Posts Tagged ‘paburbėjau’

Šiandien ketinau rašyti apie „Portimão Global Ocean Race“ antrojo etapo finišą. Bet stigo laiko – visą dieną maliausi tarp riaušininkų ir policijos. Tad šįkart, ne apie buriavimą, o apie tai, kas aktualų. Asmeninė nuomonė.

Svarstau, kad dar prieš 15 metų tikriausiai būčiau buvęs riaušininkų pusėje ir laidęs sniego gniūžtes į „mentus gaidžius“. Bet dabar tebuvo smalsu, kaip niekada (atmeskim lenkų futbolo chuliganų riaušes „Vėtros“ stadione ir vieną ne tokį seną atvejį Klaipėdoje, kai žuvo futbolo sirgalius) neturėjusi praktikos malšinti riaušes, policija sugebės tai padaryti.

Beveik sugebėjo. Iš pradžių jau vien todėl, kad tai ne riaušės, o riaušytės, palyginus su Prancūzija, Graikija ar Los Angelo atveju. Pritariu minčiai: „Jei ir planuota, tai tik todėl, kad vyko pas latvius, tai kodėl negali būti pas mus“.

Na koks durnius su ryškiai raudona striukę mėtys į policiją akmenis? Jis tikisi pabėgti? Žinote ką viešojo saugumo tarnybos (ne eiliniai policininkai) žaliūkai kalbėjo? Jie šypsojosi: „Atėjo mūsų valanda“. Jie rėkė vieni ant kitų bėgdami prieš riaušininkus: „Na, myžniai, bėgam, bėgam“. Jie guodėsi, kad neturi vandens patrankų: „Tada tie šūdžiai greitai išsibėgiotų“. Ir žinote, aš negirdėjau jų keikiantis.

Tuo tarpu riaušininkai maukė „vodkę“ (ne degtinę, o kažką rusiško), keikėsi rusiškai, kalbėjo rusišku akcentu. Ne, ne visi. Bet tokie įstrigo. Buržujus teisus – imbecilai.

Veikiausiai ir aš toks kadais buvau. Bet žmonės keičiasi. Kažkiek anarchijos dvasios manyje liko. Bet tokios individualios. Nenoriu būti minios dalelyte. Minios, kuria manipuliuoja kažkas. Netikiu, kad riaušių iniciatorius Mindaugas Muzra-Gervaldas. Per skystas jis. KGB? Man tai atrodo juokinga. Bet pasvarsčius… Bet kuris kėgėbistas, komunistas, mosadininkas ar dar balažin kas gali apsimesti anarchistu ir garsiai pašūkavęs (prieš tai dar internete diskusiją užvedęs) patraukti paskui save kvailių minią, kuriai tiesiog smagu pasiausti.

Arūnas Valinskas teisus – vienas kartas buvo, bus daugiau. Bet iš kur Valius ištraukė du milijonus nuostolių? Tai kiek Seimo vienas langas kainuoja? Kam „otkatas“ eis?

O dėl policijos. Na nemačiau aš molotovo kokteilių, nemačiau. O tai, kad genkomisaro pavaduotojas Saulius Skvernelis nežino, kuo šaudo (guminėmis kulkomis) viešojo saugumo žaliūkai (buvęs vidaus, įsiklausykit – vidaus, tarnybos pulkas) man kelia liūdną šypseną. Kairė nežino, ką daro dešinė? Kas kam pavaldus?

Tinklaraštijos broliams ir seserims viešai pareiškęs, kad man riaušės būtų smalsu, galiu atsidūsti – smalsumas patenkintas. Nors ir bene pirmas krikštas, žaliūkai susitvarkė su chuliganais (kaip kitai juos vadint). Bet netikėjau, kad riaušės apskritai vyks. Save deklaruojanti katalikiška tauta, lietuviai pernelyg nuolankūs. Ak, jau minėjau, daug nelietuvių tarp riaušininkų buvo. Bet vistiek lažybose nebūčiau statęs už riaušes. O gal viską išprovokavo tie, kas daug statė?

P.S. O ašarinės dujos tikrai ašarinės. Plius: peršti, degina akis, nosį, skauda, vimdo. Gerai, jei dozė nedidelė – greitai praeina.

