Posts Tagged ‘Scorpio’

Džiaugėsi mano širdis galimybe plaukti į Šventosios uostą regatoje ir didelis ačiū jachtos „Scorpio“ kepui už išnaudotą galimybę. Kad ir nedidelis pasaulio mastu, bet reikšmingas įvykis vietos buriavimo bendruomenei – buvo privalu sudalyvauti.

Proga išnaudojo ir jachtų įgulos, kurios įprastai nei LBS , nei LKRT regatose nedalyvauja arba yra reti svečiai. O juk galėtų. Bet tai jų škiperių pasirinkimas.

Dar džiaugėsi širdis startu jūroje.

Tai ne naujiena Klaipėdoje, bet man dalyvauti neteko (gal vaikystėje teisėjų laive „Jūratė“, bet jau nepamenu). Galų gale normalus jūrinės regatos startas netrukdant uoste laivams.

O startas su nuotykiais – atsirišo ir sau nuplaukė starto ženklas. Jį pagavo jachtos „Aphrodite“, o pagal teisėjų nurodymus radijo ryšiu į vietą (gal ir ne visai tą pačią) pastatą jachtos „Gafsan“ įgula.

Gražus jūrinis solidarumas, truputį išskydęs tokioje gausoje dalyvių – kai per raciją buvo klausiama kas paskolins inkarą plūdurui, kiek iš mūsų pagalvojo „Aš neskolinsiu, nes tikrai atsiras, kas skolins“?

Pirmojo etapo finišas prie Šventosios vyko be nuotykių (žvelgiant į nuotraukas teisėjai ir regatos rengėjai poilsiavo (nuotraukos bus vėliau)), nors tikslinančių, kur ir kaip finišuoti, kaip visada buvo. Kai aplinkui žmonės pradeda klausinėti to, ką turėjo girdėti per instruktažą prieš startą, nejučiom pagalvoji – o gal ir aš blogai išgirdau ar praklausiau pranešimus apie pasikeitimus?

Antrojo etapo startas jūroje vėlavo, nes vėlavo atplaukti Klaipėdos jūrų uosto Barbė-devyndarbė „Žaibas“.

Ir negali pykti. Nes kita įmanoma starto procedūra: susirenka visi krante, išklauso instruktažo, teisėjo švilpukas ir bėgte į jachtas. Kas pirmiau pasiruoš ir atsišvartuos, tas pirmiau startuos.

Bet Šventosios uosto sąlygomis tai prilygtų Sevastopolio uosto gynybai – nuskandinti laivus uosto įplaukoje. Tik vos vos kitaip: skubėdamos jachtos nenuskęstų (per seklu), bet užsėstų ant seklumos besigrūsdamos ir „užbetonuotų“ įplauką.

Ypač pučiant NW 12-15 mazgų, gūsiais iki 20 mazgų. Tai ir yra ta vėjo kryptis, kuri „uždaro“ Šventosios uostą. Ne visos jachtos ir išplaukė iš jo.

Bet tas pats stiprus NM buvo palankus grįžtant į Klaipėdą. „Lėkėm su vėjeliu“ — šis posakis įgavo realią prasmę.

Finišas jūroje – vėl puikus dalykas.

Bet turėjo paprakaituoti kaip tik tuo metų kelių į uostą įplaukiančių ir išplaukiančių laivų navigatoriai, uosto locmanai. Jachtos nekirto jiems kurso, finišo tiesioji irgi netrukdė, bet jei niekada nesi buriavęs, o plauki su daugiatūkstantiniu (tonomis) laivu į (iš) uostą, nedidelės jachtos aplink saugumo jausmo nestiprina.

Bet toks finišas kėlė bėdų teisėjui – distanciją jachtos baigė toli nuo šiaurinio molo, kuriame jis stebėjo, o neturėjo žiūronų, todėl nuolat klausinėjo radijo ryšiu „Ką tik finišavusi jachta, koks jūsų pavadinimas?“. Kelis kartus norėjosi pajuokauti ir pasakyti savąjį, nors iki finišo buvo likusios kelios minutės.

Aš už tai, kad jei kitą kartą teisėjui reikės žiūronų vykdant savo pareigą, įtraukti į starto mokestį kelis litus žiūronus nupirkti.

Bet čia smulkmena. Štai rezultatai – tikras bėdų kamuolys. Gavau kelis skirtingus paskaičiavimus, visus neteisingus (netgi su minusiais laikais), netikslius ir kitaip netinkamus. Ne mano tai darbas rezultatus perskaičiuoti ar rūpintis jų tikslinimu.

