Posts Tagged ‘VI etapas’

Užbėgant už akių noriu pasakyti – buvo gerai.

O pradžia buvo dar Ušuajoje. Anot Pauliūgos, tai kažkoks Vilijampolės ir Tatrų hibridas. Vilijampolės, nes miestas daugiausia iš mažyčių vienaaukščių ar dviaukščių namų. Nedidelis – pėsčiomis per valandą galima apeiti. Šliejasi prie neaukštų kalnų – daugiausia pilkų, akmenuotų, bet su nedideliais sniego lopais (o juk buvo vietinės vasaros antroji pusė…).

Kai reikėjo atsispirti nuo molo smogė toks škvalas, kad „Ambersail“ prie jo plote priplojo. Be to, viską sunkino tai, kad jachta buvo tarp dviejų laivų, tad manevro laisvė – minimali. Šiaip ne taip, lydinčios ir išplaukiančios įgulų beigi poros vietinių asmenų padedami išsikrapštėm.

Turbūt dar prieš tai Raimundas Daubaras taip švelniai per pečius akabinęs pasivėdėjo į šoną ir pasiūlė konvulsiškais naujoko judesiais negadinti darnaus įgulos darbo, o geriau pasitraukti kur nors už vairininko ir viską įsidėmėti, užsirašyti ir nufilmuoti. Tai šios instrukcijos ir stengiausi laikytis visos kelionės metu.

Kažkaip labai greitai sutemo. Vėjas stiprėjo, bet buvo labai palankaus kurso, tad ir nulėkėm gražiu fordevindu Biglio kanalo tolumon. Kiek pamenu, buvo apie 40 mazgų, bet skriejant pavėjui vėjo jėgos nesijautė — „Ambersail“ jachta pavėjiniams kursams skirta.

Tamsa buvo beveik aklina, tolumoje nyko Ušuajos miesto šviesos. Netrukus jos dingo ir pro debesų properšas kai kada nušvisdavo pavienės žvaigždės. Visgi Biglio kanalą rėminantys kalnai šiaip ne taip matėsi , o iš šturmaninės vis pasigirsdavo Lino Tamkvaičio komandos: „vyrai, dešimt laipsnių į dešinę“. „Dar dešimt“. Tai kažkaip ramino.

Žodžiu, visi pasidžiaugė gražia pradžia, o man jau pirmieji jūrligės požymiai prasidėjo. Bet tokie nesmarkūs, tad tada maniau jog praeis savaime. Be to jaučiausi „krūtas“ – kai Kroatijoj buriavom, manęs gi nepykino. Čia gi prasidėjo mano vachta (nuo 0000 iki 0400 ), tad gyvenau ant borto ir vargo nežinojau. Be to, gana greitai atplaukėm į Port Viljamsą, apie kurį irgi porą žodžių verta pasakyti.

Port Viljamsas – tai tokia gyvenvietė su maždaug pora tūkstančių žmonių. Pusiau karinė bazė, todėl Ušuaja ir vadina save pačiu piečiausiu pasaulio miestu – atseit, gyvenviečių ir Antarktidoj gali rasti, bet va miestas – tai jau ji, Ušuaja.

Viena Port Viljamso įžymybių – baras, kurį prieš mus neblogai ištyrinėjo V etapo įgula. Baro darbo laikas – „From 9 o‘clock p. m“. Tai yra nuo 9 valandų vakaro iki tol, kol yra lankytojų. Savaime suprantama, įvyko mandagumo vizitas. Pats baras – tai niekuo neišsiskirianti patalpa įrengta gerokai priskendusioje baržoje. Pora smarkiai aptriušusių baldelių, prieblanda ir daugybė jachtklubų vėliavų – prikabintos prie sienų, lubų ir kur papuola. Prikabinom ir savąją.

[ Tęsinys ]

[ Pradžia ]

Iš ryto prasikrapščius akis paaiškėjo, kad apie tą baržą/barą spiečiasi nedidelė jachtų flotilė. Pasirodo, žmonės ir tose platumose buriuoja! Mūsiškiams šnektelėjus paaiškėjo, kad tos flotilės buriuotojai geografinėse sąlygose nemato nieko ypatinga – na, paplaukia žmonės link ar iki Antarktidos, negi tai pasaulio stebuklas? Tik jachtos korpusą reikia kiek sutvirtinti ir dar „buržuikę“ įsimesti. Arba plaukia apie pasaulį pora austrų – grįžta į savo šalį vaikučių pasigimdyti ir tęsia kelionę. Arba kažkas leidžiasi palei vieną abiejų Amerikų šoną ir žada pakilti į šiaurę palei kitą. Va tokia publika piečiausiame pasaulio jachtklube.

