Posts Tagged ‘pinigai’

Po Naujųjų Metų (suprask: šventės ir kalendoriaus pasikeitimo) buriuotojai atgyja: vieni kitiems linki artėjančio sezono ir, tai gerokai svarbiau, artėjančiam ruošiasi.

Praėjusio antradienio popietę pas Pilies uosto kapitoną Kastytį vienu metu buvo užėję keturi buriuotojai – „karšta“, kaip sausio viduriui.

Ir tikrai bus „karšta“ prieš sezono pradžią, kuri žada ir keletą naujovių.

Jau veiks elektroninė praėjimo kontrolės sistema, tad jachtas uoste laikantys buriuotojai turės įsigyti korteles. Mojuos jomis prie vartelių, kad šie atsidarytų, prie jachtų įleistų.

Kad taip turėjo būti — ne naujiena, varteliai stovi jau seniai, dabar ir veiks. Dideliuose biuruose (ypač – naujuose biurų pastatuose) dirbantys įpratę net į WC ar parūkyti eidami pasiimi durų korteles. Pasitaiko: nuėjai į WC, akyse prašviesėjo, siela vėl laisva, bet tuoj tamsu pasidaro, kai pamatai, jog kortelę palikai ant darbo stalo ir į kabinetą įeiti negali.  Gerai, jei turi telefoną su savimi, o jei ir jį palikai?..

Pilies uoste tos pačios kortelės bus ir raktas į WC, dušus. Uosto svečiai galės įsigyti (nusipirkti) riboto galiojimo korteles.

Ir dar. Tik su kortele bus galima gauti elektros. Kyšt kortelę į elektros tiekimo kolonėlę, nuskaitė nuo jos pinigų, turi elektrą. Nėra ten pinigų – nėra elektros. Arba nešk akumuliatorius krauti namo, arba eik papildyk kortelės sąskaitą.

Žodžiu, viskas „kaip Vakaruose“.

• Andriaus Ufarto, Fotobankas.lt  nuotrauka.

„Pirmas žingsnis, siekiant tapti turtingu pagal knygų tipo „Kaip tapti milijonieriumi“ rekomendacijas – tas knygas ne pirkti, o pūstis iš ineternetų“.  Grumlinas

Tokią taiklią mintį perskaičiau dieną pavėlavęs. Kai jau buvau internetu nusipirkęs Algirdo Petkevičiaus e-knygelę „Kaip užsidirbti šiandien“ (nuorodos nebus).

Pinigų išleista nedaug, bet…

Internete nemokamai galima rasti daug protingų, teisingų rašinių (knygų, patarimų), galinčių padėti (tai priklauso tik nuo savęs paties) užsidirbti pinigų. Visgi neteigiu, kad mano įsigytame leidinyje nieko doro nėra, keli pastebėjimai patiko.

Norėčiau bent dalį litų susigrąžinti, tad skelbiu eksperimentinį „biznio“ planą: visiems norintiems atsiųsiu knygą .pdf formatu (norintys kreipiasi el. paštu: arbusis [eta] gmail [taškas] com).

Tai lyg paskolinčiau popierinę knygą iš savo bibliotekos, tik e-knygą perduodu e-paštu. 

Neprašau už tai pinigų – negaliu imti mokesčio ir oficialiai (kaip deklaruoti VMI?), ir morališkai (kas ima pinigus už skolintas knygas?).

Bet tikiu gera valia ir prašau paspausti įsivaizduojamą mygtuką „donate“: kas norės pervesti pinigų, galiu sąskaitą nurodyti, kas norės duoti susitikus, mielai paimsiu. Ir nebūtinai pinigais ar net nebūtinai materialinėmis vertybėmis. Bet centas ar litas (ar milijonas, jei kam kišenę labai plėšo) pravers.

Nes tikiu gera žmonių valia. Ja tiki ir Wikipedia, ir kitų interneto projektų ar kompiuterių programų kūrėjai, išsilaikantys iš tokio ar panašaus rėmimo.

Nekantriems – mano nuotraukos iš Anglijos. Ne apie buriavimą.

