Posts Tagged ‘paburbėjau’

• Didžiulėje (keli tūkstančiai laivų) Prancūzijos uosto ir kurorto La Rochelle marinoje yra pirsas, skirtas tik Amel jachtoms (žinomiausias modelis – Super Maramu). Atrodo prabangiai. Bet ir tokiems laivams prabangos mokestis man keltų abejonių.

Neteisingas stereotipas, neva jachta yra prabangos dalykas, kirs buriuotojams per kišenes – jei Seimas priims (kartą jau svarstė) naują Mokesčio už transporto priemones įstatymą, kurį patys politikai nedviprasmiškai vadina „prabangos mokesčiu“.

Dar ne taip seniai, norėdamas pabrėžti išskirtinį savo pomėgį – buriavimą – pats aiškinau, koks tai karališkas ir prabangus malonumas. Cituodavau legendą apie džentelmeną, vilkinti brangų kostiumą ir po šaltu dušu plėšantį banknotus – va toks neva yra buriavimas.

Kiek anksčiau nei ši vasara, o per šį sezoną tai ypač, mano požiūris pasikeitė – karališkas laisvalaikis jau seniai tapo prieinamas visiems. Tik nuo formos priklauso, kiek išleisi pinigų, tačiau buriavimas nėra pati brangiausia pramoga, o išlaikyti sodo namelį kainuoja gal net brangiau, nei jachtą. It depends.

Bet jei patys giriamės buriavimo elitiškumu (suprask: ir prabanga), nereikia stebėtis, kad kranto žmonės, išgirdę žodį „jachta“, pagalvoja:

„Jachta? Turčių išmislas! O jei turtingi, tai ir iždą gali papildyti.“

Jie nesigilina į reikalo esmę, kuri parodytų, jog tą „prabangos mokestį“ mokės ne tik turtingi (yra ir tokių), bet didžioji dauguma – o vidurinioji klasė, tie, kas ir taip mokesčių daug moka, pensininkus išlaiko.

Jie nesigilina, kad daugumos jachtų, kurioms bus užkrautas naujasis mokestis, niekaip nepavadinsi prabangiomis.

Pusė milijono. Daug ar mažai?

Naujasis mokestis palies ne vien buriuotojus – visi, kam nesvetimas laisvės pojūtis ir įdomus hobis mokės papildomai: baikeriai, lakūnai (keista, kodėl ne oreiviai), automobilistai.

Ir visi jie, kiekvienas iš savo srities, gali rasti argumentų, jog nauju įstatymu biudžeto skyles norintys lopyti politikai yra, švelniai tariant, ne visai tikslūs. Ne vienas rastų riebų ar piktą žodį valstybės tarnautojams.

Gali prirašyti paklodes, leidžiant suprasti, kad apie įstatymų rengėjus manai, jog jie durni, bet tai reikalo nepakeis. Daug efektyvesnė sausa xls lentelė.

Panašiai padarė Aras iš Mingės: paskaičiavo, kiek naujasis mokestis surinktų litų į biudžetą. Kiek daugiau nei pusė milijono litų, su sąlyga, kad mokės ir mažesnės, nei įstatymas numato, jachtos.

Ir tai išgelbės Lietuvą nuo biudžeto deficito?

Į Arūno „dalykišką ir skaičiais pagrįstą laišką Seimui“ (c)Aidas Kasparas) sureagavo Seimo narys Jurgis Razma:

„Dėkoju už informaciją. Nesiimu atsakyti, ar Finansų ministerijos specialistės, rengusios projektą, taip realistiškai, kaip Jūs, suvokė jachtų situaciją. Pasiaiškinsime. Neatmestina galimybė, kad patobulintame projekte jachtų gali ir nelikti.“

Po gruodžio 13 d. svarstymo niekas nepasikeitė, jachtos liko.

Neklauskite manęs kodėl šioje situacijoje ir dabar, bet prisiminiau vieno savo teisės dėstytojo, doc. dr. A.Katkaus sakytą mintį apie tai, kad teisininkai, paruošę įstatymo projektą, kratosi autorystės po to, kai projektas paredaguojamas Seime – jis būna iškreiptas, toli nuo pirminio varianto.

