Posts Tagged ‘Tūkstantmečio odisėja’

Prieš išplaukdamas su „Ambersail“ jau žinojau, kad būsiu „kvieslių metraštininkas“ (vengiu termino „žurnalistas“, labiau patinka VOR terminas „media crew member“ — MCM) ir, be abejo, galvojau vos atsišvartavus pulsiu rašyti įspūdžius iš plaukimo.

Bet ne viskas taip paprasta. Pradėkime nuo to, kad… Na, taip taip, ir mane kiek pričiupo jūrligė. Kaip sako Aga, „tai pirmasis“ simptomas. Aš sakau, jog tai vienas iš kelių, būdingų šiai nemaloniai būsenai, o taip pat ir man – tampu alkanas, apatiškas ir mieguistas.

Galva nedirba, tad jei ir yra kokių protingų minčių, vertų suguldyti bitais ir baitais internetan, jos išgaravusios su Baltijos jūros vėjais.

Bet nerašyti negaliu. Todėl jau du įrašai yra odisėjos tinklalapyje. Kaip XI etapo MCM, aš aprašau misiją, kurią iki tol aprašinėjau toli nuo jachtos savo namuose.

Nors ir tai pavyksta ne taip lengvai – palydovinis ryšis jachtoje lėtas ir labai brangus, o ir jam reikia daug elektros energijos, kuri burinėje jachtoje, žinia, labai ribota. Dabar aš suprantu, kodėl Odisėjos puslapyje vėluoja informacija ir tokios mažos nuotraukos. Nepaskubinsiu ir aš šių reikalų, nors šiame etape, lankant tiek daug uostų, interneto prieigos bėdas išspręsim gan nesunkiai.

Bet vis tiek sunku rašyti. Suprantama, kad sunku rašyti ant bangų lyg amerikiniais kalneliais lekiančios jachtos šturmaninėje. Ten kiek ilgiau pabuvus skrandis pradeda reikalauti laisvės.

Bet ne mažiau sunku rašyti ir krante, nes apstu įspūdžių, po kurių pavargęs grįžti į jachtą ir tik krenti miegot. Va ir dabar. Prisišvartavome Sandhamne  (tai toks Švedijos kurortinis miestelis, lyg mūsų Preila, nes ši sala – vienintelė su smėlio paplūdimiais). „Ambersail“ jachta greita, greitai iš Gdansko atplaukėme iki Švedijos, tačiau naktį ir dar per rūką nenorėjome siauru ir sudėtingu škerų farvateriu plaukti iki Stokholmo.

Taigi, kaip ir galima būtų atsipalaiduoti, bet interneto ryšys iki mūsų jachtos nuo vietos viešbučio „netraukia“, o viešbutyje vyksta diskoteka – švedai jau pradėjo švęsti vidurvasarį (penktadienį jiems išeiginė diena). Tai aišku eisiu į diskoteką, o įspūdžius aprašysiu kitą kartą.

Apie taip kaip mes prisišvartavome ir kokia tai jachta, čia netruko pasklisti kalbos, gražios blondinės tik mirksi akytėmis… Ai, bet visos blondinės ir brunetės vistiek nenukonkuruos JŲ, kurias iš arti matysiu Stokholme…

Minėjau, kad buvau kviestas į „Tūkstantmečio odisėjos“ XI etapo įgulos mokymus baseine – būtų buvusi puiki proga ir gyvybiškai reikalingų įgūdžių įgyti ir įdomų reginį aprašyti. Bet negalėjau, išvažiavau į Kroatiją buriuoti.

Mokymai, žinoma, įvyko ir juos puikiai aprašė XI etapo įgulos narys Aidas Pivoriūnas. Aprašymą gavau el.paštu ir juo dalinuosi su „Ant bangos“ skaitytojais (jei neskaitėte „Tūkstantmečio odisėjos“ tinklapyje).

Gelbėjimo operacijos pratybos. Verta

„11-oji Tūkstantmečio odisėjos etapo įgula praėjusį penktadienį dalyvavo gelbėjimo operacijos pratybose Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos mokymo bazėje, Klaipėdoje. Vienas mūsų įgulos narių, Valerijus, būdamas profesionalus šturmanas, yra šios aukštosios mokyklos dėstytojas, tad gavome gerą progą pasijusti jūreivystės studentais, tiesa, šį kartą paskaita buvo ne apie laivus ar navigaciją, bet labai žemiška – teorinės žinios apie gelbėjimo plaustus ir gelbėjimo operacijų procesą. Žinoma, didžiausias netikėtumas ir nerimas buvo praktinė paskaitos dalis, t.y. gelbėjimo operacijos pratybos specialiai tam skirtame baseine su gelbėjimosi plaustu ir lynu sraigtasparnio gelbėjimo atvejui.

Klausiate, o kodėl reikia ir įdomu su visa buriuotojiška apranga, kuri susideda iš… skaičiuojame „iš apačios“: trumpikės, pusiau sintetinės itin plonos aptemtos kelnės ir marškinėliai ilgomis rankovėmis, šiltas, bet plonas kombinezonas ir striukė, šturmuotės kelnės ir striukė, kepurė, pirštinės, ilgaauliai batai panašūs į botus ir gelbėjimosi liemenė. Sąrašas, kaip matome, ilgokas. Ir jis, velnias, turi tokią nedidelę, bet svarbią ir įkyrią savybę, kaupti, ne, nekaupti, bet nepraleisti vandens.