Ir atsivėrė mano čachros, ir nušvito man dangus, ir aplankė mane suvokimas – dėl visko kaltos katės. Gal net toji nuotraukoje ant darbinio kompiuterio, su manimi gyvenanti – Runcė.

Religinėmis temomis diskutuoti beprasmiška. Nes čia vyrauja ne logiška argumentacija, o neracionalios emocijos. Kas geriau: krikščionybė ar musulmonizmas? MAC ar PC? Šuo ar katė?

Vargu, ar kas ras vienintelį atsakymą, neieškau ir aš jo. Bet čachros man sako: nuo to, kuri pusė pasirinkta, žmogus vienaip ar kitaip reaguoja, mąsto, elgiasi, bendrauja. Ir aš pats, be abejo.

Visą gyvenimą augau su šunimis. Na, buvo pora kačių, bet aš nuolat kartodavau – jau ko ko, bet katės mano namuose nebus. Niekada! Bet yra. Ir aš ja labai patenkintas (jos atsiradimo istorija verta atskiro įrašo). Ir nuo jos apsigyvenimo pas mane (ar čia aš pas ją apsigyvenau?), įvykio šiokių tokių pasikeitimų.

Nes gyvenu su savarankiška, nepriklausoma, savo nuomonę ir suvokimą apie gyvenimą turinčia gyva būtybe. Su savo charakteriu, įnoriais, pomėgiais. Ir tenka susitaikyti su tuo, kad ji savo nuomonės man aiškinti neprivalo. Net jei privalėtų, vistiek kačių kalbos nemoku.

Kartais sunku susitaikyti su ta katės nepriklausomybe. Anot Lietuvos felinologų draugijos „Bubastė“ prezidentės Jurgitos Gustaitienės, kačių neaugino diktatoriai – Stalinas, Hitleris. Nes negalėjo pakęsti, kad kažkas turi savo nuomonę, kažkas gali nepaklusti jų nurodymams, o apšauktas nereaguoti – tiesiog apsisukti ir nueiti. Diktatoriškus žmones tai turėtų erzinti, varyti į neviltį. Todėl jie augina šunis, kurie paklus menkiausiam paliepimui.

Skaičiau tokį pasakymą: kam žmogui šuo – jis jau turi vieną šešėlį. Bet aš nesu prieš šunis. Ir dabar mielai auginčiau. Tik nenoriu kankinti – kas jį vedžios, kai namo paromis negrįžtu? Katė moka savimi pasirūpinti. Svarbu tik maisto prikrauti užtektinai. Ji nesuės jo viso vienu ypu, kaip tai padarytų šuo.

Mano katės nepriklausomumas kartais erzina ir mano svečius. Buvo tokių viešnių, kurios pyko, kad Runcė neina pas jas ant kelių, nesileidžia glostoma. Bet juk ji ne pliušinis meškiukas!

Sako, šeimininkas supanašėja su savo augintiniu. Tai gal aš supanašėjau su savo kate? Kaip ir katė, kai ant manęs rėkia, einu šalin. Kai išsirėks, bus galima išklausyti, ką pasakys. Kaip ir katė, nemanau privalantis aiškinti, kas sukasi mano galvoje. Ir vis dažniau, kaip ir katė, pasirenku vienatvę, o ne triukšmingą kompaniją. Bet taip pat, kaip ir Runcė, kartais labai noriu draugijos.

Štai tai ir sufleruoja atsivėrusios čachros.

Kai garsiai pradėta rėkti, kad kitąmet Vilnius nebus kultūros sostinė, nes programai nubraukiami pinigai, nusigandau – ar nenubrauks nuo kito, man gerokai svarbesnio ir, manau, pasaulyje labiau žinomo projekto – Didžiųjų burlaivių regatos „The Tall Ships‘ Races Baltic 2009“.

Atrodo, kad bijota ne be reikalo. Artūras Račas savo tinklalapyje užsimena, jog taupant buvo sumažintas burlaivių regatos biudžetas. Tiesa, nerašoma nuo kiek iki kiek.

VEKS skandalų fone (ir kur visi buvo anksčiau?) žvelgiant į oficialiai internete skelbiamą „The Tall Ships’ Races“ rengėjų komandą juos įtarti pinigų plovimu sunku.