Rezultatai jau žinomi, niekam priekaištų nesakau, ieškau tik atsakymų į klausimus:

• kodėl niekas nesinaudoja jokia automatizuota ORC rezultatų skaičiavimo sistemą (programa), kai nuolat kyla bėdų su XLS failų formulėmis?

• kodėl nesinaudoja specialiai Lietuvos rinkai savų buriuotojų sukurta rezultatų skaičiavimo sistema ResCore  arba kokiu kitu analogu?

Kiek vargo nuo pečių teisėjams nukristų. Finišo laikus tik suvedei ir vuala.

Burlaivio “Brabander” kapitonas Valdemaras Vizbaras teisingai sakė: Kuršių marios yra meteorologinė laboratorija. Čia per trumpą laiką gali pamatyti kone visus gamtos reiškinius.

Trečiadieninės “Pavakario regatų serijos” (ne, tai jokios oficialios regatos – taip sutampa, kad žmonės vienu metu išplaukia, na ir pasivaržo ta proga) dalyviai tuo įsitikino patys: prie vieno žalio farvaterio ženklo jie vos gaudė vieją, kai prie kito, gerokai tolimesnio raudono farvaterio ženklo (visi skubėjo būtent į tą, 3 numeriu pažymėtą), vos matė vieni kitus.

Lietus (arba, kaip perspėjo anądien per TV bičiulius ir buriuotojas Naglis Šulija “tikra vasariška liūtis”), vėjo šiaušiami purslai, debesų užtraukto dangaus prietema ir dar balažin kas – nedaug trūko iki “Baltojo škvalo”. Bet buvo paprastas, “lietuviškas Kuršių marių vasarinis”. KMR vulgaris.

Mariose prie Kiaulės nugaros sutikti žvejai, tie, kas nepabėgo (ar negalėjo), į klausimą “Kur mes esame” (nes galėjai ir pasiklysti nžinodamas, kur esi), tikriausiai būtų atsakę: “Jachtoje”. Ir jie būtų teisūs.

Tie, kas galvojo ramiai su šortais ir marškinėliais paburiuoti šiltą vasaros vakarą, greitai įsitikino, kad mokslininkų apskaičuota tikimybė sušlapti per lietų yra… na, didelė.

Bet būtumėt jūs matę visų jų akis jau sugrįžus į krantą – jie visi buvo laimingi, patenkinti, linksmi ir džiaugėsi kaip vaikai, pasipliuškenę po balas. Va čia tai poilsis po darbų!

P.S. Nuotrauka viršuje daryta akivaizdžiai prieš patį škvalą kelios ekimirkos. Nes kaip visada: įdomiausių momentų nėra kaip ir kam fotografuoti.

Kai atliktų darbų sąraše daugėja varnelių, pasiūlymas po darbo dalyvauti trumpoje regatoje skamba itin viliojančiai. Panašiai kaip po darbų nueiti į kiną, barą, pas draugus ar dar kur nors ko nors – kiekvienam savo.

Ar tik klaipėdiečiai gali pasigirti galimybe po darbų paburiuoti? Kaune variantų ne ką mažiau, ir Trakai nuo Vilniaus ne taip toli. Nėra nei viename mieste geriau nei kitame – yra kitaip (apie kitus miestus nežinau).

Klaipėdoje – jūriniai laivai ir griežtesnė tvarka, Kaune — marios gražesnės, Trakuose — pilys. Kad tik noro, jėgų, entuziazmo ir vėjo nestigtų. Kartais nestinga.

Viena smagiausių spontaniškai po darbo valandų gegužės 24 dieną surengtų varžybų tarp trijų jachtų dalis – laimi tas, kas finišuoja pirmas fiziškai. Jokių barnių ir peštynių po finišo – viskas padaryta dar prieš startą: lėčiausia jachta startuoja pirmiausia, greičiausia paskiausiai.

Tau duotas starto laikas ir tavo reikalas startuoti ne anksčiau. Vėliau gali, bet ne tam startai skirti. Kaip ir kas starto laikus suskaičiavo, ir dėl smagios distancijos, ir (juolab!) dėl smagios kompanijos, niekas po finišo ginčų nekėlė.

Kaip pasakojimuose “iš švedų”: sudedam vyrai bare ant stalo GPS prietaisus ir žiūrim kas kaip nuplaukė.

