Posts Tagged ‘Tall Ships’

Geroje kompanijoje geros kalbos. Praėjusio penktadienio vakarą Pilies uostelio kavinėje su senu geru bičiuliu Justinu apie burlaivius ir piratus pašnekėjome.

Ir prisiminiau savo pažadą „Ant bangos“ aprašyti Klaipėdoje viešėjusio burlaivio „Kruzenshtern“ denyje nugirstas istorijas.

Prisiminiau, o pačios istorijos jau ir išgaravo. Vieną tik tiksliai pamenu – ir barko kapitonas ir trečiasis šturmanas paneigė mano vieną girdėtą ar nuskaitytą legendą.

Pasakojama, kad naujokus jūreivius bocmanas vydavo į pačią stiebo viršūnę – pasižiūrėti, kas ant klotiko užrašyta. Neva ten laivo statybos metai, statykla ar dar kažkas parašyta.

Klotikas – tai tokia stiebo topo „kepurėlė“, aukščiau kurios yra tik dangus.

Ne, sakė rugsėjį uostamiestyje kalbinti jūrų vilkai, niekas iki klotiko, esančio 51,3 metro aukštyje, naujokų neveja. Bet užlipti jiems tenka – bures pakelti ar nuleisti čia reiškia apie rėją nurišti-surišti. Ne, nėra čia technikos, kuri bures į rėją įvyniotų, jei burių prie rėjų kas nepastebi, reiškia gerai jas jūreiviai suvyniojo.

Jei niekas nepasikeitė, tai stiebai bus tokio pat amžiaus, kaip ir korpusas (ir dar daug laivo dalių) – gimę 1926 metais Vokietijoje ir po Antrojo pasaulinio karo atitekę CCCP kaip reparacija.

Ne taip seniai takelažas nukentėjo per audrą Bermudų trikampyje – buvo lūžusi fokstiebio viršūnė. Apie šį įvyki jūrininkai pas juos svečiuojantis daug nepasakojo. Bet savo burlaivio tvirtumu kapitonas Michailas Novikovas įsitikinęs.

Jei kada nors laivas ir bus nurašytas kaip nebetinkantis plaukioti, tai jau tikrai ne dėl korpuso. O visos kitos dalys pakeičiamos.

P.S. Ne, nebuvo jokios mįslės.

Visą sąmoningą gyvenimą buvau įsitikinęs, kad vaikystėje Klaipėdos kanale (taip vietiniai vadina uosto farvaterį) esu matęs burlaivį „Kruzenshtern“. Brolis ir Osvaldas (b.j. „Lietuva“ kapitonas) mane beveik įtiko, kad anuomet tai galėjo būti tik kitas panašaus dydžio burlaivis, greičiausiai „Mir“.

Jų argumentų man gal ir nepakaktų (mano atmintyje toks vaizdas kaip nuotraukoje, tik iš Kuršių nerijos, Smiltynės jachtklubo, pusės), bet keturstiebio barko „Kruzenshtern“ (Барк «Крузенштерн») kapitonas Michailas Novikovas patvirtino, kad paskutinį kartą laivas Klaipėdoje lankėsi gal prieš 35 metus. Išvaizdos jaunas, pražilusiais smilkiniais vyras tuo metu gal ir nevadovavo laivui, bet tikrai žino jo istoriją.

Ir jei ne šio kapitono gudrybė, „Kruzenshtern“ ir dabar nebūtų į Klaipėdą atplaukęs – burlaivis po ilgų kelionių grįžta namo, į Karaliaučių. Aukščiausia laivo vadovybė krante aiškiai pasakė: „O ko į Klaipėdą?“. Bet kapitonas paaiškino ko ir, svarbiausia, sugalvojo kaip. Dėl visą ko nutylėsiu kapitono gudrybę, kurią išgirdę, kvatojome kapitono svečių kajutėje.