Bet ten paskambinus bent jau kol kas nežinota, kiek pinigų nurėžta nuo regatos. To nežinojo ir regatą šefuojančios viešųjų ryšių agentūros “Baltijos viešųjų ryšių grupė” atstovė.

Seimo tinklalapyje įstatymo projekte rašoma, kad burlaivių regatai iš biudžeto Klaipėdos savivaldybei turėtų būti skiriama 3 mln litų. Patvirtinus biudžetą nubrauktas milijonas.

Na, o Seimas toliau „siautėja“ – nuo kitų metų pradžios kiekvienas automobilio turėtojas privalės mokėti mėnesinį mokestį.

Tarkime, man tai kol kas neaktualu. Bet toks sprendimas atrodo nelogiškas. Ir vadovaujantis tokia logika Seimas turėtų apmokestinti vežimus, vežimėlius ir jachtas bei motorlaivius. Va dabar džiaugiuosi, kad gal ne visi „tautos išrinktieji“ žino, kas yra jachtos ir kad buriuotojų per mažai – biudžeto skylių mokesčiais už jachtas neužlopysi.

P.S. Nebus vykdomas kitais metais ir planuotas Nidos bei Preilos krantinių remontas – nuimti visi tam planuoti skirti 1,2 mln. litų.

Internete sekant abi Lietuvos buriuotojų odisėjas aplink pasaulį – Andriaus Varno ir šeimos bei draugų plaukimą jachta „Ragainė II“ bei „Ambersail“ „Tūkstantmečio odisėją“, kurios įgulas sudaro atrinkti šalies buriuotojai – jau kuris laikas užkliūva vienas komentatorius (-ė?) prie „Ambersail“ kelionės aprašymų Lrytas.lt portale.

Anonimas (na, beveik anonimas – IP adresas 67.167.105.104 žinomas) savo komentaruose nuolat pabrėžia vienos odisėjos „tikrumą“ – neva „Ragaine II“ plaukia tikri buriuotojai, o „Ambersail“ – velniažin kas.

Ech, ta žmogiška (nebūtinai lietuviška – ydos būdingos ne vien mūsų tautai) yda vienus menkinti, kitus aukštinti…

Noriu pabrėžti, kad vienodai gerbiu abu plaukimus ir neišskiriu nei vienos odisėjos.

Andrius man yra geras bičiulis, bendraklubietis, su juo kartu nuplauktas ne vienas šimtas jūrmylių. „Ambersail“ taip pat plaukia buriuotojų, kuriuos galiu vadinti bičiuliais, su kuriais taip pat buriuota.

Tiesiog šie du plaukimai iš esmės skirtingi, gal išskyrus vieną – apiplaukti Žemės rutulį (nors ir čia dar galima būtų ginčytis, bet apie tai kada nors vėliau). Skirtingos jachtos, skirtingi kelionės biudžetai ir tikslai. Bet abi odisėjos tiek čia likusiems, tiek svetimuose kraštuose aplankytiems neša žinią, kad ir Lietuvoje buriuojama, kad ir Lietuva – jūrinė valstybė.

Šios dvi odisėjos nekonkuruoja tarpusavyje!

Tad kam vienus išskirti, o kitus menkinti?

Juolab ir būdas pasirinktas neteisingas. Tokia reklama, kaip komentaruose, atneš ne naudos, o žalos. Ir štai kodėl:

• Anonimiškumas. Internautas, pratęs prie „delfinių“ (jau tampa bendriniu žodžiu?) komentarų, anonimus laiko bailiais, bijančiais pasirašyti po savo žodžiais. Ir ne tik internete – anonimas, ypač šmeižikas ir skundikas, niekad nėra mėgstamas.
• Didžiosios raidės. Internete jos reiškia šaukimą, rėkimą. Kas mėgsta nemandagiai rėkiančius žmones?
• Tonas. Vieni geri, o kiti – šūdo verti. Toks kategoriškumas iššaukia neigiamą reakciją.
• Nuorodos. Dažni interneto portalai apskritai draudžia komentaruose nuorodas. Tad komentatoriai bando gudrauti jas rašydami su tarpais, be taškų ar pan. Jau ir taip ne visada tokią nuorodą norisi paspausti. O jei ji dar didžiosiomis, išvis neaišku, kas per nuoroda ir tokią suvedinėti naršyklėje visai nesinori. Tiesa, kai kuriuose komenataruose (kaip iliustracijoje) nuorodos gerai surašytos.

