Posts Tagged ‘XI etapas’

• Minassian Livingston nuotr.

„Tūkstantmečio odisėjos“ XI etapo įgula Gdanske nebūtų išsivertusi be Lietuvos diplomatės Lenkijoje Alesios pagalbos. O dabar ji pati prašo mūsų pagalbos, tad, „protingieji kurmiai“, gal turėsit minčių.

Yra toks buriuotojų-dainininkų susivienijimas Gejtawy (pagal vietovę, kurioje įsikūręs). Kitais metais jie rengia jūrininkų muzikos festivalį, kuris šį kartą bus tarptautinis – norvegai įsijungė į projektą.

2010 metų liepą vyksiantis renginys vadinsis „European Maritime Culture Festival“. Jei pasiseks, jį rengti kasmet ketinama tai Lenkijoj, tai Norvegijoj.

Tai štai, festivalio rengėjai ieško jaunimo iš Lietuvos, kuris galėtų jame dalyvauti.

Aš, kaip nelabai dainingas, klausiu jūsų, „Ant bangos“ skaitytojai ir buriuotojai – gal patys norite sudalyvauti ar žinote, kas galėtų? Pasisiūlymai ir idėjos laukiami komentaruose.

Seniai žadėtos jachtos „Ambersail“ kelionės aplink pasaulį paskutiniojo XI etapo nuotraukos. Būčiau dar delsęs, bet primygtinai paprašė atrinkti geriausias ruošiamam leisti albumui.

Atrinkti iš daugiau kaip 10 tūkstančių kadrų darbas nelengvas. Kadrų buvo dar daugiau, bet akivaizdžias šiukšles jau išmėčiau. Skaitmeninės fotografijos bėda – kai negaila juostelės, fotoaparato užraktą spaudyti lengva, bet po to atrink, kad gudrus.

Ačiū šturmanui Sauliui, kuris jau buvo nemažai atrinkęs, sudėliojęs. Ypač etapo dalies, kurioje neplaukiau, — nuo Londono iki Gdansko.

Maniau, kad iš visos aibės odisėjos nuotraukų pačias pačiausias atrinks specialistai. Aš tokiu nesijaučiu, veikiau esu mėgėjas, nors daug metų dirbu su fotografijos asais ir ne kartą mačiau jų darbus, kamantinėjau kaip užfiksuoti geresnį kadrą, nenuosekliai, bet mokiausi. Tačiau kur man iki jų.

Ir vis tiek profesionalams liko dar darbo – jei kiekvieno etapo, o jų buvo 11, įgulos atrinko po 100 kadrų, tai į leidžiamą albumą bus sudėta, manau, tik 10 proc. nuotraukų. Yra ką veikti atrenkant.

Juk objektyviai reikia pažiūrėti į visą fotomedžiagą. Man, kaip dalyviui, viena ar kita nuotrauka gali atrodyti ir graži ir gera vien todėl, kad joje užfiksuotas išgyventas veiksmas. Žmogui iš šalies kadre esantys objektai gali ir nieko nesakyti.

Tad, perfrazavus žinomą posakį, geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų perskaityti. Didžioji dalis nuotraukų Picasa albume yra iš to paties filmuko, kuris yra čia, bet yra ir papildomų kadrų.

P.S. Tarp daugybės internete jau esančių odisėjos nuotraukų, man patiko Sankt Peterburgo bendruomenės užfiksuoti „Ambersail“ buvimo Piteryje momentai. Ir nebūtinai todėl, kad ten mano snukelis matosi ar kadrai geri. Tiesiog.

• [ Teksto bus nemenkai, tai nekantriems iškart keletas foto iš aprašomų įvykių Picasa albume. Tikrai ne visos, tik mano darytos. ]

Kai rašiau Tūkstantmečio odisėjos tinklapyje apie sutikimo emocijas Stokholme, prisipažinsiu, gal šiek tiek pasaldinau, bet visgi tai nebuvo melas. Jachtos „Ambersail“ sutikimo akimirkų Klaipėdoje metu užplūdusių emocijų saldinti jau nereikia, bet ir aprašyti sunku. Tai buvo kažkas nerealaus.

Žinojom, kad prie Klaipėdos priėmimo bojos mus turi pasitikti apie 40 jachtų, išsirikiavusios dviem eilėm, mes pro jas praplauksime, ties uosto vartais apsisuksime ir praplauksime dar kartą link jūros. Bet žinojimas viena, o patyrimas – visai kas kita. Kai pamačiau tiek burių, užplūdo kažkuris iš sunkiai įvardijamų gerų jausmų. Ir čia rimtai mus jie pasitinka?