Vieno tokio prietaiso rodmenys su keliomis nuotraukomis – viršuje.

Ačiū „Scorpio“ už galimybę atsipūsti po darbų, „Piranijai“ — už idėją, „Barakai“ — už tai, kad yra.

Rugsėjo 18 d. Vakare 21.00 atsirišame nuo kranto Pilies uoste, plaukiame į Mingę – www.minija.com – kuri yra regatos Marių Burės namai. Plaukiame su varikliu, nes vėjas priešinis, nors ir silpnas… Jonas parpia kajutėje – šiek tiek neramu dėl jo, nes išplaukė gerokai peršalęs, bet šiltus rūbus turi, motyvacija stipri, gal viskas bus gerai… Jei ne – kviesime Lolitą, kad iš Mingės Joną pasiimtų automobiliu. Žvaigždžių tiek daug, ir tokios ryškios, kad net šviesu. Lenkiame jachtą ABRASIVE, jie tikriausiai stoja Juodkrantėje, nes vėliau jų navigacinių šviesų nebematome.

Mingėje – apie 3 val. nakties, į upę įplaukiu per rūką kaip per pieną – nesimato visiškai, šiaip taip susirandu krantą, ir labai lėtai judu išilgai švendrių sienos, iki uosto, kur jau yra apšvietimas ir kažkas matosi… Uostelis pilnas pilnutėlis jachtų, švartuojuosi kaime trečiu bortu prie kažkokio restauruojamo laivo-namo ant vandens.

Prasta švartuotė gaunasi, didelio kaimyno bortas ten kur lygus užimtas, o kur man stoti – labai išgaubtas, man lejerių stovus lenkia… ilgai žaidžiu su virvėmis ir krancais, kol beveik saugiai prisirišu… privalau būti sumanus ir upės srovę išnaudoti kad SCORPIO nosį nuo kaimyno borto temptų ir lejerių man nelaužtų, o savo achterį (galą) tampriau per krancus priveržiu, kad sverto principu tą pačią nosį į srovę paduotų… turėtų būt gerai, ačiū tau Archimedai už sverto principą . Į šiaudus – miegot, miegot, miegot…

Rugsėjo 19. Keliamės 7.00. Kiaušinienė, kava/arbataarbakita… Jachtų vadų pasitarimas, regatos dalyvio dokumentų tvarkymas, plaukiame į startą Kuršmarėse, netoli Nemuno žiočių. Pirmas etapas – plaukimas nuo skiriamosios bojos vardu Pilypas, iki Nidos uosto vartų. Sustartuojame visai neprastai, Jonas vairuoja, aš dirbu su burėmis, ir kasamės į priekį, vis palikdami daugiau ir daugiau jachtų, kurios, žinau, tikrai labiau patyrę, nei mes, regatų diletantai. Mūsų sportinė dvasia ir ryžtas užauga iki debesų, bet netrukus Ryžtas ir Dvasia padangėje brėžia staigų lanką, apsisuka per kairį sparną su J.Kairiui būdingu viražu, ir laisvo kritimo pagreičiu ima garmėti žemyn, kol pūkšteli į drumstas Kuršmarių bangas – vieno iš laviruotės posūkių metu įsiveliame į žvejų tinklą.

Tinkle sėdžiu pirmą kartą savo gyvenime – žinau, kad prieš neriant reikia peilį prisirišti prie rankos, kad nepamestum. Žinau, kad variklio nejungti, nes tinklas apie sraigtą apsisuks ir tada bus visai ch(…)a. Draugas Marius iš jachtos INDRAJA aną savaitę pasakojo, kad tądien vos nepriburbė nerdamas nuo brakonierių tinklo nusipjauti netoli Pervalkos – peilį tai jis pasirišo, bet savęs prie laivo – tai ne. Tai, kai tinklą nuo laivo nupjovė, tas bestija Mariui apie koją apsisuko ir į viršų nebepaleido niekaip, gerai, kad kažkoks labai paskutinis oro gurkšnis plaučiuose buvo likęs, Marius dar sugebėjo tą virvę nuo kojos nupjauti, antraip – tikrai labanakt būt buvę. O būt prisirišęs – išsikeltum virve žmogus į paviršių su bet kokiu tinklu, nes gyventi tai norisi…Va tokios mintys man sulakstė galvoje, tuo metu vėjas kažkaip laivą pasuko, Jonas kažkaip vairu sumakalavo, ir …. be jokio vargo nuplukdė SCORPIO nuo to tinklo…