Ši apranga, skirta buriuotojui ilgą laiką būti sausam ant laivo denio, tačiau esant panirusiam vandenyje, per tarpelius po truputį pribėga vanduo ir tampi tokiu teletabiškai nerangiu vandens gyvūnu. Gerai, kad į dugną bent netraukia. Juokas juokais, bet tam teletabiškam gyvūnui įlipti į gelbėjimosi plaustą yra sunku. Labai sunku net tvirtai paprastai sudėtiems buriuotojams.

Netikėta trūksta oro. Dar netikėčiau šalta. Nes mokyklos mokymo bazėje, stengiantis priartinti gelbėjimo operacijos pratybų aplinką natūralioms sąlygoms, baseinas prileistas vos kelių laipsnių šilumos (ar šalčio) vandens. Be to, tas baseinas yra gilus. Toks gilus, kad įšokus į baseiną iš kelių metrų aukščio lieptelio, dugno nesieki, nors tai daryti, galvoji, būtų lengva, nes esi sunkus. Ir akys didelės. Tas sunkumas ir akių dydis tiesiogiai prisideda prie to, kad labai norisi nebūti vandenyje.

Kas lieka? Lipti į plaustą. Valerijus rekomenduoja tai padaryti mažiausiai penkis kartus. Kiekvienam. Tiesa, dar yra leidžiama srovė. Irgi, kad labiau į natūralias sąlygas būtų panašu. Žodžiu, veikti yra ką. Kuomet įlipi į gelbėjimosi plaustą supranti, koks jis nedidelis arba netalpus. Įlipusieji padeda esantiems vandenyje. Visi sulipo. Pasigirsta komanda: „Marš atgal į vandenį. Kas šįkart lipa pirmas“? Ir taip dešimt kartų.

Pradžioje uždaviau klausimą. Taigi, atsakau: ne tik įdomu, bet ir būtina pažinti tą jausmą, kai sunkai valdai rodos, kelis kartus pasunkėjusias rankas ir kojas, praradęs dalį regėjimo lauko dėl nuolat užsismaukiančios gelbėjimo liemėnės aukščiau nei būtina ant galvos ir kitus atsiradusius nepatogumus, kurių nepatirsi ne tik kiekvieną dieną, bet galbūt ir metų metus.

Duok Dieve, geriau nereikėtų gelbėjimo operacijos pratybų praktikos sulyginti su tikrais įvykiais. Nors jei ir teks, bus ramiau, nes žinosim, ką reikia daryti ir ko ne. Pakartosime dar kartą. Jei visgi pavyko nebūti nuplautam bangos įlipti į gelbėjimosi plaustą, reikia daryti: padėti kitam įlipti į plaustą, taupyti šilumą, atsisegti rankogalius, leidžiant ištekėti vandeniui, išleisti vandenį iš batų, išsemti vandenį iš plausto vidaus, kviestis pagalbos radijo ir šviesos signalais. Svarbu yra turėti galvos apdangalą. Jei tinka, dar svarbiau yra pajuokauti. Ir atminti, ko negalima daryti: panikuoti, netaupyti judesiams skirtų jėgų, bei suprasti, kad ekstremaliose situacijose šaltas protas yra pirma sėkmės sąlyga.

Pabaigai. Tokias pratybas verta, netgi privalu atlikti kiekvienam bent kiek daugiau buriuojančiam ar ketinančiam buriuoti entuziastui. Kad ramiau būtų.“

Ne visai į temą, bet…

Kad Aidas (draugų Dusia šaukiamas) gerą humoro jausmą turi ir rašyti moka, įrodo ir jo su kitu XI etapo įgulos nariu Aisčiu Kalanavičiumi suraityti šmaikštūs atsakymai į rimtus klausimus. Jei kils noras ginčytis kiek ten humoro, prisiminkit šių metų topinį anekdotą – viena gražuolė į teismą žadą kreiptis už… humorą (jau iš eterio pasitraukusios „Tribūnos“ skandalas). Ai, ne mums aptarinėti blondinės humorą kreiptis į teismą už humorą, geriau pasijuokite iš buriuotojų pokštų.

Neaplanko manęs mūzos rašyti apie „Volvo Ocean Race“ 7 etapo startą rūke Bostone. Bet netikėtai pasitaikė proga užsiminti apie vieną „Ambersail“ kelionės akimirką.

Ne apie tai, kaip „Tūkstantmečio odisėjos“ kvieslius Ispanijoje lietuviai pasitiko skanduotėmis ar apie tai, kaip buriuotojai užsienyje balsavo prezidento rinkimuose.

Prisiminkim kvieslių sutiktuves Niujorke balandžio viduryje.

