Posts Tagged ‘undinėlė’

• ibigdan iliustracija.

Kaip ir visi bent šiek tiek jūras ir plaukiojimus jūromis ir vandenynais idealizuojantys ir romantizuojantys žmonės, aš romantiškai įsivaizduoju ir undinėles.

Bet gal jos tokios, kaip nuotraukoje, kurią pas blogerius radęs man užrodė vienas kolega dizaineris?

Skauda, kai dūžta svajonės?

Ne, mano undinėlės vis tiek lieka gražios, ilgaplaukės, seksualios ir ne tos iš anekdoto, kai britų jūreiviai pagavo undinėlę ir čia pat paleido:

- But why?

- But how?

Antrojo Kuršių marių regatos etapo pradžia buvo tokia pat bevėjė, kaip ir visas pirmasis etapas.

Startą link Nidos dviračiu pradėjęs dviem valandom vėliau, jachtas pasiekiau prie Juodkrantės – čia siaurame farvateryje vendavo kelių skirtingų grupių laivai (nesimatė 0 ir I, II grupių jachtų).

Aplankęs Pervalką, Preilą (visur yra su kuo pasilabinti), ir pasiekęs Nidą (su pasivažinėjimais Klaipėdoje tądien numyniau ~80 km – norisi pasigirti), jachtų Nidoje dar nemačiau.

Ne kartą „Ant bangos“ aprašyta legenda, kad jei patrinsi Nidos undinėlės (tikrojo pavadinimo nežinau) krūtis, atsiras vėjo. Neva krūtys jį užstoja. Nežinau kiek tai tikra, bet pasaka graži.

Kol mariose „buriuotojai meldė vėjo“ (populiarus pavadiniams pranešimuose apie KMR sekmadienį ir pirmadienį), aš patryniau vieną Nidos undinėlės krūtį. Švelniai ir kairę.

Ir štai rezultatas – sukinėdamasis iš vienos pusės į kitą, vėjas ne tik atsirado, bet ir gerokai papūtė. Tiesa, kartais ir vėl nurimdavo. Bet ir papūsdavo iki 10 mazgų, kai tebuvo 1, max 2.

Galima pažiūrėti į prognozes, meteo orlapius – ten viskas buvo (yra) surašyta, ir vėją nuspėti buvo galima. Bet juk taip smagiau: kurti arba puoselėti kažkieno sukurtas legendas.

Nuotraukoje viršuje — „Rita“. Dar viena legenda.

• EPA nuotrauka.

Žymioji Kopenhagos Undinėlė, toji trapi moteriška būtybė, kuriai bent dukart niekdariai nukirsdino galvą, išvežta už jūrų marių. Ppirmą kartą per beveik šimto metų savo istoriją ji „išvyko į užsienį“ — išskraidinta į Kiniją, Šanchajų, kur vyks Pasaulinė paroda.

Rudenį ji turėtų grįžti, bet iki tol, kaip matyti iš nuotraukos viršuje, į jos vietą „Kopeno“ centre kėsinasi įvairiausios būtybės.

Mažoji undinėlė tokia nedidelė, kad kartą jos ir nepamačiau. Neradau. Tuomet pasakiau sau, kad būtinai pas ją atplauksiu. Ir atplaukiau. Prieš penkerius metus kartu su gera kompanija, jachta „Ragainė II“.

Tąkart mes patikrinome, ar veikia „Nidos undinėlės“ legenda Danijos sostinėje – patrynėme jai krūtis. Na gerai, ne visi tai darė. Bet kaip matome iš nuotraukos apačioje, vienas asmuo tikrai tai padarė. Ir paaiškino išsižiojusiems japonų turistams, kad tai jūrinė tradicija.

Bet nesuveikė legenda, pagal kurią patrynus krūtis, turėjo rastis daugiau vėjo. Grįžtant namo į Klaipėdą dvi paras iki Borholmo salos tvyrojo rūkai ir štiliai.

Iki šiol galvoju, ar nebuvo tai todėl, kad vienas įgulos narys patrynė ir netoli undinėlės stovinčios didelės damos, pakinkiusios jaučius, grakščias linijas. Tojo įgulos nario švelnumo teko ir jaučiams. Pašmaikštavo, dievai supyko ir nepūtė palankūs vėjai.

Su legendomis juokauti nedera.

Bet nejuokauti dar blogiau.

• Padugnini nuotrauka.

Pirmoji. Apie Nidos undinę.

Poilsiaujantiems Nidoje verta atkreipti dėmesį į undinėlės skulptūrą netoli „Jūratės“ poilsio namų, ir meno galerijos, kitapus gatvės. Nežinau, ar ji undinėlė, ar kokia kita mergina/dama, bet ne jos vardas, o jos kūno linijos yra legendos esmė.

Tad kai atkreipsit dėmesį į tą grakščiai šalia baseinėlio susirangiusią moterį, smakrą į ranką parėmusią bronzinę jauną moterį, drąsiai žvelkite į jos krūtis. Jei jos neįprastai blizga, mariose dairykitės burių.

Nušveistos iki aukso geltonumo bronzinės skulptūros krūtys sako, jog Nidoje vyksta kokios nors buriavimo varžybos. Nes legenda byloja: pusiau juokais, pusiau rimtai buriuotojai naktimis nušlifuoja undinėlės krūtis, kad jos „vėjo neužstotų“.

Nežinau kaip ir iš kur radosi ši legenda. Girdėjau ją iš pačių buriuotojų lūpų. Man patinka legenda. Kaskart Nidoje ir aš „patrinu“ undinėlės krūtis. Kad vėjo neužstotų. Ir ne tik Nidoje. Dabar undinėlių dairausi visuose kraštuose, į kuriuos tik nuneša burės.

Kartą krūtis ir žymiajai Kopenhagos undinėlei trynėm. Bet ten lietuviška mitologija nesuveikė – namo grįžome sunkiai, nes vėjo kaip tik trūko. Ir tai spalio mėnesį Baltijos jūroje!

Antroji. Apie Nidos žuvienę.

Šios legendos tikrumu paprasta įsitikinti kiekvieną sausio pirmąją – atvažiavus švęsti kalendorinių metų virsmo. Pirmąją Naujųjų metų dieną visi miesto svečiai kviečiami į pagrindinę aikštę žuvienės. Šiemet buvo iš lašišos. Vietiniai teigė, jog žuvį Baltijos jūroje pagavo. Legendomis negalima netikėti…

Žuvienė buvo skani, o „pagerinta“ (pagardinta degtine) ji labai tiko audringai Naujuosius metus šventusiems.

Tad sveiki sulaukę 2009-ųjų!

P.S. Legendą apie Nidos undinėlę (gal kas gali patikslinti?) reikėtų prisiminti. Ją, manau, dar ne kartą minėsiu.