Finišavome pirmam etape su geresne nei tikėjomės pozicija – kažkur sąrašo viduryje… Nidoje perkame vaistus Jonui, nes kosti vis smarkiau, kažkoks išraudęs veidas, tikiuosi nuo veiksmo varžybose, ne nuo temperatūros… Bet vaikis nusiteikęs kovingai, plauksime toliau… Antro etapo plaukimas – nuo Nidos atgal iki Pilypo bojos Nemuno deltoje. Startuojame bet kaip, nes vėjo beveik nėra, jachtos išmeta spinakerius, bet tos greitos pūslės joms nepadeda – visi plaukia vėžlio greičiu, vienam būry, visi pajuokaudami, draugiškai pasišaipydami vienas iš kito, kažkas groja, kažkas dainuoja, šiltas alus smarkiai putoja… Kol teisėjai etapą nutraukia, ir į Mingę grįžtame visi su varikliais. Ir niekas nieko niekam prieš, nes vietoj to kad be vėjo vidur bliūdo plūduriuot, Mes Norim Šventę Švęst, nes ši regata garsėja neeiliniais vakarėliais, su beer for free ir fish for free taipogi. Bet ne chaliavnas gėrimas ir kramtalas vežė, o puiki buriuotojų nuotaika, daug linksmų ir įdomių žmonių ir labai jau good vibes… Deja, ilgiau nei iki 1.30 nakties nepavežu, tenka užlinkti baterijų pakrovimui, nes buvo praktiškai bemiegė naktis prieš tai ir buvo daug veiksmo tą dieną … na gerai jau, buvo ir viskio ir alaus buvo neplonai, ką ir įrodė sunkokoka galva kitą rytą.

Rugsėjo 20. Kas atspės ką ruošėm pusryčiams – tas laimės vertingą prizą. Teisingai!!! Jūs laimėjot gruzdintuvę!!! Kiaušinienė, kava/arbataarbakita…. Jachtų vadų susirinkime – daug prisimerkusių bet patenkintų veidų, vakarėlis visiems truko tikrai ilgiau nei man… Tie, kas žino geriau – pasiginčija su teisėjais dėl distancijos trečiam regatos etapui, atsirišam ir judam link starto Nemuno deltoje. Startuojam prastai, plaukiam tarp „silpnai“ ir „pusėtinai“ net pagal savo ribotas galimybes, ir desertui – ties Ventės Ragu pinamės į tinklą, bet taip, kad … (nenorminė leksika …DAUG…).

Daug ką išbandome, tinklas laiko tvirtai, nors nesimato jo visai, neužkabinsi ir nenupjausi pasikėlęs.. teks maudytis, o juk nesinori… Nu pikta ant savęs be galo – šitokį grybą supjauti – juk tinklas legalus, mačiau vieną vėliavą, antros, tiesa, visai nesimatė, nes ji grynai prieš saulę mirguliuojančiam take buvo, tokia nedicka juoda vėliavytė ant karties – bet kitos jachtos ten praplaukė be problemų, sekėm jas ir še tau… jie plaukė ir nuplaukė, o mes sėdim, užkibom, pastrigom, matafaka, visi lenkia mus, mes kažką be ryšio sukinėjamės, dar reik žiūrėt kad kas nors neįrėžtų į mumi… nieko nebus… vynioju burę, einu į kajutę per raciją prisiduoti teisėjams, mol SCORPIO traukiasi iš varžybų… ir čia Jonas šaukia – žiūrėk, plaukiam!!! Tikrai, Garmin‘as rodo mazgą, ir pusantro… laivas pats išsivadavo vėl. Ačiū tau, SCORPIO, žodis, ką nors gero tau nupirksiu kitam sezonui…

Iki finišo dar pralenkiam keletą jachtų, finiše teisėjai švilpia kai kertame liniją, mes high five laimingi, kad tėvo ir sūnaus įgula sėkmingai suplaukė visus etapus kiek jų bebuvo, ir grįžtame į Mingę. Ten Jonas perduodamas Lolitai kelionei į Girulius, nes ryt į mokslus ( ir tik vėliau paaiškėjo, kad neleido jo į tuos mokslus Lolita pirmadienį, nes kosėjo dar bjauriau, ir liko žmogus namie, ir visai neatrodė žmogus dėl to nuliūdęs…). Aš gaunu sumuštinių su šviežiai pasūdytu tunu, ir Kintuose rūkytą karšį, bei palinkėjimą sėkmingai parburiuot į Klaipėdą rytoj.

