Posts Tagged ‘vėjas jugo’
„To bora, to jugo“
Tuesday, June 9th, 2009
Buriuoti į Kroatiją žmonės vyksta pailsėti ramiai plaukiodami mėlynoje į žalumą šiltoje jūroje, pasikaitinti saulėje. Bet ne visada ir ten puikūs orai. Tuo įsitikinau savo kailiu.
Jei praėjusiais metais Adrijos jūroje tik viena naktis buvo kiek neramesnė, nes plaukėme ilgą atstumą iki Vis salos, vėjas pūtė „į nosį“ iki 20 mazgų, tai šiemet vėjo „į nosį“ gūsiais iki 27 mazgų teko ragauti gerokai daugiau.
Tiesa, tokį stiprų, jau 6 balus pagal Boforto skalę siekiantį vėją jachtos prietaisai fiksavo tik kartą, bet nuolatiniai 20-23 mazgų vėjai nedžiugino mūsų jachtos „Alaska“ įgulos. Vietoje saulės pirmas dienas gavome debesų aptrauktą dangų ir lietų, kurio lašus (ar bangų purslus) savo veidu jutau nemaloniai – kartais vėjas juos pūsdavo horizontaliai.
Apie normalų buriavimą su tam neskirta jachta ir nepatyrusia komanda negali būti ir kalbos. Mūsų jachtos nuomos kompanijos taisyklės draudžia plaukti, jei vėjas pučia stipriau nei 20 mazgų. Bet įgula laikėsi puikiai, neniurzgėjo, silkių nešėrė,, o ir jachta (šitoji „Beneteu Cyclades 39.3“) neblogai plaukė vien su varikliu.
Vėjuočiausią dieną (06.02) iš Korčulos ketinome nuplaukti iki Dubrovniko. Jau iš vakaro dangus buvo apsiniaukęs, o išplaukimą teko atidėti, nes prapliupusi liūtis lyg siena uždengė horizontą. Kai išplaukėme ir vėjas dar sustiprėjo, kamuotis bangose (mano perdėtu skaičiavimu jos nesiekė 1,5 metro) nenorėjome ir kai tik iš debesų bei lietaus šydo atsivėrė Mljeto sala, pasukome į ją, kur įplaukę į nacionalinio parko Rogač įlanką (užutekį) prie Polače miestelio, mėgavomės ramybe. Netrukus tokių kaip mes čia atplaukė dar kelios jachtos.
Tik vėliau sužinojau, kad centrinėje Adrijoje buvo prognozuotas 30-40 šiaurės rytų (NE) vėjas – vietiniu bora vadinamas.
Apie borą esu girdėjęs kaip apie didžiausią siaubą, kuomet taip užpučia, jog net pripučiamas valtis nuo denio pakelia. Locijose rašoma, jog ji netrunka ilgiau trijų parų, o lokali – paros. Bet kartais (ypač žiemą), užpučia ir ilgiau.
Nerimo vėjas ir kitomis dienomis, bet jau pasisuko į pietryčius (SE) – vietiniu jugo (nuo slaviško, nors kroatai sako, jog jų kalba labiau į italų panaši, nei slavų, „jug“ — pietūs) vadinamas. Į Dubrovniką plaukti dabar jau būtų tiesiai prieš vėją, todėl įgulai pasitarus, nutarėme rinktis kitą maršrutą.
Štai tada ir prisiminiau, kad mus išlydėjęs Rogač marinos Šolta saloje darbuotojas (nepamenu jo vardo) kažką kalbėjo, jog mums su orais nenusisekė. Sugrįžus į Rogač, vakarieniaujant vietos picerijoje „Pasarela“, žavioji padavėja Maja (ak, ir kodėl jai taip nepatinka bangų sūpavimas…) visos praėjusios savaitės vėjus apibūdino paprastai: „to bora, to jugo“.
Ir kitur vietos gyventojai kalbėjo panašiai – tiek stipraus vėjo ir lietaus kaip iš gaisrininko čiaupo birželio pradžioje jie nepamena. „Tragedija“, — sakė restorano Palmežanoje barmenas.
Į Picasą albumą sudėjau kelias nuotraukas, bent kiek atspindinčias tikrai ne saulėtus orus. O į „YouToube“ — mobiliuoju telefonu filmuotą vaizdelį. Jei kas puls aiškinti, jog čia tik „šiek tiek lietaus ir silpnas vėjas“, nesiginčysiu. Užfiksuoti stiprų vėją ir bangavimą (nesakau, jog tai buvo audra) itin sunku.
RSS prenumerata
