Posts Tagged ‘Tūkstantmečio odisėja’

Klaipėdos parašiutininkų klubas „Ambersail“ pasitiko iš aukštai ir nufilmavo „Tūkstantmečio odisėjos“ finalą. Svaiginantys vaizdai.

Koks platus Klaipėdos jūrų uosto kanalas iš paukščio skrydžio, ir koks jis siauras įplaukiant, ypač pučiant stipriam, pavyzdžiui, vakarų, vėjui!

O vėjo tądien netrūko, gūsiais pūtė iki 20-26 mazgų. Tiesa, palyginus su tuo, kaip „Ambersail“ pirmą kartą įplaukė į Klaipėdą prieš kiek daugiau nei metus, liepos 5 dienos orai buvo šilkiniai.

Bet ne parašiutininkams. Kalbėjau telefonu su broliu ryte (jis ir video persiuntė), „Ambersail“ prietaisai rodė apie 10 mazgų. Brolis (jo veidelis matosi video pradžioje) jau tada sakė, kad mus jo klubiečiai parašiutininkai pasitiks šuoliais. Perpiet situacija pasikeitė, ir parašiutininkams vėjas buvo gal net per stiprus. Bet profesionaliausi šoko, ir štai matome jų užfiksuotus vaizdus.

Aš parašiutų nemačiau, nors, sako, jie danguje dūmus leido. Kai mus su „Ambersail“ pasitiko TIEK daug (Lietuvos masteliais) jachtų ir katerių, užsimiršau į dangų pažiūrėti.

P.S. Beje, gdu, Linkus teiravosi a la „kaip Makumba gyvena“.

• [ Teksto bus nemenkai, tai nekantriems iškart keletas foto iš aprašomų įvykių Picasa albume. Tikrai ne visos, tik mano darytos. ]

Kai rašiau Tūkstantmečio odisėjos tinklapyje apie sutikimo emocijas Stokholme, prisipažinsiu, gal šiek tiek pasaldinau, bet visgi tai nebuvo melas. Jachtos „Ambersail“ sutikimo akimirkų Klaipėdoje metu užplūdusių emocijų saldinti jau nereikia, bet ir aprašyti sunku. Tai buvo kažkas nerealaus.

Žinojom, kad prie Klaipėdos priėmimo bojos mus turi pasitikti apie 40 jachtų, išsirikiavusios dviem eilėm, mes pro jas praplauksime, ties uosto vartais apsisuksime ir praplauksime dar kartą link jūros. Bet žinojimas viena, o patyrimas – visai kas kita. Kai pamačiau tiek burių, užplūdo kažkuris iš sunkiai įvardijamų gerų jausmų. Ir čia rimtai mus jie pasitinka?

Pirmąją jachtą atpažinau „Scorpio“ (su ja pavasarį laimėjom III vietą „Pilypo taurės“ regatoje). Mano rankos užimtos, buvau apsiginklavęs vaizdo kamera ir fotoaparatu, tačiau jai pamojavau. Gramas, matei? Duosi foto?

Po to jachtų tik gausėjo ir jas vis greičiau lenkėme. Tiesa, krante laukusieji nežino, kad sutikimo šventė galėjo baigtis gan liūdnai, kai vienos iš mus pasitinkančių jachtų vairininkas kirto mūsų kelią ir vos neatsitrenkėme į juos, tačiau spėjome laiku pasukti. Suprantu emocijas ir norą pamatyti „Ambersail“ iš arti, bet kam taip rizikuoti?

Vos įplaukus pro vartus (neklauskite, ar vėlavome, o jei taip, tai neklauskite, kodėl) pasitiko dar daugiau jachtų ir katerių, čia buvo tie, kas nedrįso išplaukti į jūrą, kurioje pūtė toks amberseiliškas 20-25 mazgų vėjas. Belieka tik numanyti, kiek mūsų kapitonui Pauliui streso kėlė manevravimas tokioje maišalynėje. Aš vos spėjau į šalis dairytis („Marius BMW“ pasisiuvo trispalvį spinakerį?), filmuoti ir fotografuoti. Bet pamatėm, kaip „Ambersail“ sutikimo proga vilkiko paleista vandens čiurkšlė krito ant vieno katerio. Nepykit, kas ten plaukėt, bet mums buvo gardaus juoko.