Pirmąją jachtą atpažinau „Scorpio“ (su ja pavasarį laimėjom III vietą „Pilypo taurės“ regatoje). Mano rankos užimtos, buvau apsiginklavęs vaizdo kamera ir fotoaparatu, tačiau jai pamojavau. Gramas, matei? Duosi foto?

Po to jachtų tik gausėjo ir jas vis greičiau lenkėme. Tiesa, krante laukusieji nežino, kad sutikimo šventė galėjo baigtis gan liūdnai, kai vienos iš mus pasitinkančių jachtų vairininkas kirto mūsų kelią ir vos neatsitrenkėme į juos, tačiau spėjome laiku pasukti. Suprantu emocijas ir norą pamatyti „Ambersail“ iš arti, bet kam taip rizikuoti?

Vos įplaukus pro vartus (neklauskite, ar vėlavome, o jei taip, tai neklauskite, kodėl) pasitiko dar daugiau jachtų ir katerių, čia buvo tie, kas nedrįso išplaukti į jūrą, kurioje pūtė toks amberseiliškas 20-25 mazgų vėjas. Belieka tik numanyti, kiek mūsų kapitonui Pauliui streso kėlė manevravimas tokioje maišalynėje. Aš vos spėjau į šalis dairytis („Marius BMW“ pasisiuvo trispalvį spinakerį?), filmuoti ir fotografuoti. Bet pamatėm, kaip „Ambersail“ sutikimo proga vilkiko paleista vandens čiurkšlė krito ant vieno katerio. Nepykit, kas ten plaukėt, bet mums buvo gardaus juoko.

Įplaukus į baseiną prie kruizinių laivų terminalo jau ne juokai galvoje buvo, ir ne filmavimas, o kaip tiksliai prisišvartuoti, greitai ir tiksliai grotą nuleisti („Ušacki, …tararaj, trauk burę žemyn!“). Nežinau, kaip atrodėm iš šalies, bet man atrodė, kad viskas vyko sklandžiai.

Kai švartavimasis buvo baigtas, įsisuko emocijų karuselė. Man rimtai ašaros nuriedėjo („o, turiu akinius nuo saulės, tai gerai“), kai mūsų kapitonas nusileido ir pasisveikino su savo mylimąja. Po to žengte nuo borto ant lieptelio, o aplink – sveikintojų minia. Nieko nematau, galvoje įkyrios mintys kaip neparklupti, kur ta scena, kur ten mes stoti turime. O link jos praeiname kareivių sargybos koridoriumi, kaip karaliai ar prezidentai oficialių vizitų metu.

Vėliau sužinojau, kad prie pat krantinės (ačiū, Marijonai) buvo mama ir sesė dvynė su šeima, bet aš jų nemačiau. Daug ko nemačiau, o žmonių žvilgsnių vengiau. Aš tik paprastas buriuotojas, aplankęs kelis Baltijos uostus, na tikrai nereikia žiūrėti į mane kaip didvyrį. Tik vėliau, dainuojant „Odę Lietuvai“, nuo scenos viršaus pamačiau KIEK žmonių susirinko kruizinių laivų terminale. Tai ne be reikalo aplankyti tie uostai, ne šiaip sau rašiau iš ankštos šturmaninės sūpuojamas bangų, ne veltui pirmosios pamokos montuojant vaizdo medžiagą (įtariu, kiek keikėsi TV3 profesionalai ją permontuodami) – žmonės žino Odisėją, žino jos misiją ir susivienijo. Baltijos kelias, tik kitaip.

Bet tai dar ne pabaiga. Kai Garbės sargybos kuopos (?) vyrai įnešė didelę trispalvę ir pradėjo ją išlankstyti, pagalvojau „o kada jie ją spėjo taip gražiai perlankstyti“, kai nešė kabinti, klausiau savęs „o kada jie raksus sukabino“, kai kabino ant flagštoko, didžiavausi „ei, tą vėliavą mes ne kartą kėlėme ir gerokai paprasčiau“. Maniau, jog jie kabina tą pačią mano buto dydžio trispalvę, kurią „Ambersail“ keldavo įvairiuose pasaulio uostose. Tik vėliau supratau, kad ne ta – per daug nauja ir lopų nėra.

Bet koks grožis ta vėliava uoste. Kaip sakė mūsų kapitonas, atplaukę į Klaipėdą užsieniečiai negalės jos nepastebėti ir žinos, atsimins Lietuvos trispalvę. Gal tik koks juodulys iš Etiopijos gali pamanyti, jog labai į jo šalies vėliavą panaši, tik spalvos vietomis sukeistos ir nėra mėlyno blyno su žvaigžde centre.

