Posts Tagged ‘uostas’

Kiek anksčiau nei ketinau ir planavau, pradėjau buriavimo sezoną. Nepamenu, ar kada esu tiek anksti – balandžio mėnesį – buriavęs Lietuvoje.

Ačiū jachtos „Piranija“ škiperiui Audriui, pakvietusiam sekmadienį nuplaukti iš Juodkrantės į Klaipėdą.

Trumpa kelionė po burėmis – 18 jūrmylių pučiant silpnam vakarų vėjui tai lengvame rūke, tai skaisčiai šviečiant saulei tuščiose mariose ir pustuščiame Klaipėdos uoste – buvo geras „galvos prapūtimas“ po žiemos lašinių auginimo prie kompiuterio.

Pirmasis plaukimas, kaip ir pataria patyrę jūrų vilkai, buvo ramus, sausas ir geroje kompanijoje.

Mes nebuvome vieni – prasilenkėme su jachta „Samsas“, kuri, taip pat viena pirmųjų, kaip ir „Piranija“, nuleista į vandenį Klaipėdoje, skubėjo į savo „namų“ uostą – Minijos jachktlubą .

Yra laivų ir Klaipėdos jūrų uoste. Bet pasvarstėme: kokie krovos rekordai būtų, jai uostas būtų sausakimšas laivų, dar antra tiek lauktų reide, jei rekordais giriamasi jau dabar? ¹

Buvome trumpam „išokę į jūrą“ — tik švyst per vartus, garbės ratuką (ratas būtų bent iki Šventosios) net nepasiekus Priėmimo bojos ir atgal. Jūroje ir pietavome. Buvau pamiršęs, kaip greitai ataušta maistas denyje, o nuo šiol dar ir žinau: tarkuotas sūris pagardina plovą.

Pirmasis šiųmetinis krikštas jūroje buvo spontaniška Audriaus idėja jau pasiekus Klaipėdą.

Kaip ir idėja prie Juodkrantės – pabandyti įplaukti į Gintaro įlanką. Nevyko: dukart „sėdome“ prie 1,4 m gylio ir neberizikavome.

Sekmadienio (2011.04.17) buriavimo statistika pagal mano Garmin GPSmap 76 C

• Nuplaukta 18,4 jūrmylės
• Vien plaukiant prabėgo 4 val. 27 minutės
• Vidutinis greitis buvo 4,1 mazgo
• Maksimalus greitis (vis neatsisakau šio netikslaus GPS parodymo) – 8,8 mazgo

Sekmadienio (2011.04.17) buriavimo nubėgtas laivelio kelelis, kurį skaičiavo ir piešė tam skirta išmaniuko iPhone programikė:

Sekmadienio (2011.04.17) buriavimo nuotraukos – Picasa albume (prierašai prie jų papildo šį įrašą).

Kodėl medžioklės sezonas?

Nes kiekvienas medžios pagal savo norus ir galimybes: jūrmyles, mazgus, vėjus, pergales, uostus, seklumas, prizus, audras, štilius, draugus, undines…

Linkiu sau ir visiems!

—–

1Prie temos: Klaipėdos uoste kraunama anglis. Kelis šimtus metų tai buvo viena kasdienių prekių. Bet dabar, sako, buvo (yra?) ketinimų Klaipėdoje neleisti anglies krauti – kad dulkių nekeltų. Dabar madinga vasaromis visų miestų gyventojus gąsdinti padidėjusia „kietųjų dalelių“ tarša.

Klaipėdoje reikia priprasti, kad čia nuo gimimo 40-50 metų gyvenantys žmonės nekalba lietuviškai – dažniausiai tik rusiškai. Lietuviškai supranta, bet kalbėti nemoka.

Jiems ir paskaitos kartu su lietuviais gali būti dėstomos nevalstybine dvikalbe – sakinys viena kalba, sakinys kita.

Aš ne prieš, nors kaip atpratusį truputį erzina. Ne turistai juk, pošimts. Ir kartais toleranciją (kurią taip mėgstama pašiepti pravardžiuojant tolerastija) nenuslopina sukilę nacionalistinio atspalvio jausmai, nors aš pats, brač, esu negrynas lietuvis: su žemaitiško, vokiško ir dar kitokio kraujo priemaišomis. Bet gerbiu šalį, kurioje gyvenu, ir stengiuosi kalbėti gražiai oficialia šios šalies kalba.

Jei tik pavyksta, vengiu ir taip vadinamų rusiškų triaukščių keiksmažodžių. Šiandien išgirdau legendą, neva žymieji rusiški keiksmažodžiai, kurie, kaip mes esame girdėję, atėjo iš mongolų-totorių, šiųjų kalboje nėra keiksmai, bet rusai tiek nemylėjo (ir nėra už ką) okupantų, kad jų žodžius pavertė keiksmais.

