.

Renginių ir įspūdžių iš praėjusio savaitgalio daug, tad jei viską sudėsiu, išeis ne įrašas, o paklodė, dėl to bandysiu būti lakoniškas.

Ambersail. Įgulų susitikimas ant jūros kranto (nors ir nežinia kodėl surengtas Nidoje, o ne Klaipėdoje, kur dauguma buriuotojų susirinko prieš KMR varžybas), buvo įdomus: vakarienė malonioje kompanijoje žvelgiant į saulėlydį.

Nida. Tiek aš jos ir temačiau, bet ačiū klasiokams už nakvynės rūpesčius.

Targa. Kateris iš pažiūros negreitas, bet šiaušia kaip uraganas – susitranzavome jį Nidoje ir Klaipėdoje buvome po valandos, mano GPS rodė maksimalų momentinį 38,1 mazgo greitį.

Smiltynės jachtklubas. Visada smagu ateiti ten, kur pirmą kartą savarankiškai pradėjau buriuoti, o dar smagiau, kai ten verda gyvenimas, nors ir nespėjau pamatyti visų, kuriuos norėjau.

Netikėtumai. Besibaigiant „Anties“ koncertui „Piranijos“  kepas Audrius pakvietė jo jachta plaukti pažiūrėti fejerverkų (stebėjome juos Pilies uoste, šaudančius tiesiai virš galvos) ir praplaukti šalia burlaivių.

Pilies uostas. Matyti tiek jachtų Pilies uoste ir prie Danės krantinių yra tikras džiaugsmas, bet jei tai būtų kasdien, tai kuomet jos buriuotų?

Idėja. Ne nauja ir ne mano – norint tiek senovinių burlaivių matyti kasdien Danės krantinėje, Klaipėdos miesto valdžiai užtektų leisti laivuose įsirengti butus, privesti prie krantinių komunikacijas ir atleisti juos nuo mokesčių, kaip yra Stokholme ar Kopenhagoje.

Burlaiviai. Aš gal perdegiau jų belaukdamas, gal minia buvo per didelė ir vaikščioti daug reikėjo per visas krantines, gal dar kažkas (tiksliau, kiti renginiai ar reikalai), bet tokio džiaugsmo kaip 2003 metais Rygoje nebuvo.

Klaida. Nepiktai nusišypsokim į ūsą: į Klaipėdos uostą atplaukę burlaiviai ir jachtos ne pastatytos (angliškai built) kažkelintais metais, o bulitintos

Kepurės. Jūreiviškos, kapitoniškos (rusiškas terminas фуражка tikslesnis) – Jūros šventėje tokias bet kas maukšlinosi ant galvos nusipirkęs, tad štai jums atsakymas, kodėl aš tokios nenešioju.

KMR. Startas pavėjui, o dar burlaivių fone – įspūdinga, ypač gražiai atrodė „Tojanos“ ir „Marius BMW“ tautiški spinakeriai.

„Blue Bird“. Nepykite, vyrai, kad el.laišką perskaičiau tik grįžęs į Vilnių, nors galėjome ir susitikti Smiltynės jachtklube.

Pasilabinimas. Jei su kuo nors nepasisveikinu, tai ne todėl, kad esu nosį pakėlęs, o tikrai nematau, nėra akių kontakto, neatpažįstu, nepastebiu.

Minija. Pora valandų toli nuo miesto šurmulio (ir pabėgus iš perpildytos Klaipėdos) Minijos jachtklube buvo tikra atgaiva, į Vilnių nesinorėjo grįžti dar neišvažiavus iš ten.

Pirmadienis. Kaip ir nemaža dalis Lietuvos gyventojų, tuo metu, kai didieji burlaiviai ir daugybė jachtų išplaukė į jūrą džiugindamos akis, aš prisidėjau prie Lietuvos BVP – dirbau.

Nuotraukos. Kai fotomėgėjas bando žaisti su gudresnio nei jis fotoaparato funkcijomis (pavyzdžiui, išlaikymu), gaunasi šūduva, bet kelis kadrus pavyko užfiksuoti: burlaiviai, KMR startas, savaitgalio beleberda (Kuršių marios), o geresnių ieškokite, pavyzdžiui, Minčių krioklyje (atskirai veidai ir laivai).

Galiu jau ir aš pasigirti atidaręs savo buriavimo sezoną. Jei toks bus ir pats sezonas, tai aš jau dabar patenkintas. Per praėjusį ilgąjį savaitgalį, galima sakyti išvagojau, Kuršių marias skersai ir išilgai: iš Klaipėdos į Miniją (Mingę), o iš šios į Nidą ir atgal.

Perspėjimas: pasakojimas ilgas. Nors be visų jūreiviškų detalių labai sutrumpintas.