Prisiminė ir motorlaivius

Truputį pikta, kodėl prabangos mokesčiu apkraunamos jachtos, kodėl ne kelis ar keliolika kartu brangesni ir dažnai ištaigingesni motorlaiviai (ne visi, žinoma)?

Ar todėl, kaip taikliai pastebi burlaivių metras Kipras, „jei šimtus litų sukiši į milijoninės motorinės jachtos kuro baką tai, matyt, ekonomikos skatinimas?“?

Nieko, klius ir jiems – yra siūlymas įtraukti ir motorlaivius :

Papildyti projekto 3 straipsnį nauja 4 dalimi:

„4) motoriniai pramoginiai laivai, kurių techninėse sąlygose numatytas bendras variklių galingumas yra 110 ir daugiau kilovatų ir kurie pastatyti ne anksčiau kaip prieš 120 mėnesių;

Nekalbėsiu apie automobilius, nors kodėl prabanga juose (kaip ir motorlaiviuose) matuojama kilovatais – man mįslė. Auksas, deimantai, brangios moterys – prabanga. Kilovatai? Come on!..

Mokesčio vengimas

Jeigu yra įstatymas, yra būdas ir jo nesilaikyti. Ne mano mintis ir neperšu, bet skubotus įstatymsu priėmę valstybės tarnautojai patys pastūmėja ieškoti išeičių:

• perregistruoti jachta po kita vėliava;
• perregistruoti jachtą keičiant jos ilgį (kas tas „gabaritinis metras“ – pagal vaterliniją, falšbortą, su relingais, su bukšpritu?);
• įregistravus jachtą kaip komercinę priemonę.

Tiesa, ir čia gali būti keblumų. Ar laivas su kitos šalies, kad ir ES vėliava, ilgai reziduojantis vienoje valstybėje, neprivalo persiregistruoti po jos vėliava?

Laivo ilgio keitimas aktualus tik apie 10 metrų ilgio laivams ir turi pavojų būti įvertintas kaip dokumentų klastojimas.

Įregistruojant kaip komercinę priemonę reikia tiksliai paskaičiuoti, ar apsimokės, nes čia jau prasideda kiti mokesčiai.

Bet mokėti už prabangą, kai prabangos nėra – štai kur tikroji prabanga. Pinigų neturintys negali sau tokios leisti, nes neturi iš ko.

LR mane išdūrė

Aš ne prie mokesčius savo esme. Aš tik noriu, kad jie būtų proto ribose. Ir mokėdamas mokesčius noriu galvoti, jog perku valstybės paslaugas. Su teise rinktis, garantija, pinigų gražinimu, ar nereikalingos paslaugos atsisakymo galimybe.

Aš ne prieš ir turto mokestį, nes jei turėsiu milijonus kainuojančio turto, manau, turėsiu ir pinigų už jį susimokėti. Bet mokestis už kelis šimtus litų palūkanų? Nu comon on, čia tik santaupos juodai dienai!

Jaučiu, kad tik laiko klausimas, kada prabangos mokesčiai taps visuotiniais.

Bet netgi ne tai praėjusį antradienį buvo blogiausia. Atrodo, kad Lietuvos valstybė mane ir milijonus žmonių išdūrė ir pensijų mes nebematysim.  Va čia tai prabanga!

Džiaugėsi mano širdis galimybe plaukti į Šventosios uostą regatoje ir didelis ačiū jachtos „Scorpio“ kepui už išnaudotą galimybę. Kad ir nedidelis pasaulio mastu, bet reikšmingas įvykis vietos buriavimo bendruomenei – buvo privalu sudalyvauti.

Proga išnaudojo ir jachtų įgulos, kurios įprastai nei LBS , nei LKRT regatose nedalyvauja arba yra reti svečiai. O juk galėtų. Bet tai jų škiperių pasirinkimas.

Dar džiaugėsi širdis startu jūroje.

Tai ne naujiena Klaipėdoje, bet man dalyvauti neteko (gal vaikystėje teisėjų laive „Jūratė“, bet jau nepamenu). Galų gale normalus jūrinės regatos startas netrukdant uoste laivams.

O startas su nuotykiais – atsirišo ir sau nuplaukė starto ženklas. Jį pagavo jachtos „Aphrodite“, o pagal teisėjų nurodymus radijo ryšiu į vietą (gal ir ne visai tą pačią) pastatą jachtos „Gafsan“ įgula.