Bet grįžkime į XXI amžiaus pradžios vienintelį (kol kas?) Lietuvos uostamiestį. Daugkalbystė tokiame mieste natūralus dalykas ir mano minima dvikalbystė tik mažmožis, palyginus su didžiaisiais pasaulio uostais ar metropoliais. Ai, su tuo pačiu Vilniumi.

Etninės grupės su sava kalba, tradicijomis ir izoliuotu gyvenimu „valstybė valstybėje“ — natūrali persimaišiusio pasaulio dalis. Nuo emigrantų nukraujavusios Lietuvos laukia toks pat likimas: čia rasis vis daugiau etninių grupių, o svetur lietuviai jau ir taip nuo seno (ne visi, žinoma), stengiasi rinktis į krūvą.

Neišmoksta ir lietuviai svetimos kalbos. Asmeniškai pažįstu vertėjaujančius lietuviams (nebūtinai geriems) Anglijoje ir Šveicarijoje. Bet nekalbu apie svetur gimusius ar karjeros siekiančius lietuvius (Ignalinos AE direktorius kalba lietuviškai?).

Pasikartosiu: man tolerancijos užtenka. Kadaise atvykę iš „Didžiosios tėvynės“ jie niekada nemanė, kad pasikeis santvarka ir Lietuva taps nepriklausoma. Niekada nemanė, kad rusų kalba bus nevalstybinė.

Tik jei vis dar jiems pataikauja valstybinių institucijų oficialūs asmenys, tai truputį pikta. Juolab tokioje įstaigoje kaip Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla. O gal gerai išmokti paskaitose ir mūsuose dar gajų rusiškų jūrinių terminų? Kad tik nesipainiotų galvoje.

Kalbant apie etnines grupes, rusiškai kalbančius uosto darbuotojus apibūdinčiau kaip tokią grupę.

Po darbo valandų miestas trumpam pagausėja ir gali sutikti tipiškų tos grupės narių: tamsiai apsirengę, išpurtusiais veidais, tik jiems būdingais, nors forma neypatingais, barzdele ar ūsais, nuobodžia šukuosena. Tokiam dar nepravėrus burnos gali pasakyti – uosto darbininkas, o kai prakalbs, beliks pasitikslinti, kurioje krantinėje dirba.

Kaip teisingai yra sakęs (o „Ant bangos“ aprašė)  buvęs uosto kapitonas Sigitas Šileris, uostas ir miestas – atskiri pasauliai.

Klaipėdos miestas ir uostas yra atskiri pasauliai, nors buvo metas, kai tai buvo vienas gyvas organizmas. Sovietmečiu aklina tvora nuo miesto atsiskyręs uostas ir dabar pasiekiamas ne visiems. Kitą vertus – o ar reikia? Nemanau.

Darbo reikalai nuvijo iki vilkikų kompanijos „Klasco Towage Assistance“ biuro uždaroje „Klasco“ teritorijoje, Žiemos uosto vakarinės krantinės pačiame gale. Beje, ne taip seniai šioje vietoje reikėdavo pasieniečiams prisiduoti prieš išplaukiant į jūrą ar grįžus.

Norint patekti į vidų, reikėjo praeiti kontrolės punktą, kuriame gavau laikiną leidimą, pasakęs, kas mane kviečia ir parodęs dokumentą. Jau viduje teko palaukti mane kvietusio asmens ir tas kelias minutes pasijutau, kaip kadaise to paties savininko „Achemos“ gamykloje (esu dirbęs koncerne, bet ne gamyboje).

Važiuojant per teritoriją, o vėliau grįžtant iki miesto (matot, net rašau lyg būčiau ne toje pačioje Klaipėdoje), mintyse pritariau buvusio uosto kapitono Sigito Šilerio žodžiams, kad paprastam miestiečiui nėra ko lįsti į uostą. Taip, erdvės čia daug, veiklos rastųsi, bet kurių velnių?

Vieną vasaros vakarą dalyvavau Lietuvos jūrų muziejaus istoriko Dainiaus Elerto paskaitoje apie Žiemos uostą, jo atsiradimą XIX amžiuje ir gyvavimą XX amžiaus pradžioje. Lyg „nuotraukų archeologas“ jis demonstravo iliustracijas ir pagal jose esančius vaizdus atkūrė tuomečio miesto ir uosto gyvenimą.

Jų neskyrė aukšta tvora, vaikai, moterys, vyrai laisvi vaikštinėjo po Žiemos uostą. Vėliau radosi kelios uždaros erdvės, bet nebuvo taip, kaip nutiko sovietmečiu – visas uostas, beveik visas miesto priėjimas prie marių, liko atkirstas nuo žemyno.