Port Viljamso mums reikėjo todėl, kad norint išlipti Horne, kuris priklauso Čilei, reikėjo atlikti kranto formalumus. Ir iš tiesų, rytą atėjo pasienietis bei muitininkas. Po to apžiūrėjom pačią bazę/gyvenvietę ir startavom toliau. Bet čia – nurodymas grįžti. Priežastis paprasta – mes atlikome įplaukimo į Čilės teritorinius vandenis formalumus, o juk po Horno išplauksim ir keliausim vėl į Argentiną, tai reikia sutvarkyti ir išplaukimą. Laimė, ilgai neužtruko, nors Simono Steponavičiaus išraiška pažvelgus į gylio parodymus kažkuriuo momentu buvo kiek įtempta.

Taigi, vėl Biglio kanalas. Krantuose – toks Norvegijos fiordų gamtovaizdis. Miško zona kyla porą šimtų metrų nuo jūros lygio, o toliau – žolė ir akmenys. Palei Ušuają bei Port Viljamsą dar ir sniego lopelių buvo (tai – vietinės vasaros įkarštyje, mat vasario vidurį Lietuvoje atitiktų rugpjūčio vidurio orai Pietų Amerikoje). Dangus niaukstosi. Kanale boluoja nedidelė akmenuota salelė. Visa balta balta, saulės spinduliui pro debesis prasimušus – net spindi. Griebiam žiūronus. Paaiškėja: tai pingvinų kolonijos buvimo vieta. Spindi pingvinų šūdas, o tie mažyčiai, sunkiai per žiūronus įžiūrimi taškeliai – tai jau patys pingvinai.

Plaukiam toliau. Prisistato delfinai. Naglis Nasvytis pareiškė, kad moka juos dresiruoti ir nudrožė ant borto rankų kilnoti. Pakelia – delfinai iššoka iš vandens. Kelis kartus jiems (delfinams ir Nagliui) pavyko savo judesius netgi suderinti.

Plaukiam toliau. Apsiniaukė galutinai. Gamtovaizdis daugiau nei monotoniškas – švino spalvos vanduo, švino spalvos debesys ir purškia lietus. Toks įspūdis, kad taip pat švino spalvos. Bet vėjas nesmarkus, palankus, banguoja irgi nesmarkiai, tad ir mane tąso nesmarkiai. Vis dar manau, jog susidorosiu. Atseit, praeis.

[ Tęsinys ]

[ Ankstesnis ]

Ir čia kažkas sušuko – „Žemė, žemė!“ Iš jūros iškilo kažkokia uola. Vaizdas pasidarė visai nedraugiškas – prie pilko dangaus, pilko lietaus ir pilko vandenyno prisidėjo dar migloje skendintys pilki akmenys. Nesu poetas ar literatas, bet vis dėlto – man buvo toks pojūtis, kad vandenynas (o jau išplaukėm iš Biglio kanalo) alsuoja nesutramdoma jėga; dangus apsiraminęs tik trumpam (aš gi mačiau meteožemėlapiuose tuos ciklonus, kurių pakraštėliu Simo įgula plaukė; 50 mazgų jiems – tikrai ne riba, tiesiog žemėlapiuose skalė iki 50 kn. ir >50 kn., o kiek daugiau – velniai žino); o uolos – tokios sprangiai kietos ir tokios nedraugiškos, kad susipažinti su jomis nebuvo jokio noro. Žodžiu, visa vieta tikrai nedraugiška.

Man, kaip astrologui atėjo į galvą mintis, kad su pirmykšte gaivališka jėga čia nuolat grumiasi oro, vandens ir žemės stichijos, o dėl pilno „komplekto“ vieta vadinasi Ugnies Žeme. Taigi, stichijos jau visos keturios. Tik „Ambersail“ plaukimo metu tos stichijos kažkaip kažkodėl nurimo.

Taigi, priplaukėm Horną. Iki to meto nebuvau sau smulkiai išsiaiškinęs, bet dabar paaiškėjo: Dreiko sąsiauryje yra nedidelė sala – Isla del Hornos, o jos pietinėje dalyje yra iškyšulys – jis ir vadinasi Horno ragu. Cabo del Hornos ispaniškai (tikiuosi, rašybos nesupainiojau).

Priplaukiam tokią atseit įlankėlę. Atseit – todėl, kad tai tiesiog puslankio formos įlinkis krante ir gerai įsižiūrėjus galima netgi įtarti, kad to įlinkio giliausiame taške galbūt galima išlipti į krantą. Nuleidžiam guminę valtelę ir akurat – krantas nuklotas nugludintais juodo bazalto akmenimis, tad iššokus iki kelių į vandenį galima išbristi į krantą. Lieptų ar molų čia niekas net negalvoja statyti – vis tiek audros nuneš.

