Posts Tagged ‘Rudeninė Baltija’

Patikslinus „Rudeninės Baltijos“ regatos rezultatus, jachta „Baraka“, su kuria ir aš plaukiau, užėmė II vietą.

Pirminis prastas rezultatas man atrodė kiek keistokas, nes tikrai ne nosį krapštėme jūroje. Bet nelabai gilinausi, “yra, vat’, kaip yra, vat’”.

Dabar, žinoma, smagu, iš lentelės vidurio pakilti į viršų. Nors (kalbu už save) mano gyvenime tai nieko nepakeitė, todėl jokio pikto jausmo dėl prastai skaičiuotų rezultatų nejaučiu.

Bet suprantu tuos, kurie į rezultatų lenteles žiūrėdavo priekabiai ir kviekvieną, kaip man atrodė, smulkmeną, reikalavo pataisyti.

Per KMR daug tokių taisymų būtą. Negi nėra kokios vieningos skaičiavimo programos, kuri palengvintų teisėjų darbą? Dabar atrodo, kad kiekvienas skaičiuoja kaip moka ir kaip jam patogu.

Prie visų būtinų buriavimui savybių, kaip reikalingas sau pridėčiau susitaikymą ir kantrybę.

Paskutinės šių metų regatos jūroje „Rudeninė Baltija“ dienos rytą jau buvau susitaikęs, kad neplauksiu ir ramiai pusryčiavau, kai sulaukiau skambučio kvietimo.

Reikėjo skubiai susiruošti ir lėkti į mariną, nors ketinau tik startą užfiksuoti. Bet išėjo tik į gerą – tapau vienu jachtos „Baraka“ įgulos nariu. Šioje regatoje jachta plaukė mišri įgula, be nuolatinio savo kepo.

Kantrybės reikėjo ir tuoj po starto, ir po to ilgą kelio dalį iki Liepojos. Kantrybės laukti vėjo.

Žiūrint į vos „kvėpuojantį“ spinakerį, nejučiom kilo mintis, kad tokiais atvejais bent jau gali numanyti, ką jaučia tie buriuotojai, kuriems pristinga kantrybės, jie apsidairo, ir manydami, kad niekas nepastebės, įsijungia variklius.

Ir tikrai supranti tuos, kurie fiziškai nespės laiku iki reikiamo uosto, nes pūčia per silpnai, todėl pasitraukia iš varžybų ir įsijungia variklius. Tokios eretiškos mintys nesvetimos ir man, bet kantrybės nepristigo.

Jos reikėjo ir kitą dieną, jau pučiant stipriam vėjui – išsėdėti ant borto krienuojant 8-10 valandų ir kantrybės, ir ištvermės ir dar balažin ko reikia. Maždaug pusvalandžiui man viso to prisitigo ir buvau pasislėpęs kajutėje.

Pasnaudžiau? Gal. Tikrai sušilau ir vėl galėjau ant borto sėdėti. Rudeninė Baltija tai ne Karibai… Gerai, kad ir veikti buvo ką, ne vien po vendo į kitą bortą pereiti. Stakselio pakeitimas jūroje, burės sudėjimas ar išėmimas iš jachtos ir panašūs darbai gerai paprakaituoti verčia.

Ir vėl susitaikymo reikia ramiai priimti varžybų rezultatus. Ne nepasisekė, tai ką dabar padarysi, tariu sau, mintyse ramindamas: bus dar I vietų.

Pirmame etape į Liepoją „Baraka“ buvo I, antrame į Klaipėdą – VII, bendroje įskaitoje po perskaičiavimo – V.

Dar viena para gryno plaukimo, + 100 jūrmylių.

Ačiū įgulai, škiperiui ir kapitonui, starpomui ir jūreiviui.

Regatos nuotraukos. Antrą dieną nefotografavau. Nebuvo įkvėpimo.

Regatos trac’kas – Baltic’s Autumn Race (galima pažaisti žemėlapiu):

Net jei atrodo, kad žvejai į marias ar jūrą plaukia kada kimba, nepaisant kokie orai, tai neteisingas vaizdinys. Jie prognozes stebi tikrai ne mažiau, nei buriuotojai ar kateristai.

Štai ir pirmadienį kiek teko bendrauti su žvejais, jie nėra tikri, kad šeštadienį galės plaukti į jūrą. Gal pūs per daug, gal menkės nebus. Tiksliau žinos, vieni antradienį-trečiadienį, kiti tik penktadienį.

Reikia paminėti, kad čia kalbu apie tuos kelių laivų ir katerių škiperius, kurie ir patys žvejoja, ir žvejus už pinigus plukdo. Jei jau nebežvejoja patys, tai žvejus plukdo.