Paskaita baigėsi diskusijomis, kuriose jau minėtas S.Šileris ir aiškino, kad nėra ko „civiliokui“ (čia mano, ne jo terminas) eiti į gamybos teritoriją, kur, grubiai šnekant, nemokšai ant galvos jūrinis konteineris gali užkristi.

Ir dar, argumentavo S.Šileris, miestui uostas jau atseikėjo dalį savo krantinių, bet miestas jų neišnaudoja.

Aš visad kartoju, kad Danės krantinėse turėtų stovėti laivai, o juose galėtų gyventi žmonės. Tokie butai ar viešbučiai (ar viešnamiai, galų gale) galėtų nemokėti miestui mokesčių už elektrą, vandenį, bet būtų gyva miesto puošmena. Sako, panašiai yra Kopenhagoje, Stokholme. Įsisvajojau, kai krantinės jau dabar griūną, ar ne?

Bet grįžkim prie Žiemos uosto. Nieko įspūdingo, apart aukštaūgių uosto kranų, nemačiau. Bet jausmas malonus: visad svajojau pasidairyti į marias, uosto vandenis nuo krantinių, kurios uždarytos paprastiems žmonėms. Pamatyti uostą gyvai ir iš arti. Mažai to matymo buvo, norisi dar, ir, esu tikras, bus.

Gal įsileis dirbantys uoste, kurie, anot to paties S.Šilerio, čia praleidžiantys 8 valandas mano, jog atlieka labai svarbų darbą ir kas vyksta už uosto tvoros mieste, jiems nerūpi, nors gyvena tame pat mieste.

Iš kitos pusės, miestiečiui, gyvenančiam šalia uosto, bet jo gyvai nemačiusio, žodžių derinys „jūrų uostas“ gali skambėti tuščiai. Protą gal pasieks, bet suvokimo ar širdies, ne.

„Nori pamatyti uostą – tapk uostininku“, — sako S.Šileris.

Net neketinau to daryti, bet pamačiau. Kai ką pavyko įamžinti „išmaniuoju žaisliuku“ — žiūrėkite kelias nuotraukas.

Suvulgarinau iki primityvumo. Ne viskas taip paprasta, kaip aprašiau. Nebūna taip, kad jachtos škiperis pakalba su burlaivio kapitonu ir burlaivis atplaukia į jachtos uostą. Taip, jie kalbasi, kvietimas nuskamba, bet vien to neužtenka.

Vieno didžiausio pasaulyje barko „Kruzenshtern“ vizitas Klaipėdoje rugsėjo 5-6 dienomis įvyko nuveikus daug paprastam žmogui nematomo darbo.

Žodinį kvietimą iš uostamiesčio mero (sako, kadais su „Rėja“ buriavęs) burlaivio kapitonas gavo praėjusiais metais vienoje konferencijoje Stambule. Po to savivaldybė siuntė oficialų kvietimą barko savininkui – Baltijos žuvininkystės valstybinei akademijai.

Ir jau kai buvo aišku, kad burlaivis atplauks, prasidėjo daug techninio darbo – savivaldybė siuntė raštus uosto direkcijai su prašymu atleisti burlaivį nuo rinkliavų (jų uoste yra bent kelios atplaukusiam laivui).

Toliau sekė prašymas „Klasko“ kompanijai suteikti nemokamai vilkikų paslaugas, prašymas KLR neimti mokesčio už krantinę ir švartuotojus.

Teigiami atsakymai – ir miesto valdžia beveik ištesėjusi pažadą, kad burlaivio stovėjimas uoste burlaiviui bus nemokamas.

Tokia praktika visuose uostuose, kurie gerbia senuosius burlaivius ir supranta, kad daugiau naudos nemokamai prisivilioti tokius laivus, nei imti iš jų mokestį.

Norėdamas įplaukti į Klaipėdos uostą ilgesnis nei 20 24 metrų ilgio laivas privalo kviesti locmaną ir plaukti su juo (viena išimtis – Klaipėdos universiteto burlaivis „Brabander“). O už locmaną reikia mokėti ir, pasaulinė praktika, tai daro laivo agentas. Negali nei uostui, nei tiesiai locmanui mokėti.

Laivų agentų daug, savivaldybė skelbia viešą konkursą, renka laimėtoją, moka jam pinigus, šis – locmanui, ir pastarasis atlydi bei išlydi burlaivį.

Viskas, dabar jau tikrai nemokamai burlaivis Klaipėdoje švartavosi.

Tokia tvarka bendrais bruožais. Gal kur ne esminę detalę praleidau (ar esminę – pataisykit, žinovai) ar ne viskas preciziškai tikslu, bet principas toks.