Iškėlus trispalvę įvyko tai, ką akcentavau savo rašiniuose iš kelionės, kas buvo visos Odisėjos kulminacija ir galutinis akcentas – sugiedojome Tautišką giesmę. Vienas mano sūnėnų, prasmukęs pro VIP zoną, stryktelėjo nuo tvoros šalia manęs ir giedojome kartu. Kaip ir daug daug visame pasaulyje išsibarsčiusių lietuvių – sumontuotas vaizdo klipas jau yra Odisėjos puslapyje, jį parodė televizija.

Man jau atrodė, kad viskas baigėsi. Grįžau prie jachtos, kurią pamatyti susirinko tiek žmonių, kad pontoninis lieptas kartais niro į vandenį iki viršaus. Dar „mūsų vachta“, dar rengiame ekskursiją po jachtą („ar tai buvo scenarijuje?“), bandome įkalbėti žmones visus kartu nelipti ant denio, nes apvers jachtą. O tuo metu scenoje veiksmas tęsiasi ir išgirstame, jog bus dainuojama „Odė Lietuvai“. Paknopstom bėgame į sceną („o, mane rodė per teliką“), keli mūsų lieka jachtoje su svečiais.

Dar kelios valandos šurmulio, sveikinimų, apsikabinimų, bendravimo ir susirenku šmutkes, kviečiu taksą, važiuoju pas mamą. Kitą rytą – į Vilnių. Sutikimo euforija tęsiasi – Dainų šventės „Amžių sutartinė“ dalyvių eisenoje mes žengėme vieni pirmųjų ir nešėme TĄ trispalvę, kuri plevėsavo iškelta ant vieno jachtos falo įvairiuose pasaulio kampeliuose. Žmonės mus pažino, sveikino, gero vėjo linkėjo. Vadinasi, skaitė, matė, sekė plaukimą. Ir gal nemano, jog tai tebuvo turčių buriuotojų pasiplaukiojimas sportine jachta. Patys buriuotojai (gerai jau gerai, už visus nekalbėsiu) tai suprato ne vien kaip buriavimą VO60 klasės jachta (o tokių planetoje nedaug), bet ir kaip kvieslių misiją – aplankyti kitur gyvenančius tautiečius, pakviesti juos švęsti tūkstantmečio, suvienyti. Nežinau kiek, nežinau ar ilgai, bet, atrodo, pavyko. Ir truputėlį aš prie to prisidėjau. Galiu šiek tiek nosį į viršų pakelti, ane? Taip vos vos…

P.S. Atsiprašau „Ant bangos“ skaitytojų už pertrauką. Per daug įvykių, emocijų, nuotykių, sutikimų ir buriavimo, o ir sąlygos neįprastos, tai mūza neaplankė. Neatsiprašau už serveriai.lt darbo broką, kai šie, prisirinkę daug klientų, neišgali kokybiškai teikti paslaugų, ir todėl mano tinklaraštis kartais nepasiekiamas.

• Vienas pats per Baltijos jūrą. Retas švedas tokiai kelionei ryžtųsi.

Kaskart atplaukus į Švediją mane nuolat apima šiokio tokio (baltu jis vadinamas?) pavydo jausmas – bet KIEK jie buriuoja! Kiekvieną kartą tarp škerų matyti dešimtys ir daugiau jachtų, o savaitgaliais jachtos ir kateriai tiek zuja ant vandens, kad vos spėji manevruoti.

„Čia jachtų kaip per Kuršių marių regatą“, – pasakė kažkuris iš „Ambersail“ įgulos narių, penktadienį (06.19) mums plaukiant škerais į Stokholmą. Šis penktadienis, nors ir neoficialiai, Švedijoje laisvadienis – visi jau švenčia ar ruošiasi švęsti vietines Jonines. Tad jachtų gerokai daugiau nei per KMR.

Dar pridėkime „Volvo Ocean Race“ regatą, kurios priešpaskutinis etapas finišavo Švedijos karalystės sostinėje ir suprasime švedų entuziazmą laisvadieniais plaukioti.

Galima būtų plėstis aprašant švedų katerius ir jachtas, manevrus prasilenkiant siaurame farvateryje, bet ne jie vieni moka plaukioti. Trumpam pamirškime pasaulį apiplaukusią „Ambersail“. Dabar šalia jos Stokholmo centre stovi dar dvi lietuviškos jachtos, specialiai ta proga atplaukusios iš Klaipėdos – „Mania“ ir „Puffin“. Jei „Mania“ yra patogus kruizeris su patyrusia įgula, tai vienas pats per Baltiją „Puffinu“ į Stokholmą atplaukęs Dominykas Vizbaras gali nosį nušluostyti ne vienam švedui, dažniau variklį burzginančiam, nei bures keliančiam.

