Posts Tagged ‘Tūkstantmečio odisėja’

Žvelgiant į nuotrauką, nesunku atspėti koks eksponatas man labiausiai patiko. Bet jei rimtai, ten yra ką pamatyti ir be šio modelio. Nors paroda kukli (nedidelė), bet buvo ir man nepatytų daiktų, ypač — nuotraukų.

Rekomenduoju visiems, paroda veiks labai trumpai – tik iki vasario 7 dienos.

Kaip „Facebooke“ rašė Andrius Mamontovas, „gerulė ir labai reali paroda!“.

Namo iš parodos parsinešiau ir dovaną – kitų metų sieninį „Tūkstantmečio odisėjos“ kalendorių. Kažkas man šnibžda, kad viršelio nuotraukoje jachtoje „Ambersail“ „malūnėlį“ sukančio žmogučio plikė priklauso man.

Rekomenduoju. Ne dėl savęs — yra gražių nuotraukų. Neklausykit, ką šneka profesionalai. Bent jau man burbėjo. Matyt, iš pavydo. Kaip suprantu, turės būti prekyboje. Įsigyti galima — skaitom Pauliaus komentarą kur ir kaip.

• Minassian Livingston nuotr.

„Tūkstantmečio odisėjos“ XI etapo įgula Gdanske nebūtų išsivertusi be Lietuvos diplomatės Lenkijoje Alesios pagalbos. O dabar ji pati prašo mūsų pagalbos, tad, „protingieji kurmiai“, gal turėsit minčių.

Yra toks buriuotojų-dainininkų susivienijimas Gejtawy (pagal vietovę, kurioje įsikūręs). Kitais metais jie rengia jūrininkų muzikos festivalį, kuris šį kartą bus tarptautinis – norvegai įsijungė į projektą.

2010 metų liepą vyksiantis renginys vadinsis „European Maritime Culture Festival“. Jei pasiseks, jį rengti kasmet ketinama tai Lenkijoj, tai Norvegijoj.

Tai štai, festivalio rengėjai ieško jaunimo iš Lietuvos, kuris galėtų jame dalyvauti.

Aš, kaip nelabai dainingas, klausiu jūsų, „Ant bangos“ skaitytojai ir buriuotojai – gal patys norite sudalyvauti ar žinote, kas galėtų? Pasisiūlymai ir idėjos laukiami komentaruose.

Seniai žadėtos jachtos „Ambersail“ kelionės aplink pasaulį paskutiniojo XI etapo nuotraukos. Būčiau dar delsęs, bet primygtinai paprašė atrinkti geriausias ruošiamam leisti albumui.

Atrinkti iš daugiau kaip 10 tūkstančių kadrų darbas nelengvas. Kadrų buvo dar daugiau, bet akivaizdžias šiukšles jau išmėčiau. Skaitmeninės fotografijos bėda – kai negaila juostelės, fotoaparato užraktą spaudyti lengva, bet po to atrink, kad gudrus.

Ačiū šturmanui Sauliui, kuris jau buvo nemažai atrinkęs, sudėliojęs. Ypač etapo dalies, kurioje neplaukiau, — nuo Londono iki Gdansko.

Maniau, kad iš visos aibės odisėjos nuotraukų pačias pačiausias atrinks specialistai. Aš tokiu nesijaučiu, veikiau esu mėgėjas, nors daug metų dirbu su fotografijos asais ir ne kartą mačiau jų darbus, kamantinėjau kaip užfiksuoti geresnį kadrą, nenuosekliai, bet mokiausi. Tačiau kur man iki jų.

Ir vis tiek profesionalams liko dar darbo – jei kiekvieno etapo, o jų buvo 11, įgulos atrinko po 100 kadrų, tai į leidžiamą albumą bus sudėta, manau, tik 10 proc. nuotraukų. Yra ką veikti atrenkant.

