Posts Tagged ‘navigacija’

• Nuotrauka iš Blur.se

Keiksnojame seklias Kuršių marias, kurių seklumos stipriai apriboja erdvę buriavimui.

Įdomu, švedai keiksnoja šcherus?

Tinklaraščio Blur komanda (ar tiesiog buriuotojų ekipa, rašanti tinklaraštį) dalyvavo seminare, kuriame profesionalai dalinosi pasiruošimo varžyboms patirtimi.

Buriuotojai įraše publikuoja jūrlapių iš praėjusio sezono varžybų su nužymėtais plauktais keliais.

Puikus pavyzdys, kaip akmenys, uolos, salos ir kitos navigacinės kliūtis stipriai riboja ir kolegų kitapus jūros buriavimo erdvę.

O jei naktinis etapas? Ten ir ramiai motoruojant naktį tenka paprakaituoti sužiūrint visus navigacinius ženklus.

Blur.se išskyrė kelis seminaro pranešėjų patarimus. Jei teisingai verčia Google, tai geriausiai supratau šiuos:

• parinkti alternatyvius maršrutus dar prieš startą
• jėgas eikvoti taip, kad jų užtektų visoms lenktynėms
• nemarinti organizmo badu ir troškuliu – gėrimai ir užkandžiai turi būti pasiekiami lengvai
• parinkti kelis galimus manevrų variantus ir numatyti laiko jiems atlikti

Patarimai atrodo logiški net po roboto vertimo ir mano surašymo.

Galima išdidžiai kartoti burinio laivo pirmumo teisę prieš motorinį (su visomsi išimtimis), bet jei esi mažesnis ir nematomas, niekam tos tavo teisės nerūpi. Na, beveik niekam.

Jei didesniu tapti negali, tai matomu – nesunku. Vienas tokių būdų – ryškiai pažymėti stiebo viršų (dažais ar lipnia juostele), kaip matyti iš nuotraukos.

Idėją ir protingą paaiškinimą radau viename amerikiniame tinklapyje (iš ten ir nuotrauka).

Kitapus Baltijos jūros esančius švedus pasiekiame, regis, dažniau nei šalimais gyvenančius lenkus ar latvius. Besiruošiantiems plaukti į „žuvėdų“ marinas pravers „Ant bangos“ perskaitytos žinios.

Alkoholis. Maktelt stikliuką kitą (nekalbame apie tuos, kurie nepamena, kaip jūras perplaukia) Švedijoje reikės atsargiau — pramoginių laivų laivavedžiui apsvaigimo riba mažinama iki 0,5 promilės alkoholio koncentracijos kraujyje (leistina buvo – 1,0 promilė).

Įdomu tai, kad padauginęs gali būti nubaustas ne tik kapitonas (škiperis), bet ir praktiškai bet kuris įgulos narys, kuris „atlieka esminius su laivo valdymu susijusius veiksmus“. Teoriškai: nuo kapitono padėjėjo ar šturmano iki jūreivio.

Fekalijos. Modernus biologinis galjūnas pilnas? Švedijoje atsikratyti š… kainuos brangiai – ištuštinti septibaką atseis  200 SEK.

Šalies parlamentas žiemą išleido įstatymą, kuriuo uždrausta iš pramoginių laivų leisti fekalijas į vandens telkinius. Galioja visiems pramoginiams laivams Švedijos teritoriniuose vandenyse.

Navigacija I.  Popieriniai jūrlapiai brangūs, o GPS prietaiso ekranėlis – mažas. Čia padės nemokamai online Švedijos žemėlapiai ir jūrlapiai (renkamės sjökort).

Tai nėra oficialūs jūrlapiai, naudojimasis jais yra pačių škiperių atsakomybės reikalas. Bet kaip pagalbinė priemonė planuojantis maršrutą, uoste prisėdus prie kompiuterio, verta dėmesio.

Navigacia II. Kruizingo Associacija pranešė, kad po 2 metų bandymų, Švedija patvirtino naują nuskendusių laivų (wreck – kliuvinių dugne) žymėjimo sistemą. Bojos arba gairės, bus inkaruojamos taip arti nuskendusio laivo, kaip tik įmanoma.

• Bojų spalvos: 4-8 geltonos ir mėlynos vertikalios juostos
• Topinė figūra: Geltonas kryžius
• Žiburiai: Alternating (besikeičiantys) mėlyni ir geltoni blyksniai.
• Žiburių charakteristikos: B Fl 1s, 0.5 intervalas, Y Fl 1s, 0.5 intervalas (periodas 3 s)

Visi nuskendę laivai bus taip pažymėti, o kol vyks darbai, netoli nuskendusio laivo gali būti užinkaruotas kitas laivas, kuris turės tas pačias žiburių charakteristikas, kaip ir skenduolį žyminčios bojos.