Neįkvėpk mašalo!

Gegužės 1-ąją – tarptautinę darbo (darbininkų) dieną – aš dirbau. Kai visi ilsėjosi, plukdžiau jachta keleivius. Jachtas nuomojantis Aurelijus Glosas kartais paprašo paplukdyti keleivius, neturinčius įgūdžių ir teisės daryti tai savarankiškai. Jei galiu, — kodėl gi ne.

Šįkart jachta „Alcea“ (švediška „Albin Viggen“) plaukė dvi jaunos poros iš Šeduvos. Smagu, kai su buriavimu susipažįsta žmonės iš vidurio Lietuvos, toli nuo didelių vandens telkinių. Orai buvo puikus, ir, esu tikras, jiems patiko. Net svarstė, jog vasarą ir vėl kartos žygį.

Penktadienį vėjams naujokams buvo palankus: iki Pervalkos švyturio plaukėme pavėjiniu kursu. Kartais vėjo pūsteldavo iki kokių 8 m/s, tai gal ir gerai, jog nekėliau didžiosios genujos – užteko stakselio (priekinė burė) ir nesurifuoto (nesumažinto) groto (pagrindinė burė).

Apie 11.30 val. išplaukę iš Smiltynės jachtklubo, apie 15.30 švartavomės Juodkrantės prieplaukoje („kvadratu“ vadinamoje – koks idiotas tokią suprojektavo ir pastatė?).

Kai mes atplaukėme, pietinėje molo pusėje bortu prie betono buvo prisišvartavę „Banga“ ir „Sea Mouse“. Jau prašiau Aisčio iš „Bangos“ priimti švartovą, kai jis pasakė, jog jie jau išplaukia – prisišvartavome jų vietoje. Ačiū kolegoms buriuotojams ir greitesnei nei mūsų jachtai, anksčiau išplaukusiai iš Klaipėdos – taip gavome nuo vėjo užstotą vietą.

Juokrantėje mus pasitiko… spiečiai mašalų (regis juos žemaičiai „kuisiais“ vadina). Lyg tyčia kažkas iš įgulos klausė, ar daug būna Neringoje mašalų. Aš tokius spiečius pamenu tik iš vaikystės, kai per buriavimo varžybas teisėjų laivas „Jūratė“ plaukdavo į marias nakvoti. Veido kaukė ar respiratorius nepamaišytų susiruošusiems poilsiauti.

Kapitonas niekada nemiega

Užtrukę valandą Juokrantėje, pakėlėme bures ir toliau farvateriu (laivų keliu) plaukėme link Pervalkos švyturio, ties kurio farvateris išsišakoja – į Nidą ir į Miniją (Atmatos (Nemuno) žiotis). Pasukome kairiau, link Minijos. Kartu vos pasisuko ir vėjas – turėję jį gauti įstrižai į jachtos galą, toliau gavome tiesiai (fordevindas – pavėjinis kursas). Dar po kurio laiko jis pradėjo rimti.

Įgula jau buvo apsipratusi su laivu, abu vaikinai puikiai jį valdė, tad leidau sau šiek tiek pailsėti. Šalta naktis Smiltynės jachtklube neleido išsimiegoti. Vėjas nestiprus, kelias aiškus, įgula puikiai valdo jachtą, kodėl gi ne? Gal ir prisnūdau, bet išgirdęs (gal net pasąmonėje) „Gal žadinkim kapitoną?“ nėriau iš kajutės į kokpitą (atvira galinė ar centrinė jachtos „dėžė“, kurioje ir vyksta visas laivo valdymas). Galėjo ir nežadinti – jie patys puikiai plaukė beveik numatytu kursu. Na, gal kiek per arti Ventės kyšulio, bet tiesiai į Pilypą (35-ą farvaterio boją — nuotraukoje).

Tik vėjas visai nurimo. Tad kūrėme variklį. O apie 22 val. švartavomės Minijos jachtklubo krantinėje. Tai buvo galinis mūsų uostas – šeduviškiai čia jau buvo palikę savo automobilį, o iki Klaipėdos juos atvežė giminaičiai. Bet jie dar neskubėjo (nors, kaip supratau, pirmą kartą tokiam ilgam laikui artimiesiems paliko vienus mažylius savo vaikus), pasiliko nakvoti jachtoje. Jie buvo pasiruošę rimtai išvykai – ne tik šašlykų, bet ir savo kepsninę atsivežę.

Gaila, ryte nespėjau atsisveikinti – jie išvažiavo anksčiau, nei aš pabudau šiltoje „Keturių vėjų“ kajutėje (faktas: šildė elektrinis šildytuvas).

