Posts Tagged ‘Beleberda’

Pašto dėžutėje radau siuntinį, apie kurį buvau jau ir pamiršęs. Reklamuodamas gruodžio 9 dieną duris atvėrusioje „London Boat Show“  saugumo jūroje organizacijos „Ocean Safety“ stendą, tuomet užsisakiau ir jų brošiūras. Maniau – apie saugumą. Gavau – reklamą.

Bet pykti negali. Jų reklama pasiekė tikslinę auditoriją, t.y., potencialų pirkėją. Bukletuose – pačios įvairiausios saugumo priemonės:

veidrodėliai siųsti šviesos signalus,

• gelbėjimosi liemenės (yra net specialių – ugniai atsparių),
• gelbėjimosi plaustai,
• kostiumai (vienas man patiko – sulankstytas telpa nedideliame pakete, o užsivilkus kyšo tik veidas, bet nesušalsi ir prie -30C),
• radijo stotys,
• EPIRB,
• ir dar daug kitų būtinu jachtoje (ir/ar laive) kitų daiktų.

Pavarčius bukletus nereikės ieškoti informacijos internete – man popierius vis dar mielesnis. Tad gali būti, kad pirksiu tų kompanijų gaminius (o kaip pirkti galiu ieškoti ir internete).

Šeštadienio rytą ėjau į „blusų turgų“ – numizmatų ir kolekcininkų turgelį buvusiuose Profsąjungų rūmuose. Ten pat, kur vyksta teisingos muzikos koncertai, o vasario 20 dieną sceną drebins „Kreator“.

Maniau „blusų turguje“ rasiu ką nors jūrine tematika. Pavyzdžiui, kai pirmą kartą į Gdanską nuplaukiau su „Autrimpu“ (berods 1998 m.), pamačiau ten varinį bocmano švilpuką ir iki šiol noriu nusipirkti (tuomet man buvo per brangu). Bet jūrinis antikvaras buvo tik labai brangus kompasas (nuotraukoje). Pardavėjas sakė, jog jis iš carinės Rusijos laikų, ne vėlesnis, kaip 1850 metų. Gražus daiktas. Ir pasaulio šalis rodė. Bet aš ne kolekcininkas, o 1800 Lt – per brangu vien už grožį.

Pas kolekcininkus ėjau atsiimti vieno kiek vėluojančio siuntinio – praėjusių metų spalio mėnesio „Yachting World“ žurnalo. Yra ką skaityti – 10 psl. skirta Didžiosios Britanijos olimpinei rinktinei (paminėta ir mūsų Gintarė), dar 10 psl. – „Volvo Ocean Race“ apžvalga (VOP70 jachtos, maršrutas, komandos). Na ir daug kitos info.

Kartu su šiuo žurnalu ir dar vienas – „Saupersail World“. Apie milijonus kainuojančias, dideles (kur vairininkas su komanda laivo priekyje bendrauja radijo ryšiu), prabangias jachtas. Man šio numerio vinis – jachtos „Speedboat“ pristatymas. Su šia jachta nenuorama milijardierius seras Richardas Bransonas nesėkmingai bandė šturmuoti Atlanto perplaukimo rekordą.

O kitos savaitgalį jau ne visai dovanos. Pirkau sau.

Seniai norėjau ir įsigijau plaukų kirpimo mašinėlę. Kiek paburbėjusi, padėjo išsirinkti mano kirpėja. Įdomu, kad jos instrukcijoje yra „jūreiviškos šukuosenos“ kirpimo schema. Išbandžiau mašinėlę. Bet šukuosena elementari – „pirmu numeriu“ (ui, juk žiema už lango…). Reikės eiti pas kirpėją, kad palygintų. Vienas švariai vargiai ar nusikirpsi.