Įplaukus į baseiną prie kruizinių laivų terminalo jau ne juokai galvoje buvo, ir ne filmavimas, o kaip tiksliai prisišvartuoti, greitai ir tiksliai grotą nuleisti („Ušacki, …tararaj, trauk burę žemyn!“). Nežinau, kaip atrodėm iš šalies, bet man atrodė, kad viskas vyko sklandžiai.

Kai švartavimasis buvo baigtas, įsisuko emocijų karuselė. Man rimtai ašaros nuriedėjo („o, turiu akinius nuo saulės, tai gerai“), kai mūsų kapitonas nusileido ir pasisveikino su savo mylimąja. Po to žengte nuo borto ant lieptelio, o aplink – sveikintojų minia. Nieko nematau, galvoje įkyrios mintys kaip neparklupti, kur ta scena, kur ten mes stoti turime. O link jos praeiname kareivių sargybos koridoriumi, kaip karaliai ar prezidentai oficialių vizitų metu.

Vėliau sužinojau, kad prie pat krantinės (ačiū, Marijonai) buvo mama ir sesė dvynė su šeima, bet aš jų nemačiau. Daug ko nemačiau, o žmonių žvilgsnių vengiau. Aš tik paprastas buriuotojas, aplankęs kelis Baltijos uostus, na tikrai nereikia žiūrėti į mane kaip didvyrį. Tik vėliau, dainuojant „Odę Lietuvai“, nuo scenos viršaus pamačiau KIEK žmonių susirinko kruizinių laivų terminale. Tai ne be reikalo aplankyti tie uostai, ne šiaip sau rašiau iš ankštos šturmaninės sūpuojamas bangų, ne veltui pirmosios pamokos montuojant vaizdo medžiagą (įtariu, kiek keikėsi TV3 profesionalai ją permontuodami) – žmonės žino Odisėją, žino jos misiją ir susivienijo. Baltijos kelias, tik kitaip.

Bet tai dar ne pabaiga. Kai Garbės sargybos kuopos (?) vyrai įnešė didelę trispalvę ir pradėjo ją išlankstyti, pagalvojau „o kada jie ją spėjo taip gražiai perlankstyti“, kai nešė kabinti, klausiau savęs „o kada jie raksus sukabino“, kai kabino ant flagštoko, didžiavausi „ei, tą vėliavą mes ne kartą kėlėme ir gerokai paprasčiau“. Maniau, jog jie kabina tą pačią mano buto dydžio trispalvę, kurią „Ambersail“ keldavo įvairiuose pasaulio uostose. Tik vėliau supratau, kad ne ta – per daug nauja ir lopų nėra.

Bet koks grožis ta vėliava uoste. Kaip sakė mūsų kapitonas, atplaukę į Klaipėdą užsieniečiai negalės jos nepastebėti ir žinos, atsimins Lietuvos trispalvę. Gal tik koks juodulys iš Etiopijos gali pamanyti, jog labai į jo šalies vėliavą panaši, tik spalvos vietomis sukeistos ir nėra mėlyno blyno su žvaigžde centre.

Iškėlus trispalvę įvyko tai, ką akcentavau savo rašiniuose iš kelionės, kas buvo visos Odisėjos kulminacija ir galutinis akcentas – sugiedojome Tautišką giesmę. Vienas mano sūnėnų, prasmukęs pro VIP zoną, stryktelėjo nuo tvoros šalia manęs ir giedojome kartu. Kaip ir daug daug visame pasaulyje išsibarsčiusių lietuvių – sumontuotas vaizdo klipas jau yra Odisėjos puslapyje, jį parodė televizija.

Man jau atrodė, kad viskas baigėsi. Grįžau prie jachtos, kurią pamatyti susirinko tiek žmonių, kad pontoninis lieptas kartais niro į vandenį iki viršaus. Dar „mūsų vachta“, dar rengiame ekskursiją po jachtą („ar tai buvo scenarijuje?“), bandome įkalbėti žmones visus kartu nelipti ant denio, nes apvers jachtą. O tuo metu scenoje veiksmas tęsiasi ir išgirstame, jog bus dainuojama „Odė Lietuvai“. Paknopstom bėgame į sceną („o, mane rodė per teliką“), keli mūsų lieka jachtoje su svečiais.