Į ją kaip svečias patekau kartu su abiem Kudzevičiais ir jachtos „Lietuva“ kapitonais – Steponu ir Osvaldu, pastarojo šeima. Nes be tiesioginio kontakto, be Osvaldo ir Michailo pašnekesių ir kvietimų įvairiose „Tall Ship Race’s“ regatose ar tiesiog uostuose, taip pat nebūtų „Kruzenshtern“ atplaukęs į Klaipėdą.

Žinoma, ne vien Osvaldas, dar yra burlaivių patronas Kipras, o ir Klaipėdos meras, pažadėjęs (ir pažadą tesėjęs) „Kruzenshtern“ nemokamą stovėjimą, bei daugelis kitų vienaip ar kitaip su jūrą susijusių žmonių, prisidėjo prie to, kad šis ir tokie laivai atplauktų į Klaipėdą.

Michailas pasakojo, kad atplauktų į Klaipėdą dar ir dar. Ir patogu, ir ne visai tai, kad barko namų uostas yra Karaliaučius (sovietmečiu buvo ir Ryga, ir Talinas), bet sugalvoti priežastį, ko senovinis burlaivis galėtų atplaukti į Klaipėdą galimą, reikia tik tokius projektus įgyvendinti. Šis vizitas įrodo, jog tai įmanoma.

Tą patį sekmadienį Klaipėdoje buvo tikras burlaivių savaitgalis – svečiavosi švedų tristiebis, į savo vietą grįžo „Meridianas“. Tik apie tai – kitą kartą. Kaip ir apie įdomias istorijas iš „Kruzenshtern“ kapitono svečių kajutės ir trečiojo šturmano lūpų.

„Kruzenshtern“ namo išplaukia pirmadienį, 09.05.

Tie, kas lankėsi praėjusį savaitgali Klaipėdoje burlaivių šventėje ir užlipo ant burlaivių denių, tikriausiai pastebėjo, kad kai kurių jų varpai yra be šerdžių, kiti nuimti, treti pririšti, kad nejudėtų, o dar vieni apjuosti ir prie jų neleidžiama prieiti.

Manau, tam yra dvi priežastys. Pirmoji labai paprasta: kad niekas tyčia ar netyčia nereikalingo triukšmo nekeltų.

Antroji įdomesnė. Žinia, kad jūrininkai prietaringi, o paprastai pavojų visam laivui skelbiančio varpo garsas, sukeltas ne laiku ir ne vietoje, tą pavojų gali prišaukti. Todėl tarp jūrininkų vyrauja toks prietaras (o jų, kaip ir legendų, yra ne vienas): jei kas varpu paskambino, tuomet vaišina visus aplink (denyje, kajutkompanijoje, kapitono tiltelyje – ten, kur varpas yra) esančius.

Gal nenorėdami nežinančių į keblią padėtį įstumti, o gal paprasčiausiai triukšmo vengdami, bet tuose laivuose, kuriuose teko man pabuvoti, jūrininkai išėmė šerdis.

Daug legendų (rašytinių ir iš lūpų į lūpas perduodamų) byloja apie jūrininkų elgesį krante: kaip jie merginas kirkina (sakoma, kad jūreiviai yra puikūs meilužiai, nes kol ilgai plaukioja, visokių fantazijų jiems galvon šauna), užeigų sandėlius tuština ir tvarkos sergėtojams siaubą varo.

Žinau keletą tikrų istorijų apie nesenus mūsų buriuotojų nuotykius, bet tebūnie jos privatiems pasakojimams gerai kompanijai. O kad užsienio jūrininkai Lietuvos mergelėms dėmesio rodė, puikiai iliustruoja gero bičiulio Manto pagauti kadrai. Puikus fotografas randa detales, kurių gal nepastebi toks fotomėgėjas kaip aš, ir padaro gerą foto… -reportažą? -novelę? -apybraižą? Kad ir į kokius rėmus tai įspraustume, rekomenduoju.

Renginių ir įspūdžių iš praėjusio savaitgalio daug, tad jei viską sudėsiu, išeis ne įrašas, o paklodė, dėl to bandysiu būti lakoniškas.