Šiandien Skype kalbėjau su gera drauge ir buvusia kolege Aurelija. Ji jau pusantrų metų gyvena JAV ir, atrodo, ten laimę radusi. Bekalbant Aurelija sako fotografavusi „Ambersail“ sutiktuves, o nuotraukas skirs konkursui ,,Pasaulio lietuviai Palangoje 2009“ .

Aišku aš paprašiau nuotraukų. Juk jas darė profesionalė, ne vieno rimto konkurso nugalėtoja, personalinių parodų autorė. Ir jas gavau!

Ir iš tų keliolikos nuotraukų jaučiasi profesionalo braižas. Na pažiūrėkite į Liną Tamkvaitį su rudu lagaminėliu (kas ten? Prezidento laiškas?) išlipantį iš jachtos. Puikiai pagauta akimirka ir kažkokia šiluma alsuojanti nuotrauka (gerai, tegu detalesniu jos vertinimu užsiima profesionalai).

Ir visos kitos nuotraukos tokios pat – įdomios, netikėtos, gražios. Ačiū Aurelijai, leidusiai jas publikuoti. Tad spaudžiam mygtuką ant žodžio Picasa ir pateksim į nedidelę gerų iliustracijų galeriją. Mėgaukitės.

Toks posakis yra, nors nesu tikras dėl žvirblių Antarktikoje ar Arktyje. Bet ne apie tai aš.

„Ambersail“ plaukimo aplink pasaulį (o tiksliau tiksliau — „Tūkstantmečio odisėjos“) tikslas yra pranešti žinia svetur gyvenantiems lietuviams apie tūkstantmetį ir juos pakviesti į Tėvynę jo švęsti.

Ir štai, IX etapo „Ambersail“ įgula turės galimybę susitikti su svetur gyvenančia lietuvių bendruomene, kurią… tesudaro vienas žmogus –- Azorų salose gyvenantis Airidas Dapkevičius. Beje, jis pats parašė apie save įgulai laišką.

Tiesa, Airidas gyvena ne toje saloje, kurioje švartuosis „Ambersail“  , bet galimybė susitikti yra. Būtų tikrai įdomus susitikimas su vieninteliu (jo paties žiniomis), Azorų salyno lietuviu.

Esu girdėjęs istorijų apie lietuvį, kuris gyvena kažkurio vandenyno saloje ir pragyvena šveisdamas jachtų dugnus. Gal tai apie tą patį lietuvį? Girdėjau senokai, ne viską pamenu. Ir dar kažkaip iš atminties bando lįsti informacija apie lietuvį, kuris gyvena šiltų kraštų salose (atmintis sufleruoja, jog tai Ramiajame vandenyne) ir turi susipirkęs kelias padėvėtas, aplūžusias jachtas. Jas remontuoja ir ketina parduoti.

Visais atvejais nežinau, ar tai skirtingos istorijos, ar apie tą patį žmogų, kuri galbūt sutiks „Ambersail“ įgula. Lauksime žinių.

O nuotraukoje tai VIII etapo įgulos nariai raito parašus gerbėjams Bostone. Atpažįstat save/savus?

• Aplink pasaulį plaukinačios jachtos „Ambersail“ I etapo Klaipėda – Kylis – Las Palmasas įgula Kanarų salose.

„Tūkstantmečio odisėjos: Vienas vardas – Lietuva“ terminas „kviesliai“ man vis skambėjo keistai ir šiek tiek juokingai (gal kas iškraipė paukščio „peslys“ pavadinimą?). Reikšmė aiški, bet empyriško supratimo nebuvo.

Teisingai sako: geriau kartą pamatyti, nei 100 kartų išgirsti. Pamatęs per TV3 pirmąjį „Ambersail“ kelionės filmą (per trumpas!) apie pirmąjį etapą, jau aiškiau suprantu ką reiškia „kviesliai“. Užteko kelių sekundžių kadrų, kai jachtos įgula perduoda kvietimą negausiai Vokietijos uosto Kylio lietuvių bendruomenei kitąmet atvykti į Lietuvą švęsti jos tūkstantmečio.

Iki tol prezidento laiškas man tebuvo gražus popieriaus lapas arba skambi, bet tolima, idėja. O dar tas keistas žodis – „kviesliai“… Negi aš vienas įpratęs prie „šaukliai“ ?

O pats filmas baisingai per trumpas. Jį anonsuojant rašyta, kad „kronikos kviečia pažvelgti į Lietuvos buriuotojų kelionę aplink pasaulį netikėtu kampu“.

Ar tas kitas kampas – tai pažiūrėti niekad jūroje nebuvusio žmogaus akimis į patį plaukimą? Tuomet tai joks „kitas“ – filmo kūrėju vietoje taip pat daryčiau. Juk 99 proc. TV žiūrovų visai neįdomios tos buriuotojiškos detalės, kurių man norėjosi daugiau. Jiems norisi pasijusti jachtoje lyg patys plauktų.

Mane gi žiūrint filmą kartais prasismelkiantis tas lietuviškas Rūpintojėlio dramatizmas šiek tiek erzino. Bet pagarba autoriams – sveikos saviironijos dozė greitai pagerino situaciją.

Tik darsįk – per trumpas filmas. Lauksime kitų.