Nežiūrėsiu į orų prognozes, laukius dieną-dvi, ką žvejai pasakys apie šeštadienio orus. Įdomumo dėlei.

Šeštadienį vyks tradicinė regata „Rudeninė Baltija“. Taip jau nutinka, kad dažnai šią regatą dėl per stiprių vėjų tenka atidėti. Gal dabar nereikės? Labai reikėtų, kad nereikėtų.

P.S. Nuotrauka tai iš Anglijos, Gražu man ten, ir pamiršti negaliu. Dalis širdies ten liko.

*-

Buriavimas spalio mėnesį Baltijos jūroje: trūko šortų ir megztinio, prireikė akinių nuo saulės, žvaigždėtas naktinis dangus ir alus puse keturių ryto prie jūros.

Kai regata „Rudeninė Baltija“ dėl audros buvo perkelta, nebemaniau, kad pavyks joje sudalyvauti ir laukiau „Paršelio regatos“. Bet pasikeitus aplinkybėms, paskutinę akimirką pavyko prisijungti prie legendinės jachtos „Lietuva“ įgulos ir plaukti regatoje, startavusioje spalio 10 dieną 12 valandą.

O finišavome naktį, 2 val. 19 min. — 110 jūrmylių distanciją nuo Smiltynės jachtklubo, aplenkdami Klaipėdos uosto priėmimo boją, apsukę puslankiu Liepojos uosto priėmimo boją ir vėl pro Klaipėdos „prijomną“ boją į Smiltynės jachtklubą – įveikėme per 14 valandų 25 minutes (tai maniškio GPS prietaiso duomenys, jis buvo įjungtas dar prieš startą, išjungtas tuoj po finišo).

Finišavome pirmi, bet perskaičiavus rezultatus, užėmėme 5 vietą. Lenktyninių balų skaičiavimai man jau nebėra terra incognita, bet vistiek dar tankus (ne tamsus!) miškas. Teisus regatos vyr. teisėjas Vilius, sakydamas, kad balai nesuvienodins visiškai skirtingų jachtų. Kad ir kokie profesionalai buriuotų, bet kai varžosi konstrukcija (ilgiu, buringumu) nevienodos ar skirtingų kartų jachtos, jos toje pačioje distancijoje ir į skirtingas oro sąlygas patekti gali. Koks balas apskaičiuos, kai vieni finišuoja su vėju, o kitiems prieš pat nosį jis dingsta?

Ir tai ne tik teoriniai pasvarstymai. „Rudeninėje Baltijoje“ orų sąlygos visiems buvo beveik vienodos – silpnas pietrytis starto metu, sustiprėjęs ties Latvija ir finišuojant. Pirmi nuplaukę link Liepojos, mes dar gaudėme silpnesnį vėją (iki 15 mazgų), kai vėjas, keliavęs ta pačia kryptimi, stipriau pūtė paskum plaukusiom jachtom (kai kurios, kalbėjo buriuotojai, fiksavo 25 mazgų greitį).

Sustiprėjus vėjui grįžtant atgal, didelio buringumo „Lietuva“ spurtavo ir distanciją atgal įveikė greičiau, bet kitas jachtas aplenkėme („atmatavome“) keliolika ar keliasdešimt minučių, o to trūko perskaičiavus laiką pagal balus.

Kitos orų sąlygos labai nesiskyrė: nedidelės bangos, dieną šilta (saulė šildė ir net akinių nuo saulės reikėjo), o naktį šaltoka.

Va tada ir prisiminiau, kad gal be reikalo nepasiėmiau šortų, su paminkštinimais užpakaliui – patogu ilgai sėdint. Kaip yra man sakęs Simonas (patyręs buriuotojas, „Tūkstantmečio odisėjos“ 5 etapo kapitonas ), tie šortai ir vandenyne gerai, dėvimi po salopetėmis (vidinės kelnės) – štai jų man ir reikėjo, nes užpakalis sėdint ant borto šalo. Dar ir šiltesnio megztinio be reikalo nepasiėmiau, šaltoka visgi spalio naktimis buriuoti.

Nors finišuojant gerokai sukaitome, kai į Klaipėdos uosto vartus teko prieš vėją ir prieš srovę venduoti (posūkis prieš vėją). „Lietuva“ jachta didelė, sunki, jai įsibėgėti reikia, jos priekinė burė genuja — ne nosinė, ją pritraukti pučiant vėjui oho kiek jėgos reikia. Dar grotą (pagrindinę burę) reguliuot, dar bakštagus atleist-pritraukt ir į laivus, bojas, prietaisus dairytis. Yra ką veikti 12 narių įgulai, kai variklio ir uoste įjungti negali – iki finišo su burėmis plaukti reikia.