Dar kelios valandos šurmulio, sveikinimų, apsikabinimų, bendravimo ir susirenku šmutkes, kviečiu taksą, važiuoju pas mamą. Kitą rytą – į Vilnių. Sutikimo euforija tęsiasi – Dainų šventės „Amžių sutartinė“ dalyvių eisenoje mes žengėme vieni pirmųjų ir nešėme TĄ trispalvę, kuri plevėsavo iškelta ant vieno jachtos falo įvairiuose pasaulio kampeliuose. Žmonės mus pažino, sveikino, gero vėjo linkėjo. Vadinasi, skaitė, matė, sekė plaukimą. Ir gal nemano, jog tai tebuvo turčių buriuotojų pasiplaukiojimas sportine jachta. Patys buriuotojai (gerai jau gerai, už visus nekalbėsiu) tai suprato ne vien kaip buriavimą VO60 klasės jachta (o tokių planetoje nedaug), bet ir kaip kvieslių misiją – aplankyti kitur gyvenančius tautiečius, pakviesti juos švęsti tūkstantmečio, suvienyti. Nežinau kiek, nežinau ar ilgai, bet, atrodo, pavyko. Ir truputėlį aš prie to prisidėjau. Galiu šiek tiek nosį į viršų pakelti, ane? Taip vos vos…

P.S. Atsiprašau „Ant bangos“ skaitytojų už pertrauką. Per daug įvykių, emocijų, nuotykių, sutikimų ir buriavimo, o ir sąlygos neįprastos, tai mūza neaplankė. Neatsiprašau už serveriai.lt darbo broką, kai šie, prisirinkę daug klientų, neišgali kokybiškai teikti paslaugų, ir todėl mano tinklaraštis kartais nepasiekiamas.

Rusijoje tvarka nesikeičia. Prieš daugiau nei dešimt metų mums su jachta „Ragainė II“ nepavyko nuplaukti į Karaliaučių, nes privalėjome pirkti locmano paslaugas, kuris būtų kelią į uostą nurodęs. Tąkart apsisukome ir plaukėme ten, kur locmano nereikia, taip tapome pirmąja užsienio jachta, įplaukusia į iki tol buvusi uždarą uostą Pionierską.

Bet tokios prabangos plaukti kur norisi „Tūkstantmečio odisėjos“ jachta „Ambersail“ neturi. Tad plaukiant į Sankt Peterburgą privalėjome pasiimti locmaną ant denio.

Rusijos kranto tarnybos mus per raciją pradėjo šaukti kone vos įplaukus į jų teritorinius vandenis. Bet taip įdomiai: kviesdami laivą šiauriau kažkokios salos ir nenurodydami koordinačių. O jei tai ne mes? Žinoma, tai buvo „Ambersail“, mes tai žinojome, o kranto tarnybos dar užklausė pro mus praplaukusį laivą, ar mato savo dešiniame borte jachtą.

Iš pradžių su uosto tarnybomis bandėme kalbėti dvikalbiškai: mes angliškai, jie rusiškai. Vėliau perėjome į rusų kalbą. Be locmano įplauti į uostą neleido, teko palaukti, kol kateris atpludė jau pensinio amžiaus mano ūgio malonų vyrą.

Jo pareigos laive tebuvo nurodyti, kur plaukti, nors išties jis tik pasufleruodavo kur, viską mūsų vairininkai bei šturmanai ir patys žinojo, kelią būtų radę. Bet jei jau tokia tvarka, tebūnie. Juolab locmanas paaiškino, kuris iš farvaterių „Ambersail“ jachtai su 4 metrų grimzle palankesnis, nors ir ilgesnis.

Su locmanu plaukėme kelias valandas, praplaukėme Krondštatą su keliais kariniais laivais (ir vienu povandeniniu), apgriuvusiais senų gynybinių įtvirtinimų pastatais ir naujai statoma damba (kai ją užbaigs, nuo potvynių iš Suomijos įlankos bus uždarytas visas Sankt Peterburgas).

Ak, tiesa, dar prieš tai praplaukėme vietos paplūdimius, apie kuriuos ano įrašo komentare kalbėjo Darijus. Bet krantas toli buvo, nesimatė nuogų mergų. Gaila, nes jei locmanas nemelavo, ten netoliese jų atominė elektrinė stovi, tai mergos turėtų būti papingos.

