Posts Tagged ‘Mintys’

Vis dar randasi žmonių, teigiančių, kad „prie sovietų buvo geriau“. Ir netgi tokių, kurie okupantų kariuomenės šventę vadina „tikrų vyrų diena“.

Nesakau, kad viskas anuomet buvo blogai, tačiau visas komunistinis-socialistinis sistemos pagrindas buvo blogas ir jei sėkla bloga, kaip vaisius bus geras? Kiek iš anuomet save visažiniais laikiusių žinojo, kad CCCP grėsė badas kaip dabar Šiaurės Korėjai?. Primiršusiems ar nežinojusiems — Rokiškio rašinėliai.

Bet ne apie tai dabar daina.

Žvelgiant į įrašo nuotraukas viršuje ir apačioje galima pamanyti, kad prieš 30 ir daugiau metų, Klaipėdoje buriavimas klestėte klestėjo – jachtos vos tilpo Klaipėdos jachtklube Smiltynėje.

Jei dabar visas Pilies uostelyje (imkime dar ir Mingę – anuomet ten jachktlubo nebuvo) prišvartuotas jachtas perplukdyti į kitą jūrų uosto kanalo pusę, senajame jachtklubo baseine jos nesutilptų.

Dalį sugrūdus, vaizdas būtų toks pats, o kitos lauktų reide.

Net jei Smiltynės uostelio senąjį baseiną skirti tik svečių laivams per tarptautines regatas, tikėtina, kad būtų panašus vaizdas.

O iš kitos pusės… Gražu toks stiebų ir takelažo miškas. Ir nors planų buriuoti jūroje įgyvendinimas anuomet prasidėdavo dokumentų pildymu dar žiemą (aš nesusidūręs, jaunas dar, pasakojo), buriavimas ir anuomet, ir dabar yra tas pats — bangos ir vėjas nepasikeitė. Priemonės kitos, naujesnės.

Nuotraukos iš 1979 metais išleisto Klaipėdos jachtklubo lankstinuko (šis – iš mamos archyvo).

Kas kaltas, jei neišsipūtė gelbėjimo plaustas, kaip jo prireikė?

Toks klausimas buvo užduotas Jūrų teisės seminare. Liko be tiesaus atsakymo. Vaizdžiai pažiūrėjus, tai kaltas kapitonas. Vienareikšmiškai.Vienasmeniškai.

Padarykime tokią hipotetinę fantastinę prielaidą: kažkur Baltijos jūros viduryje į priešų povandeninį laivą (kokių priešų? O ką aš žinau. Jei po vandeniu, tai priešų) atsitrenkusi sudužo jachta.

Įgula (skaičius ne taip svarbu) spėjo sulipti į gelbėjimo plaustą, tačiau šis, o varge!, netvarkingas. Nėra to ir ano (pavyzdžiui, vandens ir raketų), ir dar, koks siaubas!, plaustas kiauras.

Ir kas dėl to kaltas? Kapitono veblenimai „aš jiems galvas nurausiu! Aš jiems toookius pinigus už patikrinimą sumokėjau!“ čia nieko nepadės. Įgulai aišku – kaltas kapitonas. Ir jei įgula jo neužmuš čia ir dabar, padarys tai krante.

Šekit dar vieną teoriją: plaustas liks plūdrus užlopius skylę, bet ją užlopyti dėl kažkokių priežasčių galima tik ir tik žmogaus oda. Kieno skalpas eis lopui? Aišku, to, kas kalčiausias – kapitono.

Ir jau vėliau, jei pasiseks ir visi gyvi pasieks krantą, nuskalpuotas kapitonas galės ieškoti teisybės pas tuos, kas plaustą tikrino, jo komplektaciją žiūrėjo, orą pūtė ir skylių ieškojo.