Tiesa, ir jis neapsiėjo be pagalbos – „Mania“ jį traukė ant buksyro kai nebuvo Baltijoje vėjo ir klaidžiuose škeruose. Bet per stiprius vėjus Dominykas plaukė vienas. Ir jei prieš vėją jachta plaukia puikiai vairuojama autopiloto „virvytės“ (kai jachtos rumpelis pririšamas virvėmis), tai pavėjiniais kursais jos iš rankų ir paleisti negali.

„Žiūriu į bananus jachtos priekyje, noriu jų, bet negaliu pasiimti, negaliu rumpelio paleisti“, – vėliau savo įspūdžius pasakojo Dominykas. Niekis tie bananai palyginus su bangomis, kurių viena per stiprų vėją parvertė jachtą ant šono, kita (ar ta pati) perliejo visą laivą. Bet vandens į atvirą kokpitą pateko „gal du kibirai“.

Kitas, ne mažiau ekstremalus išgyvenimas Dominykui teko, kai jis savo akimis matė linkstantį nuo vėjo giką ir svarstė, kada jis luš. Nelūžo. „Dabar jau žinau, ką reikėtų daryti kitaip plaukiant vienam. Įgijau patirties, nors pakartoti nenorėčiau“, – šypsodamasis geraširdiška šypsena ir pasakodamas lyg nieko blogo nenutiko kalbėjo Dominykas.

Bet penktojo Odisėjos etapo dalyviui, apiplaukusiam su „Ambersail“ Horno ragą, dar teks plaukti vienam namo. Ketina tai padaryti išlydėjęs „Ambersail“ į Sankt Peterburgą.

• Mažas tas „Puffinas“ atrodo netoli „Ambersail“ (už Dominyko jachtos – „Mania“).

Prieš išplaukdamas su „Ambersail“ jau žinojau, kad būsiu „kvieslių metraštininkas“ (vengiu termino „žurnalistas“, labiau patinka VOR terminas „media crew member“ — MCM) ir, be abejo, galvojau vos atsišvartavus pulsiu rašyti įspūdžius iš plaukimo.

Bet ne viskas taip paprasta. Pradėkime nuo to, kad… Na, taip taip, ir mane kiek pričiupo jūrligė. Kaip sako Aga, „tai pirmasis“ simptomas. Aš sakau, jog tai vienas iš kelių, būdingų šiai nemaloniai būsenai, o taip pat ir man – tampu alkanas, apatiškas ir mieguistas.

Galva nedirba, tad jei ir yra kokių protingų minčių, vertų suguldyti bitais ir baitais internetan, jos išgaravusios su Baltijos jūros vėjais.

Bet nerašyti negaliu. Todėl jau du įrašai yra odisėjos tinklalapyje. Kaip XI etapo MCM, aš aprašau misiją, kurią iki tol aprašinėjau toli nuo jachtos savo namuose.

Nors ir tai pavyksta ne taip lengvai – palydovinis ryšis jachtoje lėtas ir labai brangus, o ir jam reikia daug elektros energijos, kuri burinėje jachtoje, žinia, labai ribota. Dabar aš suprantu, kodėl Odisėjos puslapyje vėluoja informacija ir tokios mažos nuotraukos. Nepaskubinsiu ir aš šių reikalų, nors šiame etape, lankant tiek daug uostų, interneto prieigos bėdas išspręsim gan nesunkiai.

Bet vis tiek sunku rašyti. Suprantama, kad sunku rašyti ant bangų lyg amerikiniais kalneliais lekiančios jachtos šturmaninėje. Ten kiek ilgiau pabuvus skrandis pradeda reikalauti laisvės.

Bet ne mažiau sunku rašyti ir krante, nes apstu įspūdžių, po kurių pavargęs grįžti į jachtą ir tik krenti miegot. Va ir dabar. Prisišvartavome Sandhamne  (tai toks Švedijos kurortinis miestelis, lyg mūsų Preila, nes ši sala – vienintelė su smėlio paplūdimiais). „Ambersail“ jachta greita, greitai iš Gdansko atplaukėme iki Švedijos, tačiau naktį ir dar per rūką nenorėjome siauru ir sudėtingu škerų farvateriu plaukti iki Stokholmo.

Taigi, kaip ir galima būtų atsipalaiduoti, bet interneto ryšys iki mūsų jachtos nuo vietos viešbučio „netraukia“, o viešbutyje vyksta diskoteka – švedai jau pradėjo švęsti vidurvasarį (penktadienį jiems išeiginė diena). Tai aišku eisiu į diskoteką, o įspūdžius aprašysiu kitą kartą.

Apie taip kaip mes prisišvartavome ir kokia tai jachta, čia netruko pasklisti kalbos, gražios blondinės tik mirksi akytėmis… Ai, bet visos blondinės ir brunetės vistiek nenukonkuruos JŲ, kurias iš arti matysiu Stokholme…