Suomijos įlankoje, o juo labiau prieigose prie Sankt Peterburgo labai seklu, farvateris siauras, o tuoj už jo kai kuriose vietose salelės, matosi seklumos. Navigacinių ženklų nemenkai, tačiau vietomis jų nėra, nors GPS ploteryje jie pažymėti.

Nežinančiam, ypač pirmą kartą klaidus gali pasirodyti įplaukimas į patį uostą (nors Gdanskas dar klaidesnis). Beje, uostas pasitiko mus senu betoniniu miesto pavadinimu „Leningrad“. Sustojome, kaip supratau, prie pontono, ties kurio viena puse švartuojasi kruiziniai laivai, kitoje pusėje – kariniai. Naktį atplaukę kol kas buvome vieninteliai (jei vieno vilkiko neskaičiuosim).

Žinoma, prisistatė pasienio tarnyba – dvi damos (sijonuota simpatiška šviesaplaukė ir ne tokia simpatiška brunetė). Jos tik patikrino pasus ir mūsų veidus, o štai muitinės pareigūnų liepė laukti iki 8 valandos ryto. Iš pradžių draudė net į krantą išlipti, bet vėliau leidimą gavome. Tik sugrįžt iki muitininkų reikia. Grįžome, bet jie taip ir neatėjo, dėl kažkokių priežasčių nereikėjo.

Miestas didingas. Pakeliami tiltai, Žiemos rūmai, Ermitažas, Petras Pirmasis ant arklio, Nevos prospektas, Admiraliteto rūmai, kažkur tolumoje kitame krante „Aurora“, daug gundančių merginų, nemiegančio ir kažką vidury savaitės švenčiančio jaunimo, eismo betvarkė prieš pakeliant tiltą ir dar daugybė dalykų. Šio miesto vienu ypu neapžiosi, o laiko dairytis į šalis nelabai ir bus.

• O čia mūsų locmanas, labiau įpratęs būti didelių laivų kapitono tilteliuose nei jachtos kokpite, tai galėjo sušalti vien su marškiniais ir plona striuke („bolonke“), tad paskolinom šturmės striukę.

Paskutiniuose įrašuose minėjau daugybę Švedijoje matytų plaukiančių jachtų ir euforiją užlipus ant VO70 klasės jachtos? Visai tai niekis, ką pamačiau ir patyriau per „Volvo Ocean Race“ Stokholmo vieną „in-port“ varžybų etapą škeruose.

Matę „America’s Cup“ varžybas sakė, kad tiek jachtų pažiūrėti regatos ten nebuvo atplaukę. Tūkstančiai įvairaus dydžio ir buringumo, pakėlę bures ar tik su varikliais jachtų, keliastiebių burlaivių ir nemažai katerių iš įvairiausių Stokholmo archipelago škerų (esu tikras, ir iš tolimesnių Švedijos vietovių) plaukė į nuo sostinės apie 35 jūrmyles nutolusią regatos akvatoriją.

7 val. ryto „Ambersail“ išplaukę (o grįžome tik 9 vakare), mes manėme, kad varžybų dalyvės jau distancijoje, bet vėliau jos mus pasivijo, o visų VO70 klasės jachtų priekyje lyg flagmanas plaukė Švedijos karališkojo karinio jūrų laivyno pasididžiavimas – viena iš ultramodernių „Visbi“ klasės fregatų „Helsingborg“.

Mums pasisekė, kad „Ericsson Team“ dėka gavome melsvą VIP vėliavą ir galėjome išsiskirti iš visos jachtų flotilės – buvome arčiau distancijos. Pati distancija – maždaug dviejų jūrmylių atkarpa: startas prieš vėją, siauri vartai ties distancijos viduriu, ženklas ir vėl į starto liniją finišuoti. Mūsų išskirtinis statusas mums (kaip ir dar keliems laivams), leido varžybas stebėti iš arti – ties susiaurėjančiais distancijos vartais.

Kas ir kaip laimėjo varžybas, informacija oficialiame puslapyje. Bet žiūrėti kaip šios didžiulės ir greitos jachtos plaukia buvo, kaip sakoma, „kažkas tokio“. Esu girdėjęs apie tokių jachtų manevrus, vykdomus per „akimirkas“, dabar pats mačiau, kaip vendas įvyksta per (suskaičiavau) 10 sekundžių, genakeris iškeliamas per keliolika sekundžių.