Čia mes darome prielaidą, kad plaustas sąžiningai tikrintas, kad niekas kyšio už neatliktą veiksmą niekam nedavė. Nors ir tokiu atveju veiksmas — popierių pasirašyti už neva padarytą patikrą tai kažkam reikia, o tai irgi veiksmas ir taip pat atlygio reikalaujantis. Bet mes manome, kad tokie dalykai negalimi, – gi nerizikuos kapitonai savo ir savo įgulos gyvybe.

Teisybės nuskalptuotam kapitonui teks ieškoti teisme, ir štai čia teisininkai pasakys, kas kaltas, o teisėjas skirs deramą bausmę.

Bet nelaimės metu jūroje teisėjais ir prokurorais bus įgula, o vienintelis kaltinamasis, be teisės būti išteisintas, liks kapitonas.

Kapitonas kaltas dėl visko. Net ir dėl to, kad plaustas geltonas. Arba raudonas, Arba mėlynas ar juodas. Ar homoseksualų spalvos.

Tokia žmogaus natūra: jam neįdomios giluminės priežastys, jam savas kailis rūpi. Ir negali jo dėl to kaltinti.

P.S. Nuotrauka iš realybės, iš pratybų. Per kelias minutes pratybose supranti, koks galimas košmaras nelaimės metu jūroje. Ir dėl nelaimių dažniausiai kalti kapitonai…

• Andriaus Repšio (Šiauliai) nuotrauka.

Tikiu pasakojimais, kad pagal tai, kaip žmogus vaikšto jachtos (ar laivo) deniu, galima pasakyti, ar jis buriavęs vaikystėje (jaunystėje) lengvu švertbotu, ar ne. Ar tiesiog prieš sėdęs į kreiserį praktikos įgijo šliupkėje.

Sportinio buriavimo mažu ir daug koordinacijos reikalaujančiu laiveliu įgyta praktika nedingsta: buriuotojai jachtoje juda greitai ir tyliai, niekur neužkliūdami lyg katės ir jachta net nekrustėli.

Žmonės, niekad nebandę atlaikyti lygsvaros mažame laive, į dideles jachtas lipa kaip į bulvių prikrautą vežimą, o nuo jų kerėpliškų žingsnių dreba ne tik laivas, bet ir veržlės nuo vibracijos atsisuka.

Ne visi, žinoma, bet išimtys tik patvirtina taisyklę.

Artėjant navigaciniam sezonui nejučia pagalvoju: ir pats kerėpla kartais būnu, vikrumo, tylumo, koordinacijos trūksta, nors ir pradėjau buriuoti švertbotais. Gerai būtų pasvarstyti apie apie kokią alternatyvą kiliniam buriavimui, raumenis pramankštinti.

Geriausia tam vieta Vakarų pakrantėje yra Drėvernos uostelis¹ Ne be reikalo čia persikraustė sporto mokykla „Suominis“. Kaip Šventojoje vykusio seminaro metu uostelį pristatęs sakė Salvijus Paškauskas, „vaikus įsileidus ne taip lengvai juos iškrapštysi“.

Kuršių mariose buriavimo sezonas dar neprasidėjo, bet „Suominio“ sportininkai varžybas jau pradeda – „pirmajame „Laser“ klasės „Youth Grand Prix“ etape.“ Italijoje.

Jei taip išmokus buriuoti „lazeriu“ (principai tie patys, kaip ir su bet kuriuo švertbotu, bet nežinant smulkmenų galima kaip velniui koją nusilaužti) ir „prisiblatinus“ prie „Suominio“ gal atsivertų tarptautinių varžybų distancijų erdvės… Įmanoma viskas, tik reikia didelio noro, o kai toks yra, galima ir laiką suderinti. Toliau – smulkmenos. Bent jau taip atrodo kompiuterio klaviatūrą maigant.