Gražus jūrinis solidarumas, truputį išskydęs tokioje gausoje dalyvių – kai per raciją buvo klausiama kas paskolins inkarą plūdurui, kiek iš mūsų pagalvojo „Aš neskolinsiu, nes tikrai atsiras, kas skolins“?

Pirmojo etapo finišas prie Šventosios vyko be nuotykių (žvelgiant į nuotraukas teisėjai ir regatos rengėjai poilsiavo (nuotraukos bus vėliau)), nors tikslinančių, kur ir kaip finišuoti, kaip visada buvo. Kai aplinkui žmonės pradeda klausinėti to, ką turėjo girdėti per instruktažą prieš startą, nejučiom pagalvoji – o gal ir aš blogai išgirdau ar praklausiau pranešimus apie pasikeitimus?

Antrojo etapo startas jūroje vėlavo, nes vėlavo atplaukti Klaipėdos jūrų uosto Barbė-devyndarbė „Žaibas“.

Ir negali pykti. Nes kita įmanoma starto procedūra: susirenka visi krante, išklauso instruktažo, teisėjo švilpukas ir bėgte į jachtas. Kas pirmiau pasiruoš ir atsišvartuos, tas pirmiau startuos.

Bet Šventosios uosto sąlygomis tai prilygtų Sevastopolio uosto gynybai – nuskandinti laivus uosto įplaukoje. Tik vos vos kitaip: skubėdamos jachtos nenuskęstų (per seklu), bet užsėstų ant seklumos besigrūsdamos ir „užbetonuotų“ įplauką.

Ypač pučiant NW 12-15 mazgų, gūsiais iki 20 mazgų. Tai ir yra ta vėjo kryptis, kuri „uždaro“ Šventosios uostą. Ne visos jachtos ir išplaukė iš jo.

Bet tas pats stiprus NM buvo palankus grįžtant į Klaipėdą. „Lėkėm su vėjeliu“ — šis posakis įgavo realią prasmę.

Finišas jūroje – vėl puikus dalykas.

Bet turėjo paprakaituoti kaip tik tuo metų kelių į uostą įplaukiančių ir išplaukiančių laivų navigatoriai, uosto locmanai. Jachtos nekirto jiems kurso, finišo tiesioji irgi netrukdė, bet jei niekada nesi buriavęs, o plauki su daugiatūkstantiniu (tonomis) laivu į (iš) uostą, nedidelės jachtos aplink saugumo jausmo nestiprina.

Bet toks finišas kėlė bėdų teisėjui – distanciją jachtos baigė toli nuo šiaurinio molo, kuriame jis stebėjo, o neturėjo žiūronų, todėl nuolat klausinėjo radijo ryšiu „Ką tik finišavusi jachta, koks jūsų pavadinimas?“. Kelis kartus norėjosi pajuokauti ir pasakyti savąjį, nors iki finišo buvo likusios kelios minutės.

Aš už tai, kad jei kitą kartą teisėjui reikės žiūronų vykdant savo pareigą, įtraukti į starto mokestį kelis litus žiūronus nupirkti.

Bet čia smulkmena. Štai rezultatai – tikras bėdų kamuolys. Gavau kelis skirtingus paskaičiavimus, visus neteisingus (netgi su minusiais laikais), netikslius ir kitaip netinkamus. Ne mano tai darbas rezultatus perskaičiuoti ar rūpintis jų tikslinimu.

Rezultatai jau žinomi, niekam priekaištų nesakau, ieškau tik atsakymų į klausimus:

• kodėl niekas nesinaudoja jokia automatizuota ORC rezultatų skaičiavimo sistemą (programa), kai nuolat kyla bėdų su XLS failų formulėmis?

• kodėl nesinaudoja specialiai Lietuvos rinkai savų buriuotojų sukurta rezultatų skaičiavimo sistema ResCore  arba kokiu kitu analogu?

Kiek vargo nuo pečių teisėjams nukristų. Finišo laikus tik suvedei ir vuala.

• Nuotrauka iš leipzig-seiten.de

Viskas nuo požiūrio priklauso. Jei Rusijos (ypač, sovietų) armijoje – tai diedovščina, jei Vokietijos kariniame laivyne – slabakus ištiko trydos priepuolis.