Už informaciją ačiū SailingBoy (nuorodos pavadinimuose – į jo įrašus) ir jachtos kapitonui Artūrui Dovydėnui (plačiau jo pateikta informacija (paskutinioji) – atskirame faile (rubrika „Navigation News“)).

Rusijoje tvarka nesikeičia. Prieš daugiau nei dešimt metų mums su jachta „Ragainė II“ nepavyko nuplaukti į Karaliaučių, nes privalėjome pirkti locmano paslaugas, kuris būtų kelią į uostą nurodęs. Tąkart apsisukome ir plaukėme ten, kur locmano nereikia, taip tapome pirmąja užsienio jachta, įplaukusia į iki tol buvusi uždarą uostą Pionierską.

Bet tokios prabangos plaukti kur norisi „Tūkstantmečio odisėjos“ jachta „Ambersail“ neturi. Tad plaukiant į Sankt Peterburgą privalėjome pasiimti locmaną ant denio.

Rusijos kranto tarnybos mus per raciją pradėjo šaukti kone vos įplaukus į jų teritorinius vandenis. Bet taip įdomiai: kviesdami laivą šiauriau kažkokios salos ir nenurodydami koordinačių. O jei tai ne mes? Žinoma, tai buvo „Ambersail“, mes tai žinojome, o kranto tarnybos dar užklausė pro mus praplaukusį laivą, ar mato savo dešiniame borte jachtą.

Iš pradžių su uosto tarnybomis bandėme kalbėti dvikalbiškai: mes angliškai, jie rusiškai. Vėliau perėjome į rusų kalbą. Be locmano įplauti į uostą neleido, teko palaukti, kol kateris atpludė jau pensinio amžiaus mano ūgio malonų vyrą.

Jo pareigos laive tebuvo nurodyti, kur plaukti, nors išties jis tik pasufleruodavo kur, viską mūsų vairininkai bei šturmanai ir patys žinojo, kelią būtų radę. Bet jei jau tokia tvarka, tebūnie. Juolab locmanas paaiškino, kuris iš farvaterių „Ambersail“ jachtai su 4 metrų grimzle palankesnis, nors ir ilgesnis.

Su locmanu plaukėme kelias valandas, praplaukėme Krondštatą su keliais kariniais laivais (ir vienu povandeniniu), apgriuvusiais senų gynybinių įtvirtinimų pastatais ir naujai statoma damba (kai ją užbaigs, nuo potvynių iš Suomijos įlankos bus uždarytas visas Sankt Peterburgas).

Ak, tiesa, dar prieš tai praplaukėme vietos paplūdimius, apie kuriuos ano įrašo komentare kalbėjo Darijus. Bet krantas toli buvo, nesimatė nuogų mergų. Gaila, nes jei locmanas nemelavo, ten netoliese jų atominė elektrinė stovi, tai mergos turėtų būti papingos.

Suomijos įlankoje, o juo labiau prieigose prie Sankt Peterburgo labai seklu, farvateris siauras, o tuoj už jo kai kuriose vietose salelės, matosi seklumos. Navigacinių ženklų nemenkai, tačiau vietomis jų nėra, nors GPS ploteryje jie pažymėti.

Nežinančiam, ypač pirmą kartą klaidus gali pasirodyti įplaukimas į patį uostą (nors Gdanskas dar klaidesnis). Beje, uostas pasitiko mus senu betoniniu miesto pavadinimu „Leningrad“. Sustojome, kaip supratau, prie pontono, ties kurio viena puse švartuojasi kruiziniai laivai, kitoje pusėje – kariniai. Naktį atplaukę kol kas buvome vieninteliai (jei vieno vilkiko neskaičiuosim).

Žinoma, prisistatė pasienio tarnyba – dvi damos (sijonuota simpatiška šviesaplaukė ir ne tokia simpatiška brunetė). Jos tik patikrino pasus ir mūsų veidus, o štai muitinės pareigūnų liepė laukti iki 8 valandos ryto. Iš pradžių draudė net į krantą išlipti, bet vėliau leidimą gavome. Tik sugrįžt iki muitininkų reikia. Grįžome, bet jie taip ir neatėjo, dėl kažkokių priežasčių nereikėjo.

Miestas didingas. Pakeliami tiltai, Žiemos rūmai, Ermitažas, Petras Pirmasis ant arklio, Nevos prospektas, Admiraliteto rūmai, kažkur tolumoje kitame krante „Aurora“, daug gundančių merginų, nemiegančio ir kažką vidury savaitės švenčiančio jaunimo, eismo betvarkė prieš pakeliant tiltą ir dar daugybė dalykų. Šio miesto vienu ypu neapžiosi, o laiko dairytis į šalis nelabai ir bus.

• O čia mūsų locmanas, labiau įpratęs būti didelių laivų kapitono tilteliuose nei jachtos kokpite, tai galėjo sušalti vien su marškiniais ir plona striuke („bolonke“), tad paskolinom šturmės striukę.