Pasvajojom ir užteks (kiti prioritetai), bet dar yra kuo pasidžiaugti – Vilniuje juda vaikų buriavimo reikalai. Berods vienintelis apie tai praneša (ir save mini, bet taip ir turi būti) projektas „Gold of Lithuania“: „…sujungs Vilniaus savivaldybė ir Trakų savivaldybė savo jėgos, susiburs visi buriuotojai draugėn, ir kartu parengsime aiškią viziją ir darbų planą, kaip jachtą iš nemylimos našlaitės paversti bent jau gerbtina podukra.“

Užaugs karta buriuotojų, kurie jachtose lyg namuose jausis. Jei planai nestrigs, noro ir motyvacijos užteks.

Apie tai kalbėta Vilniaus savivaldybėje vykusiame renginyje, prie kurio (galiu pasigirti?) ir aš šiek tiek prisidėjau. Paprašytas padariau iš nuotraukų filmuką, bet koks jo pasisekimas renginio metu, nežinau.

Filmuko kūrimas — juokų darbas su „Picasa“: tik nuotraukas atrinkti ir mygtuką paspausti. Sudėtingiausia dalis buvo gauti nuotraukas ir jas atrinkti. Ačiū Ričardui iš Lietuvos 470 asociacijos, kuris man permetė gigabaitus nuotraukų. Prašiau jo, nes žinau, kad jo dukra „optikais“ buriuoja.

Nuotraukas Ričardas gavo iš trenerio Mariaus Milevičiaus, tad jam ir priskirkime nuotraukų autorystę (viena jų — įrašo iliustracija). o šis, iš šiauliečio fotografo Andriaus Repšio (Šiauliai). Kaip vėliau paaiškino pats Andrius, „…fotografijos buvo nemokamos, taip. Su galimybe laisvai naudoti, kur tik prireiks.”  Atsiprašau, kad iš nežinojimo laiku nenurodžiau didžiosios dalies nuotraukų tikslios autorystės.

Vis tiek žiūrint gausybę nuotraukų (dėl įvairumo kelias savas įdėjau) taip norėjosi grįžti į vaikystę ir džiaugtis, kaip tie vaikai nuotraukose džiaugiasi. Kai niekas pasaulyje nerūpi (retai ir vaikystėje taip būna, bet įsivaizduokim…), tik „optikas“, vėjas, distancija, ar treneris nepiktas, šiltas vanduo, maudynės ir visus aplenkti.

Žiūrėdamas nuotraukas pasisėmiau teigiamų emocijų. Tai mūsų visų buriavimo dalis, apie kurią ne visi žino ar net nutuokia.

————————————–

1- Ir nesvarbu, kad Rytinės pakrantės Lietuvoje neturime – čia ne tas dalykas, kuriam būtina atsvara, juolab Drėverna yra Kuršių marių rytinėje pakrantėje. O kad kažkam pavyko iš savų ir europinių biurokratų gauti milijonų uostui statyti, tai tik sveikintina – reiškia pinigų yra, reikia atkaklumo ir mokėjimo juos pasiimti.

• Camper & Nicholsons iliustracija.

Pabėrus truputį pipirų LBS suvažiavimui, galima pabarstyti aštresnių prieskonių ir po savaitės vykusiam Lietuvos klubinių regatų taurės renginiui. Jei pirmajam trūko laisvumo, tai antrajam – taisyklių paisymo. Abu sujungus būtų aukso vidurys, bet kur jūs matėt aukso vidurį? Jei ir būna, tai nuobodus.

Kai rimtais ir opiais klausimais surengti seminarai prasideda alumi, o per pertraukas galima išgerti ir šio bei to stipriau, nenuostabu, kad kartais pranešėjams tenka prašyti dėmesio ar raminti, net ir negausią publiką.

Nenuostabu, kai pirmoje dalyje pats buvęs pranešėju, trečioje dalyje žmogus jau laido replikas iš galo.

Nenuostabu sulaukti ir kvailų ar ne į temą replikų. Bet sunku suprasti, kodėl žmogus prisipažįsta esąs kvailys ir nori užduoti, kaip pats sako, kvailą klausimą. Į tokį net nebandyčiau atsakyti.