Taigi, mes jau krante. Tai ne daugiau 10 metrų gylio ir 50 metrų pločio pusmėnulio formos pakrantės gabalėlis, visas nuklotas juodais nugludintais akmenimis. Šis atseit paplūdimys remiasi į grublėtą akmens sieną kurioje sukonstruoti mediniai ar metaliniai laiptai. Ropščiamės, o kojytės tai vaikščioti atprato! Bet šiaip ne taip užsirepėčkinam. Triūsia kažkokie darbininkai ir žiūri į mus didelėm akim.

Gamtine prasme Hornas tai toks netaisyklingos formos akmeninis tortas į kurį daužosi bangos. Sprendžiant iš druskos pėdsakų 10–15 metrų – tai norma, vidutinis lygis.

Salos viršus apaugęs žole. Augmenija akivaizdžiai prisitaikiusi gyventi drėgmės pertekliaus sąlygomis. Pusiau pelkė. Aukščiausias medis – vidutiniam žmogui iki juosmens (dauguma – iki kelių), storiausias – na, kaip, tarkime, vidutinė morka. Mūsų buvimo metu ten buvo kariškių ir netgi praskrido malūnsparnis, o šiaip nuolatos gyvena švyturio sargas su šeima (žmona ir dvi simpatiškos mergytės).

Jei būna ramu, maistą ir reikalingus daiktus atplukdo laivas, jei orai audringi – viską numeta iš malūnsparnio. Šalia švyturio/gyvenamojo namo – bene pati piečiausia pasaulio bažnyčia. Toks iš neobliuotų lentų suręstas pastatas piršto platumo plyšiais, bet tvarkingai nudažytas. Kryžius – kaip ir priklauso. Vadinasi „Capila stella maris“. Bijau būti netikslus, bet kažkodėl sau galvoje išsiverčiau kaip „Jūros žvaigždės kapela“.

Ir dar yra paminklas visiems žuvusiems jūreiviams – įžymusis albatrosas prie kurio visi fotografuojasi.

[ Tęsinys ]

[ Ankstesnis ]

Kadangi buvo vasario 16-oji, tai ar Raimis, ar Arūnas Burkšas, o gal abu kartu, mėgino įkalbėti švyturio sargą, kad leistų pakelti trispalvę ant flagštoko. Po Čilės vėliava, savaime suprantama. Sargas ilgai galvojo, galvojo, bet paskui nusprendė – ne. Ne – tai ne, tad teritorija su Čile (visgi vėliava ant flagštoko nesuplėvesavo) nesidalysime. Lai lieka Čilei.

Teko trispalvę išskleisti ant kalvos šlaito ir dar kartą – prie švyturio. Kronikai (sąžiningai filmavau ir fotografavau, žodžiu – dirbau).

Ką čia dar bepridėti? Hornas nedidelis, veikti daug nėra ką. Švyturio sargas prištampavo aibę atvirukų, įpyškino Horno antspaudus į pasus ir – atgal į jachtą. Pakeliui akmenuką kitą į kišenę įsidėjus.

Kol vyko grįžimo į jachtą procedūra buvo laiko pasėdėti ant kranto ir pagalvoti. Kad ir apie tai, jog gyvenimas – keistas daly… (kaip banalu). Juk mano buriavimo praktika – daugiau nei menka, o atsidūriau tokioje vietoje. Beveik kaip bulvių maišas, kurį kažkas ima ir perveža. Tiesa, savo noru bei pageidavimu ir besistengiantis dirbti kas priklauso.

O va štai šitiems vyrams greta manęs, Hornas – tai kartu ir gyvenimo hornas. Jūrų marių vilkai, matę tiek, kiek aš tikrai nematysiu, tad jiems ši vieta ir pats įvykis – tikrai kažkas ypatingo ir didingo. Kai susirinkom ant borto, visi džiaugėsi kaip vaikai. Prasidėjo ritualai: kažkas atnešė dar iš Australijos vežtą „Blue label“ viskio buteliuką, tad Linkus iškilmingai įpylė Seniui. Kuris buvo mums (turiu galvoje ir V etapo įgulą, kuri taip pat išlipo Horne) toks palankus. Likučius pasidalijom. Po to tas butelis buvo prisemtas Horno vandens ir nukeliavo po gultais kaip relikvija. Į vandenyno dugną nukeliavo pora kryželių ir kitų atmintinų daiktų – artimųjų įdėtų ir apie pusę pasaulio apiplukdytų. Nenuorama Raimis atsitempė dėžę cigarų (šiaip gi jis nerūko, bet Horne – kaip Horne).