Juk objektyviai reikia pažiūrėti į visą fotomedžiagą. Man, kaip dalyviui, viena ar kita nuotrauka gali atrodyti ir graži ir gera vien todėl, kad joje užfiksuotas išgyventas veiksmas. Žmogui iš šalies kadre esantys objektai gali ir nieko nesakyti.

Tad, perfrazavus žinomą posakį, geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų perskaityti. Didžioji dalis nuotraukų Picasa albume yra iš to paties filmuko, kuris yra čia, bet yra ir papildomų kadrų.

P.S. Tarp daugybės internete jau esančių odisėjos nuotraukų, man patiko Sankt Peterburgo bendruomenės užfiksuoti „Ambersail“ buvimo Piteryje momentai. Ir nebūtinai todėl, kad ten mano snukelis matosi ar kadrai geri. Tiesiog.

Buvo juokais sakančių, kad po „Tūkstantmečio odisėjos“ jachtą „Ambersail“ reikia iškelti ir krante pastatyti kaip paminklą žygiui. Dažnas klausdavo: „O kas bus, kai odisėja baigsis?“.

Paminklų jachtoms yra. Maksvos jachtklube „Admirolas“ stovi neseniai žuvusio Rusijos buriuotojo Eugenijaus Gvozdevo jachta, su kuria jis apiplaukė Žemės rutulį.

Turime ir mes „paminklų“ — per Atlantą plaukusios „Audra“ ir „Dailė“, pasaulį apiplaukusi „Laisvė“ stovi Klaipėdos jachtklube jau daug metų. Bet čia kita situacija, nebarstykim druskos jachtų savininkams ant žaizdos.

Svarstymų, į kokią kelionę leisis „Ambersail“ po odisėjos, girdėjau įvairių. Odisėjos „tėvas ir mama“ Raimundas sako, kad planų yra ir didelių, tik kol kas apie juos kalbėti anksti.

Bet „Ambersail“ netaps paminklu ir tuoj leisis į kelionę – į Europos pietus. Kol kas suplanuota išvyka iki Gibraltaro, norintys kviečiami prisijungti prie įgulos. Tai kainuos, neskaičiuojant lėktuvo bilietų ir savo išlaidų, po 1500 litų žmogui viename etape. Galima plaukti visus tris etapus.

Mano „finansų ministras“ (o kai kam – žmona, bet sako, kad tai vienas ir tas pats) tokios kelionės neleidžia. Liekam krante.

O Viduržemio jūroje buriuoti galima ir tuomet kai pas mus — žiema. Ne viena lietuviška ar Lietuvos savininkų jachta ten yra, esu girdėjęs istorijų apie pasiplaukiojimus per Kalėdas. Nors ir ten vėsoka būna, bet ne taip žvarbu, kaip pas mus.

Praūžus pirmai kalendorinei rudens (o tuo pačiu ir antrojo pasaulinio karo pradžios metinių, pabrangusių cigarečių, kardelių moksleivių rankose ryte ir alaus bambalių vakare) dieną, užsimaniau prisiminti vieną savo šios vasaros „atradimą“ — batus (basutes?) „Crocs“ , liaudyje „kroksais“ vadinamus.

Sako, kad Suomijos marinose (jachtklubose) populiariausi trys dalykai — „kroksai“, šunys ir vaikai.

Yra ir dar legendų apie šią avalynę. Pasak vienos jų, „kroksai“ buvo sukurti buriuotojų užsakymu. Neva jie prašė avalynės gamintojų sukurti apavą, kuris būtų lengvas, neskęstų, kvėpuotų koja ir neslystų ant denio. Kiti pasakoja, kad tokį prašymą pateikė burlentininkai (vis tiek buriuotojai), kuriems reikėjo batų su tokiomis pat savybėmis ir dar storu padu – kad nebraižytų kojų paplūdimio akmenys ar nesužeistų jūros ežiai.