Bet „buriuotojai daug pakelia“, nesąmonių ir muštynių nebuvo (o yra tekę matyti, tik kituose renginiuose), vakarinėje dalyje, išvykus oficialiems asmenims (čia turėtų būti jaučiama ironija), liko ne tiek jau ir daug seminaro dalyvių.

Šventosios uostas laukia

Atmetus šiuos ir dar kelis nesklandumus (pvz.: praleidau progą patylėti), ką išgirdome Šventojoje klubinių regatų taurės seminare, kurio pagrindinės temos buvo Šventosios jūsų uostas ir praėjusio sezono apdovanojimai?

Svarbiausia žinia: Šventosios uostas jachtas priims. Ne toks, kaip įrašo iliustracijoje (o norėtųsi), bet uostas bus. Ne naujiena, bet smagu ją tete-a-tete išgirsti  iš Klaipėdos uosto vadovybės.

Gal ne birželio 1 dieną vyks atidarymas (visgi trečiadienis) kaip anksčiau planuota, gal diena kita vėliau, bet atplauksiančių buriuotojų lauks vaišės.

Žinoma ne vaišės svarbiausia buriuotojams. Patys elementariausi jų reikalavimai uostui: klampės — ne žiedai, veikiantys dušai ir tualetai, elektra, nedidelis mokestis ir saugi navigacija.

Atrodo, visa tai bus. Tačiau jei dar kažko norit – šiemet nesvajokit. Pavėlavot savo seminarus su pasiūlymais rengti – šiemet uosto planuose ir darbuose pakeitimų nebus.

Bet galimi tolimesni pakeitimai. Žinoma, jei uostas pasiteisins. Nes šią vasarą vartus atversiantis (kursyvas čia ne be reikalo) uostas gali juos greitai ir užverti, jei nepateisins lūkesčių. Buvo leista suprasti, kad šiųmetinė uosto idėja yra pilotinis projektas. Jei pasiteisins, bus vystomas toliau.

Racionalus požiūris: kam statyti uostą, kurio niekam nereik?

Apdovanojimai ir pagyros

Kita svarbi seminaro žinia: klubinių regatų taurės įskaitoje bus dar dvi regatos – Pilies uosto ir S.Marcinkevičiaus atminimo. Iš viso įskaitoje – 9 regatos.

Kai kurios tos pačios, kurios yra ir Lietuvos jūrinių jachtų čempionato įskaitinės regatos. Buriuotojai mėgsta pasipešti tarpusavyje ir ieškoti bėdų ten, kur jų nėra, o neradę susikurti, tad sezonui startavus žiūrėsim, kaip šios dvi įskaitų lenktynės derės.

Dar svarbi naujiena – LKRT „turistinė“ grupės balai ir rezultatai bus apskaičiuojami pasitelkus naujausias technologijas. Tikrai naujausias – programa tam kuriama. Bet tai plati tema ir gal kitam įrašui.

Na ir žinoma, viso renginio „vinis“: apdovanojimai. Jų daug, todėl nevardinsiu. Informacija pasiekiama naujame regatų taurės tinklapyje, Minijos jachtklubo puslapyje ir jachtų „Tojana“ ir „Piranija“ svetainėse.

Bet pasigirti galiu: vieną etapą su antrą kartą LKRT taurę laimėjusia jachta „Baraka“ plaukiau ir aš. Yra ir mano indėlis prie pergalės, nors ir nedidelis.

O mano nuotrauka „Šypsokitės, tuoj išskris paukštukas“ (iš 2010 metų sezono „prišaudymo“) fotografijų konkurse buvo pripažinta šmaikščiausia.