Esu tikras, jog būtent taip būtų vertinamas tas pats nutikimas, įvykęs skirtinguose šalyse. Ne tik būtų, bet ir yra – apie Vokietijos kariniame laive žuvusią merginą galvojama, jog ji pati kalta, nes buvo per silpna laivyne tarnauti.

Fiziškai per silpna? Pasižiūrėkit kokios mergikės vienos aplink pasaulį plaukią. Ir su tokiais krūviais susidoroja, kokius ne kiekvienas ambalas įveiktų.

O nelaimę ir dar daugiau negerovių paviešinę kiti kadetai – tiesiog silpnuoliai, kuriuos „ištiko trydos priepuolis pamačius mirusią kolegę, tai kaip tokie kariaus?“.

Suprantu, kai sako žmogus protingas, bet truputį chamas ir saldofonas – jo tokia pasaulėžiūra.

Bet mane nustebino ir jūražmogių požiūris. Štai vienas buriuotojas  internete po nuoroda apie tragediją parašė: „Ne kiekvienas ištveria vyriškumo mokyklą, o mergom laive tarp jaunų vyrukų nepatartina būt, nebent jos ten būtent dėl to.“

„Stipru“. Ypač kontekste, kai kiti buriuotojai diskusijoje dėl varžybų grafiko internete verkšlena: ne, jie nenori lenktynių abi savaitgalio dienas, nes neliks laiko savo pačioms.

Kiek metuose savaitgalių? Kiek iš jų praleidžiama su šeima? O kiek buriuojama? Tai čia kas po kieno padu?

Apskritai, ar ne per daug idealizuojam burlaivių aukso amžių (kartais pamiršdami, jog jūromis plaukiama jau tūkstančius metų) ir „tikrus jūreivius“? Dabar XXI amžius ir gal metas keisti požiūrį. Ypač — į moteris.

Nes diedai yra slabakai: (pasikartosiu?) „Stiprioji lytis silpnesnė už silpnąją lytį dėl stiprios silpnybės silpnajai lyčiai“. Gaila, tikro autoriaus nežinau.

O grįžtant prie nelaimės, iš dabartinių žinių galima susidaryti vaizdą, kad burlaivyje „Gorch Fock“¹ imituojant Kaizerio tvarką ir taip tikintis išugdyti tvirtus karininkus, stipriai perlenkta lazda.

Ir liko mįslė: kur dingo stereotipinė vokiška tvarka, kad mergina nukrito nuo stiebo, juk turėjo būti prisirišusi saugos diržais.

Čia vis prisimenu ką man pasakojo Karlskronoje jūrų karo mokyklą baigę (puikiai baigę: gavę aukščiausią įvertinimą – vardinį kardą) jaunieji leitenantai.

Pusmetis tarnybos buriniame laive vyksta rotacijos principu: vieną vachtą esi paprastas jūreivis, kitą – vyresnysis jūreivis, trečią – šturmanas, ir ketvirtą – vairininkas.

Sunkiausiai būdavo lipti į stiebą. Ir privalai ne tik prisisegti saugos diržais, bet ir maišelį turėti. Nes jei skrandžio turiniu ištepsi burę, pats ir plausi.

–

1 – Jo bendravardis pirmtakas kadaise viešėjo ir Klaipėdoje (pirma nuotrauka)

Esu sužavėtas perskaitęs blogerės Salomėjos ir jos bendražygio kelionės dviračiais po Europą aprašymą: tiek numinti yra ką veikti. Nuotykių tiek patirta, kiek ne kiekvienas ir per visą savo gyvenimą patiria.

Čia jums ne patogiai jachta plaukti, kur visada yra stogas virš galvos, WC ir dušas, maisto į valias ir minti nereikia.

Ironizuoju.

Salomėjos potyriai dėl interneto ir vietine kalba išverstų kompiuterio programų priminė vieną panašų nutikimą iš jūrinės praktikos.

Plaukėme mes tąkart jachta „Ragainė II“ į Vokietiją, pakeliui aplankę Rusijos ir Lenkijos uostus.