Regatos uždarymas, nugalėtojų apdovanojimas, dalyvių pagerbimas diplomais, padėkos organizatoriams. Man gražu, kad prisimintas ir Andrius Varnas, su jachta RAGAINĖ-II sukantis ratą apie pasaulį.

Dalyviai skirstosi, kas išplaukia, kas išvažiuoja laivus Mingėje palikę, aš lieku čia vakaroti…Smagu pasnausti kokpite vakarėjant, po to papliurpti su uosto vietiniais, su vyr. teisėju… Pasirodo, tas egzotiškas vikingų drakonas (toks senovinis laivas) ir ne laivas visiškai, o apgailėtina kičinė replika, tipo Valdovų Rūmai – netikras dalykas, chaltūra vadintinas… Gaila, būtų smagu su tokiu laivu į kokį vikingų festivalį Gotlande, arba netoli Malmės, Fotevike nuplaukti… Ten visas vikingų kaimas pastatytas, žmonės turi pačias tikriausias vikingų trobas išsistatę, savaitgaliams arba atostogoms persiverčia į kitą gyvenimą ištisom šeimom, pažiūrėkit patys.

Tikra istorija, pasakota pačių švedų vikingų kaimiečių – skambina kažkelintos kartos švedų palikuonys iš Amerikos į tą vikingų bendruomenę Švedijoje, sako norim savo šaknų paieškoti, apsilankyti, su senovės švedais pabendrauti, tie sako no problem, bet turit senoviniais rūbais apsirengę atvykt, kur gyvent mes jums parūpinsim, t.y. lentų trobos statybai duosim, visa kita kai atvažiuosit paaiškinsim… Buvo daug juoko, kai amerikonai atėjo į vikingų kaimą pasidabinę išsinuomotais Napoleono armijos kostiumais.

Rugsėjo 21. Pirmadienis, šiandien jis dvigubai malonus, nes jungiamas prie mano savaitgalio, ir tampa vienu iš tų brangiųjų long weekends, kurie kultivuojami navigacijos laikotarpiu, t.y. kol vanduo netampa kietas. Keliuosi brėkštant, ir tik Minijos pievose bei Nemuno deltoje rudens rytas gali būti toks gražus. Neišeina apsakyti, ką lėtai stiprėjantis rytmečio vėjukas išlanksto iš kylančio rūko masės pakrantės medžių fone, kokias spalvas parodo saulė, prasimušdama per tas pilkas skulptūras… Visą kelią nuo Pilypo iki Klaipėdos uosto smagiai buriuoju, greitis tarp 5,5 – 6,2 mazgų. Super! Pakeliui padarau atradimą – Jamaikos romas tapo jūrininkų gėrimu todėl, kad jis šildo. Mažulytis gurkšnelis – ir dar ilgai ilgai jauti, kaip šiluma keliauja po visą kūną. Smagumėlis – kokpite sausa, šilta ir smagu, laivas skrieja vėjo prispaustas prie bangos, saulė švieč, žuvėdrai klyk… buriuotojas turi saugoti šilumą… hipotermija – blogis… kiekvienas lašas šilumos – Gėris. O viskis jūrininkų gėrimu taip ir netapo, nes jis svaigina. Pasvaigęs buriuotojas yra ruonio kaka, o ne buriuotojas, va tokį atradimą aš šiandien padariau… Todėl viskis tapo kaubojų gėrimu. Taip jiems ir reikia.

Žinot, penkios valandos kelionės – įvairių dalykų nutinka per tiek laiko, žinokit būna, ir dešra pasibaigia…

Neturėjau savo fotokameros šioje regatoje, gaila, bet kolegos buriuotojai smagiai padirbėjo, daugybė vaizdų yra jų albumuose:

Ezhys

Audrius

Vadimas

Tomas

Viktorija

Pažeminau save pareigoje ir iš kontradmirolo tapau III vietos nugalėtoju pirmą kartą rengtoje „Pilypo taurės“ regatoje. Pirmasis medalis per visas varžybas, kuriose teko dalyvauti. Daugumoje jų plaukiau su jachtomis, kurios niekaip negalėjo būti prizininkų trejetuke, bet visada garbingai užbaigdavau varžybų flotilę – kontradmirolo vieta.