P.S. Įrašo pavadinimas ir nuotrauka su įrašu tiek susiję, kiek kai kurių žmonių šnekos teminiuose renginiuose su renginio tema – lyg ir į temą, bet ne visai. Arba tiek pat, kiek kai kurių žmonių šnekos po renginių. Ir nuotrauka, ir šnekos turi teisę gyventi.

P.P.S. Laikantis išgalvotos tradicijos, tai buvo pionieriška ataskaita. Netrumpa.

• Nuotrauka iš leipzig-seiten.de

Viskas nuo požiūrio priklauso. Jei Rusijos (ypač, sovietų) armijoje – tai diedovščina, jei Vokietijos kariniame laivyne – slabakus ištiko trydos priepuolis.

Esu tikras, jog būtent taip būtų vertinamas tas pats nutikimas, įvykęs skirtinguose šalyse. Ne tik būtų, bet ir yra – apie Vokietijos kariniame laive žuvusią merginą galvojama, jog ji pati kalta, nes buvo per silpna laivyne tarnauti.

Fiziškai per silpna? Pasižiūrėkit kokios mergikės vienos aplink pasaulį plaukią. Ir su tokiais krūviais susidoroja, kokius ne kiekvienas ambalas įveiktų.

O nelaimę ir dar daugiau negerovių paviešinę kiti kadetai – tiesiog silpnuoliai, kuriuos „ištiko trydos priepuolis pamačius mirusią kolegę, tai kaip tokie kariaus?“.

Suprantu, kai sako žmogus protingas, bet truputį chamas ir saldofonas – jo tokia pasaulėžiūra.

Bet mane nustebino ir jūražmogių požiūris. Štai vienas buriuotojas  internete po nuoroda apie tragediją parašė: „Ne kiekvienas ištveria vyriškumo mokyklą, o mergom laive tarp jaunų vyrukų nepatartina būt, nebent jos ten būtent dėl to.“

„Stipru“. Ypač kontekste, kai kiti buriuotojai diskusijoje dėl varžybų grafiko internete verkšlena: ne, jie nenori lenktynių abi savaitgalio dienas, nes neliks laiko savo pačioms.

Kiek metuose savaitgalių? Kiek iš jų praleidžiama su šeima? O kiek buriuojama? Tai čia kas po kieno padu?

Apskritai, ar ne per daug idealizuojam burlaivių aukso amžių (kartais pamiršdami, jog jūromis plaukiama jau tūkstančius metų) ir „tikrus jūreivius“? Dabar XXI amžius ir gal metas keisti požiūrį. Ypač — į moteris.

Nes diedai yra slabakai: (pasikartosiu?) „Stiprioji lytis silpnesnė už silpnąją lytį dėl stiprios silpnybės silpnajai lyčiai“. Gaila, tikro autoriaus nežinau.

O grįžtant prie nelaimės, iš dabartinių žinių galima susidaryti vaizdą, kad burlaivyje „Gorch Fock“¹ imituojant Kaizerio tvarką ir taip tikintis išugdyti tvirtus karininkus, stipriai perlenkta lazda.

Ir liko mįslė: kur dingo stereotipinė vokiška tvarka, kad mergina nukrito nuo stiebo, juk turėjo būti prisirišusi saugos diržais.

Čia vis prisimenu ką man pasakojo Karlskronoje jūrų karo mokyklą baigę (puikiai baigę: gavę aukščiausią įvertinimą – vardinį kardą) jaunieji leitenantai.

Pusmetis tarnybos buriniame laive vyksta rotacijos principu: vieną vachtą esi paprastas jūreivis, kitą – vyresnysis jūreivis, trečią – šturmanas, ir ketvirtą – vairininkas.

Sunkiausiai būdavo lipti į stiebą. Ir privalai ne tik prisisegti saugos diržais, bet ir maišelį turėti. Nes jei skrandžio turiniu ištepsi burę, pats ir plausi.

–

1 – Jo bendravardis pirmtakas kadaise viešėjo ir Klaipėdoje (pirma nuotrauka)