Tad ar verta apskritai tokius komentarus rašyti? Juokingai ir gėdingai atrodome viešai dergdami vienus buriuotojus, aukštindami kitus. Panašiai, kaip stebėti viešai besiriejančius vyrą ir žmoną. Man tokie vaizdeliai nemalonūs…

Jei mane kas nors taip „reklamuotų“, švelniai tariant, paprašyčiau užsičiaupti.

P.S. Mane konsultavę IT specialistai sakė, kad adresas priklauso JAV „Comcast“ interneto tiekėjui ir pajungimas yra kažkur Ilinojaus valstijoje (regis, Wheaton City). Toli sėdim, tai galim bet ką rėkti? Ir išeiviai negali nebūti susiskaldę?

Šįryt LTV laidoje „Labas rytas“ Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė patvirtino tai, ką aš mėgstu kartoti jau keletą metų – ne kalbininkai, o konkrečios srities specialistai kuria naujadarus. Kalbininkai juos tik patvirtina. Arba atmeta.

Tiesa, mintis ne mano – ją girdėjau per paskaitas iš ponios Irenos vyro, VU Filologijos fakulteto dekano doc. Antano Smetonos.

Bet esmė lieka ta pati – kai keikiame kalbininkus (arba „kalbainius“, kaip juos su lengva panieka vadina vienas bičiulis buriuotojas) kurie neva verčia (ar tikrai daug tos prievartos?) mus vartoti nesuprantamą neva lietuvišką žodį (naujadarą), apsidairykime aplinkui. O gal tą kvailą žodį sugalvojo mūsų draugas, kolega, pažįstamas?

„Čiurkšlinis spausdintuvas“ skamba juokingai, ar ne? Bet jį sugalvojo (ar tiesiog iš anglų kalbos išvertė) vienas iš kompiuterijos atstovų. Labai labai norint net būtų galima atsekti, kuris. Bet neverta, juolab ir žodis neprigijo.

Taip ir su kitais žodžiais – vieni prigyja, kiti nelabai. „Tinklaraštis“ – angliškojo „blog“ pakaitalas, panašu, kad jau prigijo. Bent jau man šis žodis gražus ir ne toks dviprasmiškas kaip „blogas“. Juk be konteksto „blogas“ reiškia „negeras“. Nors pakaitalo „blogosferai“ neįsivaizduoju… „Tinklaraštijos brolija“?

Ir „blogeris“ skamba paprasčiau, skambiau, nei „tinklaraštininkas“. Ar tai išimtys, kurių neišvengsime, ar tie žodžiais, kuriuos, neradus kuo pakeisti, derėtų rašyti kabutėse? Nesu kalbos žinovas. O jau gramatinių klaidų (praleistų raidžių, dar „mistaipais“ vadinamų) mano tekstuose apstu. Vis skubu kažkur… Ir stilius galėtų būti gražesnis.

Tačiau kai kurių tinklaraščių prenumeratos teko atsisakyti vien dėl per dažnų juose anglicizmų. Suprantu, ne visus žodžius galime pakeisti lietuviškais. Pati I.Smetonienė pripažįsta – „byla“ vietoje „failo“ neprigijo. Bet stengtis verta.

Štai vakar toks nutikimas buvo (na ir sutapimai!) – gerokai vyresnis pažįstamas klausė šio bei to apie kompiuterius. Nesu specialistas, bet dar pasitaiko žmonių, už kuriuos žinau šiek tiek daugiau. Tikriausiai kompiuterius labiau išmanantis ir angliškus terminus mėgstantis pasakytų – „advanced user“.

Taigi, pažįstamas paklausė, aš jam atsakiau. Gyva kalba – tai ne rašto darbas. Tad natūralu, jog pusė mano pasakytų terminų buvo angliški. Žmogus prašė neskubėti ir bandyti paaiškinti suprantamiau – jo operacinė sistema išversta į lietuvių kalbą. Skirtingomis kalbomis parašytomis operacinėmis sistemomis mes kompiuteriais dirbti mokėmės

Tie, kam mano svarstymai pasirodė didaktiški ar rado klaidų ir nori piktą žodį išrėkti – rašykit elektroninius laiškus. Atsakyti neprižadu. Žinau savo klaidas ir stengiuosi jų išvengti, nors pavyksta ne visuomet.