Pasakojimais apie Angliją dabar nelabai ką nustebinsi – arba žmonės ten buvo (yra), arba ten buvo (yra) giminaičiai. Bemaž visi girdėję apie šią šalį, tad vos kelias dienas ten pabuvęs ir aš vargu ką pasakyčiau naujo ar netikėto. Bet keletą pastabų turiu.

Po kelionės aplink pasaulį sugrįžęs Andrius Varnas sako, kad palyginus su visu pasauliu, Lietuvoje brangu. O Anglijoje?, klausiau jo aš. Kapitonas sako, kad ir ten pigu.

Drįstu nesutikti. Kelis ir keliolika metų Didžiojoje Britanijoje gyvenantys žmonės man sako, kad čia gyventi brangu. Pasaulio jie apkeliavę nemažai, lyginti turi su kuo. Ir aš jais tikiu.

Svetur laikausi principo neversti kasdieninių išlaidų kainų į litus, taip mažiau skauda. Konvertuoti į litus verta tik stambesnių prekių kainas, tuomet galima svarstyti, ar verta pirkti toje ar kitoje šalyje, jei Lietuvoje to ar ano nėra.

Skaičiuojant svarais, Southamptone (daugiausiai buvau šiame mieste, kitur kainos gali skirtis, nedarau apibendrinimų visos šalies mastu) kainos įvairios: pigioje parduotuvėje galima nusipirkti 7 poras kojinių už 2 svarus (panašiai tiek kainuoja kepalas duonos) arba naujus sportbačius už svarą – tiek pat, kiek kainuoja grietinės indelis viename prekybos tinkle. Tiesa, kitur batų pora kainuoja nuo 40-140 svarų. Mačiau ir džinsų už 5-9 svarus, tikrai pigu.

Bet pasidaro nepigu, kai skaičiuoji kitas išlaidas – automobilio stovėjimas valandai iki 2 svarų (o Londone mane pasitikusi draugė už valandą sumokėjo 8 svarus), pietus dviems – 25-30 svarų. Benzino kainų neskaičiuosiu, nes jis ir matuojamas čia kitaip. Tabako kainas jau pamiršau, bet vien pažiūrėjus į jas šiurpas nukrečia.

Tarpmiestiniai autobusai reklamuojasi bilietų kainomis nuo 2 svarų, bet gali tekti mokėti ir 6, ir 30. Jie kaip lėktuvų bilietai – kuo anksčiau perki, tuo pigesnis. Pasakojo man, kad kartą iš Glazgo į Londoną parskristi buvo pigiau, nei nuvažiuoti autobusu iš vienos nedidelės marinos netoli Glazgo. Panaši situacija ir su traukiniais.

Tad ar brangu, ar pigu, kiekvienas gali spręsti pagal save. Man pasirodė nelabai pigi šalis, bet, sako, ten dirbant įmanoma sutaupyti juodai dienai.

Ir dar kelios pastabos:

• gal ir gerai, kad neleido man dviračiu ten važinėti (sakė: „Nenoriu rengti tavo parsiuntimo namo“) — nors dviratininkų daug, įprasti prie kairės pusės eismo juostos reikia laiko
• maži spiegiantys vaikai lėktuvuose turėtų būti gabenami kaip pavojingas krovinys bagažo skyriuje
• Stanstedo oro uostas tiek pat Londono, kaip Karmėlavos – Kauno, tik atstumai kelis kartus didesni
• jei Lietuvoje angliškai susikalbėjai su švedu, dar nereiškia, kad tai pavyks padaryti Anglijoje kalbant su britu, ar, juolab, škotu
• pečius spaudžianti kuprinė ir baimė pavėluoti į autobusą/traukinį – ne patys geriausi palydovai Londone
• orientacijai tikrai labai praverčia kompasas („žaisliuko“ iPhone 3G kompasai mano kantrybei per lėti)
• Google Maps Street View yra gėris ir padeda nepasiklysti
• iš nuostabos nukaręs žandikaulis gali reikšti ir stereotipų lūžį galvoje
• noriu dar. labai.

Ačiū Anglijoje mane priėmusiai ir šefavusiai draugei.

P.S. Vos nepamiršau: Anglijoje nėra varškes, tik kažkoks poskystis sūrus pakaitalas. Ir elektros rozetės ten kitokios. Kartą pamiršau adapterį ir likau visai parai be kompo.