Todėl ir rėmėjų alus paryčiais ne toks šaltas kai kuriems pasirodė. Ir pajuokavo kolegos buriuotojai – ne dažnai prie jūros (nuo jachtklubo iki jūros visai netoli) paryčiais alų spalio mėnesį gerti progų pasitaiko.

Alų begurkšnojant kai kurių vėliau finišavusių jachtų įgulos kiek garsiau pasiginčijo, tą ar ne tą boją prie Liepojos apiplaukė, ar teisėjai tinkamai jos koordinates užrašė.

Prieš apdovanojimus sekmadienį ir vėl kilo ginčų, šįkart – dėl jachtų matavimo liudijimų ir balų. Bet pasiginčijus balai neužprotestuoti (bent jau vietoje) ir galutiniai rezultatai yra tokie:

1. „Šatrija“, kap. Steponas Kudzevičius (šios jachtos liudijimas ir kėlė įtarimų)
2. „Tojana“, kap. Antanas Golubovskis (Bitlas pats plaukti negalėjo, tai jį pavadavo jaunimas)
3. „Samsas“ kap. Salvijus Paškauksas (finišavo jie gerokai vėliau, nei maniau, jog galėtų, bet vis tiek prizininkai)
4. „X’as” kap. Sergejus Moliakovas (buvo svarstymų, kad ar spės jachta į kontrolinį laiką, bet jie paršiaušė kaip uraganai)
5. „Lietuva“ kap. Osvaldas Kudzevičius (didžiausia jachta, tad natūralu, jog greitai atplaukė, bet ir balas atitinkamas, lentelėje vietas pakoregavęs)
6. „Rondo“ kap. Kąstysis Kunickas (graži, nauja, greita jachta, bet neturėjo paskaičiavę balo, tad jiems duodas „Lietuvos“ balas, todėl tokie rezultatai).

Sezonas dar nesibaigė. Laukiam kito savaitgalio ir „Paršelio regatos“.

Šio mano sezono buriavimo aprašymuose dažnai pasikartojantis leitmotyvas buvo „kas išjungė vėją?“. Ir štai dabar jį kažkas įjungė. Bet tiek atsuko čiaupą, kad atšaukta šeštadienį turėjusi startuoti „Rudeninės Baltijos“ regata. Prisikalbėjau — juk turėjau dalyvauti šioje regatoje.

Ačiū Bitlui, kuris pakvietė su „Tojana“ plaukti ir buvo, kaip pats sakė, jau surinkęs „jauną, stiprią komandą“. Deja, sužibėti negalėsime – regata nukelta į tą savaitgalį, kurį nei Bitlas, nei aš plaukti negalėsime. Et, nepasisekė.

Regis tai jau ne pirmas kartas, kai dėl stipraus vėjo nukeliama regata. Nesu tikras, tegu regatos senbuviai patikslina.

Kad vėjo savaitgalį bus, nujausti buvo galima ir savaitės pradžioje. Ketvirtadienį atsargiai pradėjau žiūrinėtis prognozes: UGRIB rodė iki 30 mazgų SW. Anot Bitlo, pats tas kelti ričerį. Detaliau pasitikrinti ketinau penktadienį – orai tokie permainingi.

Dar su Nagliu Šulija pakalbėjome. Nebuvo jis labai optimistiškai nusiteikęs: „Pažiūrėjau aš prognozes ir man jos nepatinka, negražus oras.“

Bet čia pat pridūrė: „Kad ir kokios orų prognozės ar orai būtų, jachtos vistiek plaukia. Buriuotojai tegali stebėti prognozes ir matyti kas bus bei tam pasiruošti. O geras pasiruošimas yra svarbiausia“.

Mintyse jau ruošiausi, rūšiavau, ką dėsiu į burmaišį, nes nusimatė „šlapias“ plaukimas. Adrenalinas jau kaupėsi kraujyje.

Bet regatos rengėjai, pasitikslinę orus (pranašaujama iki 20 m/s, o tai jau 40 mazgų – 8 balų audra), regatą atšaukė. Sprendimas protingas,  tokiu oru Klaipėdos uostas nėra tinkamiausia vieta išplaukti ir įplaukti.

Su Bitlu pajuokavome („o kas belieka?“), kad vistiek galėtume plaukti ir vaidinti kietavyrius, vėliau pūsti krūtines, bet mums galva – ne kaklo pratęsimas. Nėra čia prieš ką maivytis rizikuojant gyvybėmis ir laivu.

Jau ne juokai būtų išsitėkšti į Klaipėdos jūrų uosto vartus ar dingti, kaip tie nelaimėliai Kintų žvejai.

P.S. „Jūtūbėje“ radau filmuką, kuriame, regis, lietuviai audros metu buriuoja. Gal kas ką žino daugiau?