Šįkart į namus parsivežiau pirmą medalį ir dabar suku galvą – o kur jį kabinti? Nes nesitikėjau. Varžybose kaip kapitoną pakvietęs dalyvauti jachtos „Scorpio“ savininkas Gintaras tik norėjo „apsiuostyti“ varžybose, iš arti pamatyti, kas ir kaip vyksta. Tikslo laimėti medalį neturėjome (nors vilčių, be abejo, buvo), tad kai sužinojome, jog visgi būsime ir apdovanoti, palaukėme kiek vėlavusios ceremonijos. Jau ne taip svarbu, kad į Klaipėdą iš Minijos parplaukėme sutemus, o aš Vilnių pasiekiau tik paryčiais (kaip šiandien nepalikti klaviatūros įspaudo žanduose?).

Mane medalis tuo labiau džiugina, kad jis laimėtas bičiulio Dariaus „Bitlo“ sumastytoje, rengtoje (kartu su kitais) „Pilypo taurės“ regatoje. Ir jo asmeninis pasveikinimas rankos paspaudimu man dar didesnis pripažinimas, nei medalis. Ir sveikinu Darių bei jo komandą jachta „Tojana“ laimėjus III vietą!

Ai, bet praskydau čia save girdamas. Trumpai apie trečiąjį regatos plaukimą (kaip į regatą atplaukėme be vėjo aprašiau, dalinausi ir įspūdžiais iš pirmosios varžybų dienos, kai nestigo vėjo).

Sekmadienį (05.10) ryte vėjas šiaušė Kuršių marių bangas ir atrodė, kad vėl teks veidu gaudyti bangų purslus. Tačiau dar prieš startą 11 val. jis rimo iki 5-6 m/s, tad startavome (pavyko neblogai – štai ką reiškia pasipraktikuoti) ir visą distanciją (Nida-18a boja-Pilypas) plaukėme pilnomis burėmis.

Kaip ir praėjusį plaukimą, trečiajame pavėjui mus aplenkė greitesnės jachtos, o artimiausias mūsų varžovas „Akuna Matata“, išsikėlę genakerį (didelė priekinė burė labiau pavėjiniams vėjams) ir prašniojo šalimais. Vėliau juos beveik pasivijome prie finišo.  Vieno varžovo (jachtos „Dariukas“), pakeliui netekome – ji rimtai užsėdo ant seklumos, ties kuria vakar mes praslydome (mūsų grimzlė mažesnė). Finišą jau prieš vėją pasiekėme kartu su kai kuriomis greitesnėmis I ir II grupės jachtomis.

Mums su Gintaru ir vėl kompaniją palaikė dama — Giedrė iš pirmojo plaukimo (regatos rengėjai paprašė paplukdyti), kuri džiaugėsi patyrusi ekstremalų buriavimą pirmame plaukime, ir kone šilkinį trečiąjį plaukimą. Kaip komandos narei –- medalis ir jai.

Fiziškai mes nekart nebuvome priartėję prie prizinių vietų:

• I plaukimas – finišavome 4 iš 8,
• II plaukimas – 5 iš 5,
• III plaukimas – 5 iš 6.

Tai kaip mes tapome prizininkais? Skaičiavimo būdu, kuomet jachtai pagal jos ilgį ir burių plotą, duodamas balas. Po to pagal varžybose naudojamas (įvairiose būna skirtingos) formules apskaičiuojama vieta galutinėje įskaitoje. Taip suvienodinami skirtingų jachtų šansai.

Prisipažinsiu, man tie skaičiavimai vis dar šiek tiek terra incognita, todėl šia tema, kol nežinosiu gerai, stengiuosi nediskutuoti. Jei kam kyla klausimų – kreipkitės į labiau išmanančius.

Pagal perskaičiuotą laiką absoliučia varžybų nugalėtoja tapo jachta „Baraka“. „Pilypo taurės“ regatos rezultatai .xls failu (galutiniai) pasiekiami visiems.

Kaip ir skelbiau, tinklaraštis „Ant Bangos“ (ačiū Sporto departamento ryšių su visuomene atstovei Linai Daugėlaitei) įteikė savo prizus – IV vietų nugalėtojams. Juk IV vieta tokia „jautri“ — nedaug iki prizininkų trūko.

P.S. Kai „išryškinsiu juostelę“, sudėsiu daugiau foto internetan, o kol kas – II grupės trečiojo plaukimo startas. „Tojana“ — kairėje.

P.P.S. Kol mano „juostelės ryškinamos“, pasigrožėkime Vadimo nuotraukomis iš regatos. Aiškus reikalas, kad ten daugiausia „Tojanos“ nuotraukų.