Praėjusiais metais buriuojant Krotatijoje „kroksus“ dėvėjo viena iš įgulos damų, o šiemet pavasarį prieš kelionę į Kroatiją tokius batus nutariau ir aš nusipirkti. Parduotuvėje Vilniuje (to paties pavadinimo gatvėje – kam čia vis trūksta fantazijos?) pardavėja mane tikino, jog, taip taip, tai tikrai buriuotojiškas apavas. Juos esą pirko ir „Tūkstantmečio odisėjos“ dalyviai.

Pardavėja dar tikino, kad batai turi būti laisvi – mažiausiai vienu numeriu didesni. Kaip stebuklingos Muko šlepetės.

Tuo, kad jie neslysta (ir basa koja batuose taip pat) įsitikinau buriuodamas Kroatijoje. Ir vėdinimu likau patenkintas. Gegužės pabaigoje-birželio pradžioje, Adrijos jūra karštais orais mūsų nelepino, tad likau maloniai nustebintas kita savybe – ir lyjant, ir vėjui bangas pašiaušus be kojinių šilta buvo.

Jau vėliau, su „Ambersail“ atplaukiant į Klaipėdą, firminius botus buvau susipakavęs, ant denio likau su „kroksais“ basomis. O tądien vėjas pūtė gerai, bangos (na, viena kita), ritosi per denį, sėdėjome ant borto, tad kojos buvo šlapios, bet nesušalau.

Kitaip tariant, viskas, ką gamintojai reklamavo, pasirodė esą teisybė, jei ne vienas „bet“. Vos pradėjus dėvėti batus, nutrynė kairės kojos kaulą prie didžiojo piršto („Tai per mažus nusipirkau?“). Bet juk pirkau kaip rekomendavo – didesnius. Et, bėdos su badų dydžiais: vienus batus matuojiesi – 41 dydis geras, kitų ir 42 per mažas. O „Crocs“ dar europietiška (anglosaksiška?) maniera žymimi – 8 dydis (maniškių).

Ne aš vienas skundžiuosi panašia bėda. Vienas iš įgulos narių taip pat rodė išgirtų batų nutrintą koją. Bet kiek pakentėjus, pleistrus ant kojos lipinus, ši bėda dingo. Matyt teisingai sakoma, jog batus pranešioti reikia. Arba vakare pirkti, kai koja nuo dienos vaikščiojimo patinusi.

Klausinėjau aš ir „Ambersail“ įgulos, ar kam koja nebuvo nutrynusi. Ne, niekam taip nebuvo nutikę, visi batus tik gyrė. Arūnas, nuo Londono plaukęs, kalbėjo, kad pamiršo „kroksus“ į Londoną atsivežti, tai iki Gdansko (čia mes juos atvežėme) jachtos viduje basomis vaikštinėjo.

Į „kroksus“ įsispirti mėgo ir Linkus. Būtent dėl šios savybės – įsispirti, jis juos gyrė. Bet jei koks rimtesnis darbas ant denio, nemačiau jo „kroksus“ avint. O ir pats tokiais atvejais į botus kojas kišdavau (nors ir šiuos pirkau vienu dydžiu didesnius, reikėtų dar „išmieros“ didesnės). Kelis kartus „Ambersail“ denyje slystelėjau, tad nebeteigčiau, jog tai tikrai neslystantys ir šimtu procentu buriavimui tinkami batai. Bet iš principo patogūs ir rekomenduotini.

Štai ir baigėsi vasara, rytais ir vakarais jau gerokai vėsiau, su „kroksais“ buriuoti gali tapti per šalta. Gal imsiu pavyzdį iš kolegos ir su jais kontoroje vaikštinėsiu — vis geriau, nei pirties basutės ar žieminiuose batuose šuntančios kojos.

Ar tai buvo reklama „Crocs“? Ne, nebuvo. Kažkur skaičiau (tik neberandu), kad krizė palietė ir šią kompaniją, ji ant bankroto ribos, reklama „Ant bangos” jų tikrai neišgelbės. Tai buvo įrašas kalendorinei vasarai palydėti.

O kitas įrašas, kai sutarsim su autoriumi dėl detalių, bus, iškart perspėju, laaaabai ilgas. Bet taip pat laaaabai įdomus.