Užbėgdamas už akių galimiems priekaištams ar klausimams pripažįstu – nepasiūliau nei vieno buriuotojiško termino sulietuvinti. O mano įrašuose (ar rašiniuose? – dar vienas kamuojantis mane klausimas) daug iš olandų, vokiečių, anglų, rusų kalbų atėjusių jūrinių terminų. Nesiaučiu tiek stiprus, kad galėčiau kalbininkams (juolab – Smetonų šeimai) siūlyti naujadarus.

Kaip ir kompiuterijoje, ne visi bandymai sulietuvinti terminus prigyja. „Buomas“ man skamba perdėm keistai vietoje „giko“, o „šturvalas“ ir bus „šturvalas“, ne „vairaratis“, kaip „rumpelis“ – ne „vairalazdė“. „Jolė“ vietoje „šverboto“ skamba gražiai, bet ar daug buriuotojų supras, ką aš pasakiau?

Norminio jūrinio žodyno neteko regėti. Ir kol tokio nėra (o gal yra?), vyksta aštrios diskusijos – „vachta“ ar „vakta“?

Ak, tiesa, ką tik pasirodžiusio Jurgio Banaičio lietuvių-anglų kalbų „Jūrinį žodyno“ jau eisiu ieškoti. Ir reikės ne vien į lentyną pasidėti.

Galima ir internete rasti žodynų:

• trumpas, bet palyginimais įdomus Jono Limanto žodynas,
• „Tūkstantmečio odisėjos“ naudojamas vadovėlio „Buriavimas“ sudarytojo Artūro Dovydėno surinktas „Buriavimo terminų žodinėlis“,
• Ryčio Stankevičiaus surinktas „Jūrinių terminų žodynėlis“.

Bet jų negana, o ir knyga mielesnė, nei monitorius („vaizduoklis“ taip ir neprigijo…), nors prie monitoriaus laiko praleidi daugiau. Tad eisiu ieškoti (su viltimi rasti) knygų, apie kurias „Klaipėda“ dar prieš trejus metus rašė:

<…> Netolimą praeitį atgaivina jau kai kurių primirštas pirmojo autoriaus Alfonso Veličkos kuklus lietuvių – rusų ir rusų – lietuvių jūrinių terminų žodynas, kurį savomis lėšomis buvo išleidęs „Baltijos“ žvejų kolūkis. Jį apie 1989 metus dar buvo galima rasti daugelio laivų salonuose ar kapitono tiltelyje kaip parankinę knygą. A.Veličkos žodynas kurį laiką buvo geriausias draugas ir jūrine tematika rašantiems žurnalistams. Vėliau pasirodė storas, solidus, iki šiol bene populiariausias trikalbis lietuvių, rusų ir anglų kalbomis parengtas Jurgio Banaičio žodynas. Greta jo ką tik išėjęs jūrų kapitono, dėstytojo Viliaus Pakalniškio jūrinių terminų žodynas. Parodoje yra ir tik vieno kito su jūreivyste susijusio specialisto matyta Kanadoje Bronio Stundžios parengta, išleista ir į Lietuvą atvežta „Jūrinių įvardų“ knygelė. Visą šį žodynų rinkinį sudėjus kartu ir padirbėjus kalbininkams, ko gero, turėtume norminį jūrinių terminų žodyną. Ir džiugu, ir keista, kad šio kruopštaus alinančio darbo ėmėsi ne kalbininkai, lituanistai, o jūrinės aplinkos žmonės, kuriems rinkti žodžius, terminus, juos sisteminti buvo ypač sudėtinga. Žinovai sako, kad parengti žodyną daug sudėtingiau, nei parašyti bet kokią knygą. <…>

Juk knyga – gera kalėdinė dovana sau, ar ne? Ak, tiesa, „Jūrinius įvardus“ turiu.

P.S. Kas nors iš „tinklaraščių brolijos“ klausė šių metų pradžioje I.Smetonienės paskaitos konferencijoje BLOGin 2008?