Kaip sakė Simonas: „Jei taip sklandžiai vendai vyktų RS-280 jachtų varžybose…“. Kelių šimtų kvadratinių metrų ploto burę iškelti į dvylikaaukščio namo aukštį bei vėliau ją suvaldyti keičiant halsus vos per kelias akimirkas tai dievaži kokio profesionalumo reikia.

Regatą buvo smagu stebėti, kai jachtoje ją komentavo šimtus kartų labiau apie sportines varžybas nei aš nusimanantys („Ambersail“ turėjo svečių). Bandžiau laimę ir totalizatoriuje, bet niekas tiksliai neatspėjo nugalėtojų, tad surinktas bankas išsiliejo alumi ar kitais gėrimais „Volvo Ocean Race“ miestelyje.

P.S. Pirmadienį išplaukiam į Sankt Peterburgą, GRIB vėjo nežada…

• Vienas pats per Baltijos jūrą. Retas švedas tokiai kelionei ryžtųsi.

Kaskart atplaukus į Švediją mane nuolat apima šiokio tokio (baltu jis vadinamas?) pavydo jausmas – bet KIEK jie buriuoja! Kiekvieną kartą tarp škerų matyti dešimtys ir daugiau jachtų, o savaitgaliais jachtos ir kateriai tiek zuja ant vandens, kad vos spėji manevruoti.

„Čia jachtų kaip per Kuršių marių regatą“, – pasakė kažkuris iš „Ambersail“ įgulos narių, penktadienį (06.19) mums plaukiant škerais į Stokholmą. Šis penktadienis, nors ir neoficialiai, Švedijoje laisvadienis – visi jau švenčia ar ruošiasi švęsti vietines Jonines. Tad jachtų gerokai daugiau nei per KMR.

Dar pridėkime „Volvo Ocean Race“ regatą, kurios priešpaskutinis etapas finišavo Švedijos karalystės sostinėje ir suprasime švedų entuziazmą laisvadieniais plaukioti.

Galima būtų plėstis aprašant švedų katerius ir jachtas, manevrus prasilenkiant siaurame farvateryje, bet ne jie vieni moka plaukioti. Trumpam pamirškime pasaulį apiplaukusią „Ambersail“. Dabar šalia jos Stokholmo centre stovi dar dvi lietuviškos jachtos, specialiai ta proga atplaukusios iš Klaipėdos – „Mania“ ir „Puffin“. Jei „Mania“ yra patogus kruizeris su patyrusia įgula, tai vienas pats per Baltiją „Puffinu“ į Stokholmą atplaukęs Dominykas Vizbaras gali nosį nušluostyti ne vienam švedui, dažniau variklį burzginančiam, nei bures keliančiam.

Tiesa, ir jis neapsiėjo be pagalbos – „Mania“ jį traukė ant buksyro kai nebuvo Baltijoje vėjo ir klaidžiuose škeruose. Bet per stiprius vėjus Dominykas plaukė vienas. Ir jei prieš vėją jachta plaukia puikiai vairuojama autopiloto „virvytės“ (kai jachtos rumpelis pririšamas virvėmis), tai pavėjiniais kursais jos iš rankų ir paleisti negali.

„Žiūriu į bananus jachtos priekyje, noriu jų, bet negaliu pasiimti, negaliu rumpelio paleisti“, – vėliau savo įspūdžius pasakojo Dominykas. Niekis tie bananai palyginus su bangomis, kurių viena per stiprų vėją parvertė jachtą ant šono, kita (ar ta pati) perliejo visą laivą. Bet vandens į atvirą kokpitą pateko „gal du kibirai“.

Kitas, ne mažiau ekstremalus išgyvenimas Dominykui teko, kai jis savo akimis matė linkstantį nuo vėjo giką ir svarstė, kada jis luš. Nelūžo. „Dabar jau žinau, ką reikėtų daryti kitaip plaukiant vienam. Įgijau patirties, nors pakartoti nenorėčiau“, – šypsodamasis geraširdiška šypsena ir pasakodamas lyg nieko blogo nenutiko kalbėjo Dominykas.

Bet penktojo Odisėjos etapo dalyviui, apiplaukusiam su „Ambersail“ Horno ragą, dar teks plaukti vienam namo. Ketina tai padaryti išlydėjęs „Ambersail“ į Sankt Peterburgą.

• Mažas tas „Puffinas“ atrodo netoli „Ambersail“ (už Dominyko jachtos – „Mania“).