Kai „online support“ neveikia

Naktys dar šaltos, bet šeštadienio saulė įdienojus kepino jau kaip reikalas. Ir jei man skauda ar peršti sprandą, tai pats kaltas, ar ne? Šeštadienis Minijos jachtklube buvo kupinas darbų: vieni jachtas nusileido, stiebus statėsi, kiti jas tvarkė, ruošė artėjančiai „Pilypo taurės“ regatai.

Ne visada žinau, su kuo ir kada plauksiu. Ir čia pasitaikė proga (sutampius vantus ir sutvarkius kitas smulkmenas) plaukti „Capela“ klasės jachta „Keturi vėjai“, su kuria nemažai praėjusiais metais buriuota. Kai viskas taip spontaniškai įvyko, techninės kliūtys sutrukdė artimus žmones paplukdyti (jie negalėjo atvažiuoti), o noras plaukti buvo didelis, tad pasitaikė proga išbandyti Kuršių mariose vienutininko dalią.

Tiesa, tai nebuvo man naujovė -– paaugliškomis „Optimist“ ir „Cadet“ jachtutėmis ne kartą vienas plaukiojau, kai Preiloje gyvenau. Tik šįkart ir jachta, ir plaukimas rimtesni.

Plaukimui pasiruošiau „autopilotą“ — dvi gumines timpas pritvirtinau prie bortų, kurios iš abiejų pusių tempia rumpelį (vairalazdę). Apie 18.35 atišvartuoju ir čia pat, Minijoje, pasikeliu abi bures – grotą ir stakselį. Bet pakabinamą variklį išjungiu tik Nemune, nors po kurio laiko ir vėl tenka įjungti – vėjo, kurio, atrodo, turėtų netrūkti, nedaug. Motoro nebereikia tik išplaukus iš palyginus siauro Atmatos farvaterio – beidevindu (aštriu kampu į vėją) „Keturi vėjai“ palinguodami ant nedidelių bangelių plaukia link Nidos vidutiniu 4,5 mazgų greičiu. Iš šios jachtos didelio greičio ir nereikia.

Jau netoli Nidos vėjas nurimsta ir metas kurti variklį. Ir čia kyla nedidelė bėda, sukelianti trumpą, vos juntamą, bet visgi panikos priepoliuką – variklio „koja“ pakrypusi į viršų, sraigtas pusiau vandeny, pusiau ore. Ir nenori nusileisti. Kaip aš į uostą įplauksiu? Žinau, kad galima ir burėmis. Ir pats sėkmingai išbandžiau. Bet nepatinka man, kai varikliai ožiuojasi.

Pagalbos kviečiuosi mobiliuoju GSM ryšiu – vyrai, ką patarsit? Bet vyrai krante pagal nupasakojimą nelabai ką gali patarti. Bet, po paraliais, aš juk plaukiu „vienutininko treniruotėms“, tad pats ir turiu iš bėdos kapstytis. O tai, pasirodo, ne taip jau ir sunku – tą svirtelę, kurią judinau, reikėjo tik stipriau trūktelti, ir variklis vėl savo vietoje. Užkuriu motorą ir dar nesutemus 21.45 švartojuos Nidoje, prie pietinio, išorinio molo.

Visą kelią įkyriausia mintis buvo – kaip aš vienas prisišvartuosiu? Svarsčiau visokius variantus, mintyse dėliojau veiksmus, dar mariose pasiruošiau švartovus. Bet pats procesas įvyko sklandžiai ir, viliuosi, toks pat bus kitais kartais.

O Nidoje, kaip ir Juodkrantėje, apstu mašalų. Tiesa, vakare jie į burną ir nosį nelekia, tačiau apie juos pasakoja Viktoras, su jachta „Liberty“ prisišvartavęs čia. Pas jį vakaroju su ką tik iš jūros grįžusia „Festina“ įgula – Gintulis, Gintas ir jaunasis junga. Ir jie Juodkrantėje mašalų buvo atakuoti, mariose, Nidoje jų matė.

Ei, bet aš juk Nidoje! Ar ne metas pasivaikščioti? Tad pas Viktorą ilgai neužsibūnu. Tik va, bėda, marinos (uosto) dušai užrakinti (WC kodas nepakitęs nuo praėjusių metų), tad kaip aš eisiu po miestą zylioti prakaito gėlu vandeniu nenusiprausęs? Ir išeiginius batus Minijoje palikau, denio sportbačiai dėl visiems žinomos vienos savybės pas mergas eiti netinkami.

Tad lieku jachtoje ir prieš užmiegant girdžiu kaip tyliai, be keiksmų, greta prisišvartuoja „Eglė“.