Ar tai Greifsvalde, ar tai Štralzunde  sumanėme draugams el. laišką parašyti, nuotykiais pasigirti. Šiaip ne taip radom kur — turizmo informacijos centre — ir mums net paaiškino, kuri iš ten esančių programų skirtą el. paštui.

Rašant laišką sulaukiau nuostabos ir komplimento, kad greitai renku tekstą, bet juk toks mano darbas (su visomis klaidomis), tačiau tai negelbėjo ieškant KAIP išsiųsti laišką. Patys neradome, kodėl tąkart negalėjo padėti ir vietinės darbuotojos, nepamenu, tačiau laiškas adresatų nepasiekė.

Panašu, kad „tvarka“ Vokietijoje nepasikeitė.

Praėjo jau dešimt metų, į vietos kalbas verčiamų kompiuterių programų dar daugiau. Aš suprantu, kad vaikai, pradėję dirti kompiuteriu, pavyzdžiui, lietuviškomis (ar sulietuvintomis) programomis, įpras ir tokios jiems bus natūralios. Bet ką jie veiks kitakalbėje erdvėje, kur sava kalba kompiuteryje taip pat natūrali?

Ir dar prisiminiau. Anuomet, berods prieš 10 metų, jachtos kapitonas Andrius Varnas Štralzunde sakė, kad norėtų čia po 10 metų sugrįžti, pažiūrėti, kaip Rytų Vokietija atsigaus. Kitą pavasarį pats laikas, ar ne?

Heh, dar nuotraukų radau iš tos kelionės. Viršuje esančioje — tiltas į Štralzundą iš Greifsvaldo įlankos pusės. Atidaromas pagal grafiką ir įleidžiama į mariną, iš kurios galima toliau plaukti link Danijos, Švedijos.

Nedaug mes nutolome į Vakarus nuo Rusijos. Kokius „Ambersail“ patyrė „nuotykius“ su Rusijos pareigūnais jau minėjau (ir dar rašysiu). Bet ne ką geresni ir mūsų uniformuoti saldofonai. Atrodo, kad jei galėtų, va tokiu laivynu kaip nuotraukoje (čia – Baltijskas) ir Kuršių marias saugotų.

Štai naujausias pavyzdys iš VSAT pranešimų (o girtis jie tikrai moka):

„Sutuoktinių palangiškių pora sugedus kateriui Kuršių mariose pažeidė Lietuvos ir Rusijos sieną. <…> VSAT pareigūnai išsiaiškino, kad kateriu plaukę 33-ejų vyras ir 27-erių jo žmona Kuršių mariose buvo užklupti audros. Bangai užliejus katerio variklį, jis tapo nevaldomas ir buvo nešamas į Rusijos pusę. Į Lietuvos vandenis palangiškiai grįžo pasinaudodami irklais. „Boomeranger“ įgulos jie buvo parlydėti į Nidą.“

Atrodytų viskas puiku, pora sugrįžo į krantą ir dar lietuvių pasieniečių palydėta. Ką gali žinoti, jei tokie laivai kaip nuotraukoje saugotų ne Aistmares, o Kuršių marias, kokia jų reakcija būtų. Bet skaitom toliau:

„Neringos užkardoje dėl neteisėto sienos perėjimo dėl neatsargumo pradėta administracinė teisena. Porai pasieniečiai įteikė šaukimus atvykti į Klaipėdos apylinkės teismą bylos nagrinėjimui. Už tai pramogautojams gresia baudos nuo 250 iki 500 Lt.“

Po perkūnais! Už tai, kad „buvo užklupti audros“, jie gaus baudą? Čia kam „kvankt“?

Na gerai, suprantu, kad paprastas pasienietis nelabai gilinosi – pamatė radaruose pažeidėją, nulėkė (o ten atstumas nedidelis), parlydėjo. Teoriškai kaip ir teisės pažeidimas, bet ar už nelaimę reikia bausti? Ar taip bijoma kabinetinių viršininkų ir nelogiškus įstatymus priėmusių politikų (kurie vargu ar žino apie gerą jūrinę praktiką), kad negalėjo šio įvykio forminti ne kaip pažeidimo, o kaip pagalbos (net ne gelbėjimo operacijos) suteikimą?

Įdomu, kaip vis dėlto teismas šį atvejį išnagrinės.