Ambersail. Įgulų susitikimas ant jūros kranto (nors ir nežinia kodėl surengtas Nidoje, o ne Klaipėdoje, kur dauguma buriuotojų susirinko prieš KMR varžybas), buvo įdomus: vakarienė malonioje kompanijoje žvelgiant į saulėlydį.

Nida. Tiek aš jos ir temačiau, bet ačiū klasiokams už nakvynės rūpesčius.

Targa. Kateris iš pažiūros negreitas, bet šiaušia kaip uraganas – susitranzavome jį Nidoje ir Klaipėdoje buvome po valandos, mano GPS rodė maksimalų momentinį 38,1 mazgo greitį.

Smiltynės jachtklubas. Visada smagu ateiti ten, kur pirmą kartą savarankiškai pradėjau buriuoti, o dar smagiau, kai ten verda gyvenimas, nors ir nespėjau pamatyti visų, kuriuos norėjau.

Netikėtumai. Besibaigiant „Anties“ koncertui „Piranijos“  kepas Audrius pakvietė jo jachta plaukti pažiūrėti fejerverkų (stebėjome juos Pilies uoste, šaudančius tiesiai virš galvos) ir praplaukti šalia burlaivių.

Pilies uostas. Matyti tiek jachtų Pilies uoste ir prie Danės krantinių yra tikras džiaugsmas, bet jei tai būtų kasdien, tai kuomet jos buriuotų?

Idėja. Ne nauja ir ne mano – norint tiek senovinių burlaivių matyti kasdien Danės krantinėje, Klaipėdos miesto valdžiai užtektų leisti laivuose įsirengti butus, privesti prie krantinių komunikacijas ir atleisti juos nuo mokesčių, kaip yra Stokholme ar Kopenhagoje.

Burlaiviai. Aš gal perdegiau jų belaukdamas, gal minia buvo per didelė ir vaikščioti daug reikėjo per visas krantines, gal dar kažkas (tiksliau, kiti renginiai ar reikalai), bet tokio džiaugsmo kaip 2003 metais Rygoje nebuvo.

Klaida. Nepiktai nusišypsokim į ūsą: į Klaipėdos uostą atplaukę burlaiviai ir jachtos ne pastatytos (angliškai built) kažkelintais metais, o bulitintos

Kepurės. Jūreiviškos, kapitoniškos (rusiškas terminas фуражка tikslesnis) – Jūros šventėje tokias bet kas maukšlinosi ant galvos nusipirkęs, tad štai jums atsakymas, kodėl aš tokios nenešioju.

KMR. Startas pavėjui, o dar burlaivių fone – įspūdinga, ypač gražiai atrodė „Tojanos“ ir „Marius BMW“ tautiški spinakeriai.

„Blue Bird“. Nepykite, vyrai, kad el.laišką perskaičiau tik grįžęs į Vilnių, nors galėjome ir susitikti Smiltynės jachtklube.

Pasilabinimas. Jei su kuo nors nepasisveikinu, tai ne todėl, kad esu nosį pakėlęs, o tikrai nematau, nėra akių kontakto, neatpažįstu, nepastebiu.

Minija. Pora valandų toli nuo miesto šurmulio (ir pabėgus iš perpildytos Klaipėdos) Minijos jachtklube buvo tikra atgaiva, į Vilnių nesinorėjo grįžti dar neišvažiavus iš ten.

Pirmadienis. Kaip ir nemaža dalis Lietuvos gyventojų, tuo metu, kai didieji burlaiviai ir daugybė jachtų išplaukė į jūrą džiugindamos akis, aš prisidėjau prie Lietuvos BVP – dirbau.

Nuotraukos. Kai fotomėgėjas bando žaisti su gudresnio nei jis fotoaparato funkcijomis (pavyzdžiui, išlaikymu), gaunasi šūduva, bet kelis kadrus pavyko užfiksuoti: burlaiviai, KMR startas, savaitgalio beleberda (Kuršių marios), o geresnių ieškokite, pavyzdžiui, Minčių krioklyje (atskirai veidai ir laivai).