Žodžiu, ir vyko ir ritualas, ir mini šventė. O po to pradėjo stiprėti vėjas ir tapo aišku – reikia nešdintis nuo šių uolų šalin. Ir išsinešdinom.

[ Tęsinys ]

[ Pradžia ]  [ Ankstesnis ]

Na ką dar pridėti? Jei įsivaizduoji Pietų Amerikos pietinį galiuką, gal prisimeni, kad jis panašus į žmogaus stuburgalį. Į Atlantą nėrėm sąsiauriu tarp paskutinės ir priešpaskutinės salos.

Naktį vėjo buvo, bet dar pakenčiamai. Po vachtos mėginau nusnausti, bet sunkiai sekėsi. Be to, užsupo jau rimtai, o vėjas prašvitus dar sustiprėjo ir buvo gerokai per 40 mazgų. Šoninis. Ir dar kažkokia bjauri banga pakilo. Vyrai paskui kalbėjo, kad parodęs didį palankumą prie Horno senis visgi nusprendė supažindinti ir su kai kuriais vietos orų ypatumais.

Mano gultas buvo dešiniam borte, pačiam gale ir viršutinis, tad tarp mano pilvo ir denio buvo ne daugiau 20 centimetrų. Kai per bortą paryčiais pradėjo ristis bangos, tapo visai nejauku – atrodė, kad esu po vandeniu. Bet nukorus galvą žemyn mačiau Raimondą Šiugždinį – baltą kaip popierius. „Na, jei jau pasaulio čempioną tąso kaip mane, kaip nors išgyvensiu“ – tada atrodė. Sakyčiau draugo bėda įkvėpė kaip tikrą lietuvį. Bet iš tiesų ten blogavo mažne pusė įgulos.

Čia atėjo į Raimundo Daubaro pavidalą įsikūnijusi pareiga ir nutysė į šturmaninę dirbt – Tėvynė trypė kojomis reikalaudama ataskaitos apie vasario 16-ąją, Horną bei trispalvę. Pamėginau. Įsispyriau kojomis į priekinę sienelę, nugara įsirėmiau į galinę ir pamėginau rašyti tekstą. Laivą mėto audra, akys ekrane beviltiškai mėgina rasti žodį, pirštai – pataikyti į klavišą. Monitorius tai priartėja, tai nutolsta. Parašius pusę sakinio teko griebtis delnu už burnos ir nerti ant borto. Įvyko trumpas, bet įspūdingas katarsis, po kurio kūnas pasakė – viskas, prisitaikiau. Pasidarė lengva kvėpuoti.

Bet savijauta po katarsio pats žinai – stemplė išdraskyta, skrandis susuktas, nosyje – skrandžio sultys. Nekas. Ir čia – o stebukle!, — iš kambuzo kažkas (iki šiol nežinau kas) ištiesė kartoninį indelį su šiltu sultiniu. Viešpatie, duok tam žmogui daug laimės ir gražių vaikučių – nuostabesnio nektaro kaip tas sintetinis sultinys niekada negėriau ir nežinau ar gersiu.

Todėl draugystė po burėmis nesuvaidinama.

Visa kita – labai paprasta: plaukėm ir nuplaukėm.

P.S. Dar kartais va apie ką pagalvoju. Anksčiau, kai navigacijos prietaisai buvo nepalyginamai paprastesni, o meteopalydovų nebuvo, laivai iš santykinai komfortiškų platumų iki Horno plaukdavo turbūt kelias savaites. Jei pasisekdavo jį apiplaukti, vėl kelias savaites kildavo, kol komfortiškas platumas pasiekdavo. O audros ten – pats žinai. Todėl tikiu, kad mažiausiai mėnesį tose platumose prasimalus jau būna tas pat kas į kambarį įeina – ar Anglijos karalienė, ar arkangelas Gabrielius. Žurnalisto/meteorologo kelionė nuo Ušuajos iki Buenos Airių šiame kontekste atrodo blankokai.

P.P.S. Ir dar. Viktoras Golubovskis sakė, kad tarpukario Lietuvoj kai vaikinai baigdavo jūrininkystės mokyklą (gal taip vadinosi?), vienas būdų įgauti geros jūrininkystės praktikos buvo – vykti į Čilę salietros parvežti. Aplink Horną, žinoma. Įdomu, apie juos yra išlikę kokių žinių, ar ne?