Dar vienas vienutininkas

Naktį ir vėl šildė elektrinis šildytuvas, bet išsimiegoti neleido anksti pakilusi saulė. Ką gi, eime pažiūrėti poilsiautojų, kurie nuo mašalų gelbstisi burnas ir veidus pridengę.

Uoste dar sutinku bičiulį kaunietį buriuotoją Giedrių – kol jo partneris Kęstas su dar vienu buriuotoju iš per Atlantą jachtą plukdo iš JAV, jis iš Uostadvario vienas į Nidą atplaukė jachta „Akuna Matata“. Giedrius vaišina kava ir pasakoja apie „Tūkstantmečio odisėją“ — jis plaukė antrajame etape iš Las Palmaso į Keiptauną.

Yra čia ir daugiau buriuotojų, sveikinamės. Svarstome, jog atsirado puiki naujovė – ant uosto kapitono namelio kabo skelbimas su schema, kur Nidoje veikia savitarnos skalbykla. Kuršių marių regatos dalyviams (ar ilgiau uoste stovintiems buriuotojams) – gera žinia.

Bet yra ir ne tokia gera – stovėjimas uoste pabrango. Aš, kaip už 7 metrų jachtos stovėjimą pusę paros, moku 15 litų.

Nidoje atlieku ir dar vieną pavedimą – iš Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ (ačiū, ponia Regina) paimu praėjusių metų „Marių burių“ regatos nuotraukas -– jos čia kabėjo kaip parodos eksponatai per Kapitonų suvažiavimą.

Įnoringas „autopilotas“

Sekmadienio rytas nežadėjo rimto buriavimo –- marios buvo lygios kaip stiklas. Vėjo vos 1-2 metrus per sekundę žadėjo ir orų prognozės. Nusiteikiau „motoruoti“ ir Nidą palikau apie 11.45 val. Tiesa, vėjas jau buvo šiek tiek pakilęs.

Bet vėjo buvo negana, juolab susivėlinau išplaukti, į Miniją (norint laiku pasiekti ir namus) teko skubėti – variklis dirbo greičiau, bet „iki dugno“ nespaudžiau. Netoli Atmatos vėjas susisuko į pietvakarius, bet dar labiau nusilpo. Į Minijos jachtklubą grįžau 14.25. Beveik visą kelią, apie tris valandas, burzgė variklis. Ne, ponios ir ponai, man mielesnis vėjo šiurenimas –- tuomet ir bangas girdi.

Bet turėjau galimybių eksperimentuoti su „autopilotu“ (nuotraukoje). Mano ekspromtu sugalvota sistema dar tobulintina. Kai vėjas pučia (tai buvo šeštadienį), jachta vis kyla į vėją. Tarkime, tai dėl blogos stiebo centruotės, burių įtempimo.

Kai vėjo nėra ir dirba variklis, kol nejudi jachtoje, viskas beveik gerai. Bet „Keturi vėjai“ yra nedidelis burlaivis, reaguoja net į mano (o aš daug nesveriu) judėjimą denyje. Vos spėji nušokti nusileisti burę, jachta jau pasisukusi kur nori. Grįžti atgal, pataisai „autopilotą“, vėl į jachtos nosį – nukabinti nuleistos burės. Ir vėl atgal reguliuoti.

Taip ir šokinėjau – tai bures leist/pakelt, tai švartovus pritvirtinti ar nuimti, krancus (tokie guminiai burbulai tvirtinami prie jachtų bortų šiems saugoti švartuojantis ir stovint) pakabinti ir t.t. Ir visada viena akis stebi horizontą, rumpelį, o visas kūnas jaučia, kur krypsta jachta ir kiek dar galima leisti jai krypti.

Jei burės pakeltos, dar ir jas stebėti (trūksta akių? tuomet šikna jausk!) privalu – prie stipraus vėjo savaiminis halsas (posūkis pavėjui) ar vendas (posūkis prieš vėją) dalykas pavojingas. Pradedant nuo nemalonių smulkmenų, iki rimtų bėdų, kai įgula už borto krenta, stiebai lūžta, jachtos virsta. Mano atveju tokia tikimybė buvo nulinė (nebent aš už borto išlėkčiau ir tektų atgal kapanotis per saugos virvę).

Ne, be reikalo nerizikavau (kartą teko, bet apie tai, kaip sakoma, „istorija nutyli“) — kitaip nerašyčiau šių eilučių. Tad trumpai apibendrinsiu savaitgalį: gražiu, šiltu (mariose nebuvo taip karšta, kaip krante) oru, kai vėjo mažoka, nuplaukta apie 50 jūrmylių (GPS duomenis dar reikės pasitikslinti) vidutiniu 5 mazgų greičiu. Super! Taip ir toliau!