Jachtos kompasas ar navigaciniai prietaisai turi savo magiją – žiūri į jų rodomus skaičius ir akių atitraukti negali. Bet ne tik burtai žvilgsnį prikausto. Sekti prietaisų parodymus privalu norint neiškrypti iš kurso.

Tik laikytis to kurso nelengva. Jei užsižiūri į vėluojantį atsisukti kompasą ar (kaip „Ambersail“ ir kitose jachtose) prie stiebo esantį prietaisų skydelį, žiūrėk ir nukrypsti. Dar nesu toks jūrų vilkas, kuris „Ambersail“ valdo „penkių laispnių tikslumu“.

Išplaukus iš Stokholmo, dar škeruose mus pasitiko rūkas. Ne visai toks, kad laivo nosies nesimato (po kelių metų, žinoma, pasakojant sutirštinsiu spalvas ir porinsiu, jog net stiebo nesimatė), bet tikrai tirštas. O buvome kaip tik laivų kelyje, tai vienur, tai kitur pasigirsdavo ilgas “Ūūūūūū”. Taip laivai apie save rūke praneša. Mes rūko rago nepūtėme, bet radarą stebėjome.

Tokiu atveju naviguoti padeda prietaisai – vairuoji jachtą žiūrėdamas į jų rodmenis. Kartą užsižiūrėjau ne į tuos skaičius (į vimpelinio vėjo vietoje kurso) ir pasukiojau „Ambersail“ vingiais, už ką gavau velnių nuo Linkaus. Jis teisus – kilvateris (laivo nuplaukto kelio žymė) atrodė vingiuotas „lyg uošvės liežuvis“.

Net kai klaida buvo ištaisyta (ak, anokia čia klaida, dažnam nutinka), laikytis duoto kurso nebuvo lengva. Ir nėra lengva. Ne kartą esu pastebėjęs, kad norisi kitą vairuojantį nemokša išvadinti, kuris laivo nesuvaldo, bet kai pačiam tai ne visuomet sekasi, negi ant kitų burnosi.

Žinoma, ne vien į prietaisus žiūrint jachtą valdyti reikia. Stokholme sutiktas kolega buriuotojas tinklaraštininkas SailingBoy pasakojo, jog Švedijoje ketinama griežtinti katerių ir jachtų vairininkų paruošimą, įvesti teises jiems (iki 12 metrų ilgio ir 4 metrų pločio laivui nereikia jokio vairininko pažymėjimo). Nes prisiperka naujieji jūrininkai katerių, žiūri į GPS plotter’ius kaip į kompiuterinio žaidimo ekraną ir pagal juos vairuoja. O kad GPS signalas vėluoja ir kad aplink dar pilna kitų laivų, nemato. Taip ir daugėja nelaimių Švedijos karalystės vandenyse.

Bet grįžkime prie skaičių. Po vakarinio ir rytinio budėjimo (aš „kapitoniškoje“ vachtoje – nuo 8 iki 12 val. ryte ir nuo 20 iki 24 val. vakare) dieną prigulęs sapnavau, kad nusipirkau naują GPS. Tik neilgai džiaugiausi sapnu, pažadino įgula, susiruošusi Joninių proga išsimaudyti jūroje. Drąsuoliai buvo keturi, aš, žinia, į tokį šaltą vandenį nešokau.

O vakarinėje vachtoje ir vėl stovėdamas prie šturvalo akis įsmeigiau į prie stiebo esantį prietaisų skydą. Buvo lengviau nei prieš tai vakare, kai rūko metu akiniai rasojo ir beveik nieko nemačiau. Šalta, šlapia ir rūko spalvos viskas buvo.

Be abejo, už bet kokius skaičius magiškiau yra saulėlydžiai ir saulėtekiai ramioje (vis dar daugiau motoruojam, nei buriuojam) jūroje. Bet tai matyti, ne aprašyti reikia. Tad įdėjau vieną nuotrauką, gal bent dalį tų įspūdžių perteiks.

Jei užtruksiu prie kompo, pamatysiu ir saulėtekį, nors jau norisi miego. Saulė čia, Suomijos įlankoje (mes pakeliui į Sankt Peterburgą) dabar nusileidžia, bet ir vėl greitai pakils. Baltosios naktys tai vadinasi, ar ne? Tikrai šviesu, tamsiausia apie 1 val. nakties (Švedijos laiku), o kitu laiku gali skaityti. Miegoti netrukdo, nes „Ambersail“ iliuminatorių vos du, ir tie patys šturmaninėje.

P.S. Išplaukiant iš Stokholmo mes prasilenkėme su VOR jachtomis, kurios miesto akvatorijoje rengė, matyt, parodomąsias varžybas. Senamiesčio fone ir ankštame uoste tos jachtos atrodė nuostabiai.