O kita prekė – tai prie grąžto ar akumuliatorinio suktuvo prisukamas poliruoklio diskas. Žiūrėsiu, kiek jis veiksmingas šveičiant plyteles virtuvėje. O gal ir grindis juo išvalysiu (vietomis gerokai purvo prisikaupė). Ne be reikalo sakoma, kad vyrų tinginystė – žmonijos progreso variklis. Kam man rankomis šveisti, jei tai galės technika padaryti?

P.S. Sekmadienį gavau dar vieną puikią dovaną – 1979 metais Čikagoje leistą jūrų kapitono Broniaus Krištopaičio knygą „Jūrų keliais“. Žino mama, kokių lauktuvių iš JAV parvežti.

Kadais labai labai seniai, Kalėdų Senis (ar Senelis, ar Senis Šaltis) ruošėsi kasmetinei savo kelionei aplink pasaulį dalinti dovanas vaikams. O pasaulis, kaip visuomet, buvo kupinas bėdų, problemų, nelaimių. Ir tąjį kartą jų nestigo Senelio namuose.

Keturi jo nykštukai suvaidino mirštančius ligonius, pasiėmė nedarbingumo pažymas ir atsisakė padėti. Kai vargšelis bandė pakinkyti elnius, trys iš jų buvo tiek paliegę, jog nieko kito neliko, kaip juos užmigdyti. Dar du šoko per tvorą ir nurūko nežinia kur dangaus platybėmis.

Patyręs nemenką Stresą senelis (kurio amžių sunku nusakyti, bet žmonės tiek negyvena) vistiek bandė į vežimą įkrauti žaislų maišą. Jo rankos ir kojos drebėjo, iš burnos šniokštė atodūsiai, jis vos gaudė kvapą. Maišas išsprūdo iš rankų, nukrito ant žemės ir atsirišo. Visi žaislai, kurių laukė ir badaujantys Afrikos vaikai (o kaip žinia, tiems, kas nevalgo, Senelis dovanų nedalina) pažiro ant žemės.

Morališkai ir fiziškai palūžęs Kalėdų Senelis nukrypavo į savo trobelę kavos ir taurės viskio moralinei pusiausvyrai atstatyti. Tačiau ir čia jo laukė nusivylimas (ar niekšybės). Spintoje jis nerado viskio – kerštaudami už nežinia ką, jį paslėpė nykštukai. Kaisdamas kavinuką, Senelis jį užsivertė su karštu vandeniu sau ant kojos. Be to, šis nukrito ir sudužo į smulkias dalis.

Bandęs sušluoti šukes, Kalėdų Senelis pamatė, kad jo šluotos kutus suvalgė pelės.
Ir tuomet pasigirdo beldimas į duris. Suirzęs, piktas, nusivylęs Kalėdų Senelis nušlubavo link jų. Atidaręs masyvias ąžuolines duris jis pamatė lauke stovintį angeliuką. Už jo nugaros gulėjo nukirsta eglė. Kaip mažylis ją atitempė iki trobelės – mįslė.

Šypsodamasis mažasis gerasis sutvėrimas pasveikino Senelį su šventėmis ir paklausė, ar jis nenorėtų pasipuošti namie eglutės.

Įsiutęs, kad iš jo tyčiojasi kažkoks neūžauga, Kalėdų Senelis stvėrė angeliuką, eglutę ir…

…ir nuo tada kai kuriuose kraštuose atsirado tradicija angeliukais puošti Kalėdų eglės viršūnę.

Visiems linkiu linksmų, gerų, šiltų, smagių, audringų, paslaptingų, seksualių, netikėtų, originalių, svarių, keistų, įdomių 2009-ųjų metų sutikimo švenčių! Ir tokių pat gerų Naujų Metų! Netapkite tokiais angeliukais nei per šventes, nei visais kitais metais! Iki susitikimų po metų, t.y., kitais metais!

P.S. Idėja pasakai nugvelbta iš kolegos „blogerio“ buriuotojo tinklaraščio, o nesupratusiems paskutiniojo šiemet „Ant bangos“ įrašo – pirmasis šio tinklaraščio įrašas.