Norėjosi „riebesnio“ pavadinimo. Gal VE kultūros korespondentė Jurga Petronytė rašė „kaip liepė“, bet kai perskaičiau žurnalistės abejonę, ar vasarą į Klaipėdą atplauksiantys didieji burlaiviai yra Jūros šventė, pikta ir norisi svaidytis Neptūno trišakiu.

Tai burlaiviai ir yra TIKROJI jūros šventė. Burlaiviai, jūrininkai, o ne viena didele alude, kur visuose kampuose skamba „popsas“, tampantis Klaipėdos senamiestis.

Kol klaipėdiečiai „eis“ (kaip Kristus ar rusai) į jūrą, o ne plauks; kol visa Lietuvą ten važiuos maukti alaus, „kabinti panų“, tol pamiršime, kad Klaipėda – uostamiestis, į kurį gali atplaukti burlaiviai. Tol ir bus „daug kam nieko nesakantis angliškas „The Tall Ships’ Races“

Vaikystėje mačiau į Klaipėdą atplaukusį „Kruzenšterną“. Šis vaizdas iki šiol mano akyse kaip vienas nuostabiausių. O kiek ne tik vaikų, bet ir suaugusių (juk vyrai — tai dideli vaikai) galės tai pamatyti dabar! Kai kuriems tai bus pirmas ir paskutinis kartas gyvenime. Ar galima abejoti, jog tai – šventė?

2003 metais su draugais (tik vienas jų — buriuotojas) specialiai važiavome į Rygą pažiūrėti burlaivių. Visi džiaugėmės puikia kelione. Mums pavyko ne tik užlipti ant burlaivių denių (o kaip merginos seiles varvino žiūrėdamos į meksikiečių burlaivio „ARM Cuauhtémoc“  jūrininkus…), bet ir pamatyti Rusijos burlaivį „Mir“ nuodugniai – nuo mašinų skyriaus iki kapitono tiltelio. Tik į stiebus neleido užlipti.

Tie prisiminimai liks visam laikui. O iš eilinių Jūros švenčių nelabai kas ir lieka atmintyje, apart minios Klaipėdos senamiestyje.

J.Petronytės rašliavoje kvailai atrodo ir Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Goda Giedraitytė. Čia ji teigia: „Sugrįžtame prie pradinės Jūros šventės idėjos — puoselėti jūrines tradicijas“, o po to persigalvoja „<…> 50-ąją Jūros šventę paminėsime kitais metais“.

Jūrinių tradicijų puoselėjimas – ne Jūros šventė?

Nuo 1992 metų, kai pirmą kartą šioje burlaivių regatoje dalyvavo jachta „Lietuva“, buvo tik nedrąsios svajonės regatą prisivilioti į Klaipėdą. Pagaliau tai pavyko. Kada vėl pavyks, neaišku. Iki 2012 metų „Tall Ships“ į Baltijos jūrą nebegrįš.

Prisivilioti „Tall Ships Race’s“ į Lietuvą tas pats, kad pakviesti koncertuoti „Metallica“ su Madona. Ryga po burlaivių šventės skaičiavo milijonus eurų pelno. Nes į ją savaitgaliui važiavo ne tik buduliai iš vietinių kaimų („tradicinė“ Jūros šventė), bet ir žmonės iš kaimyninių šalių. Ir iš kitos Baltijos pusės taip pat.

Po galais, nuo šiųmetinės regatos jau nubraukė milijoną litų. Jau nebus Pilies džiazo festivalio. Rėmėjai nebe tokie dosnūs. Yra norinčių ir kuklią (jei dar skiria) paramą išskaidyti regatai ir „miesto papuošimams“? Kas geriau puošia uostamiestį, jei ne burlaivių stiebai?

P.S. Kaip galėjo toks straipsnis pasirodyti? Ar Gintarui „užplaukė“, kaip kad kartais nutinka jo vyresniam broliui Vitui?

P.P.S. Kelios akimirkos iš „Cutty Sark Tall Ships Races 2003” Rygoje – Picasa albume. Ačiū Gretai ir Sandrai už nuotraukas.