Suvulgarinau iki primityvumo. Ne viskas taip paprasta, kaip aprašiau. Nebūna taip, kad jachtos škiperis pakalba su burlaivio kapitonu ir burlaivis atplaukia į jachtos uostą. Taip, jie kalbasi, kvietimas nuskamba, bet vien to neužtenka.

Vieno didžiausio pasaulyje barko „Kruzenshtern“ vizitas Klaipėdoje rugsėjo 5-6 dienomis įvyko nuveikus daug paprastam žmogui nematomo darbo.

Žodinį kvietimą iš uostamiesčio mero (sako, kadais su „Rėja“ buriavęs) burlaivio kapitonas gavo praėjusiais metais vienoje konferencijoje Stambule. Po to savivaldybė siuntė oficialų kvietimą barko savininkui – Baltijos žuvininkystės valstybinei akademijai.

Ir jau kai buvo aišku, kad burlaivis atplauks, prasidėjo daug techninio darbo – savivaldybė siuntė raštus uosto direkcijai su prašymu atleisti burlaivį nuo rinkliavų (jų uoste yra bent kelios atplaukusiam laivui).

Toliau sekė prašymas „Klasko“ kompanijai suteikti nemokamai vilkikų paslaugas, prašymas KLR neimti mokesčio už krantinę ir švartuotojus.

Teigiami atsakymai – ir miesto valdžia beveik ištesėjusi pažadą, kad burlaivio stovėjimas uoste burlaiviui bus nemokamas.

Tokia praktika visuose uostuose, kurie gerbia senuosius burlaivius ir supranta, kad daugiau naudos nemokamai prisivilioti tokius laivus, nei imti iš jų mokestį.

Norėdamas įplaukti į Klaipėdos uostą ilgesnis nei 20 24 metrų ilgio laivas privalo kviesti locmaną ir plaukti su juo (viena išimtis – Klaipėdos universiteto burlaivis „Brabander“). O už locmaną reikia mokėti ir, pasaulinė praktika, tai daro laivo agentas. Negali nei uostui, nei tiesiai locmanui mokėti.

Laivų agentų daug, savivaldybė skelbia viešą konkursą, renka laimėtoją, moka jam pinigus, šis – locmanui, ir pastarasis atlydi bei išlydi burlaivį.

Viskas, dabar jau tikrai nemokamai burlaivis Klaipėdoje švartavosi.

Tokia tvarka bendrais bruožais. Gal kur ne esminę detalę praleidau (ar esminę – pataisykit, žinovai) ar ne viskas preciziškai tikslu, bet principas toks.

• sea-fever.org iliustracija.

Kaip ir kiekvienais metais pavasariop,  sulaukiu prašymų atiduoti savo 2 procentus gyventojų pajamų mokesčio vienai ar kitai tuos pinigus galinčiai priimti organizacijai.

Kaip ir kiekvienais metais pavasariop, juos aš atiduotu („aukoti“ lyg ir nelabai tinkamas žodis).

Buriavimui.

Kaip ir kiekvienais metais pavasariop,  pasigendu dar paprastesnės mokesčių pervedimo procedūros.

Kad ir tokios, kaip perkant aplikacijas „iPhone“ išmaniajam telefonui – paspaudei mygtuką ir programa keliauja pas tave.

Ateis metas, kai panašiai vyks ir su bankinėmis operacijomis. Naujoji asmens tapatybės kortelė su integruota mikroschema, sako, tam paruošta. Įkišai į kompiuterį ir tave identifikavo – nereikia slaptažodžių suvedinėti ir panašiai vargi.

Bet kol kas neteko girdėti nei apie tam tinkamą kompiuterių įrangą, nei apie programas.

Tiesa, čia kyla visuotinio sekimo pavojus („1984“ etc.), asmeninės laisvės suvaržymai ir panašūs anarchistų košmarai. Bet ko neatsisakysi vardan patogumo.

O kol kas reikės ieškoti kompiuteryje VMI programos VMI dokumentams redaguoti. Sykį ją buvau išmetęs iš kompiuterio, nes tik vieną kartą per metus naudojama ji man mažai reikalinga ir net pamiršau, ką ji daro.