Posts Tagged ‘žvejai’

Net jei atrodo, kad žvejai į marias ar jūrą plaukia kada kimba, nepaisant kokie orai, tai neteisingas vaizdinys. Jie prognozes stebi tikrai ne mažiau, nei buriuotojai ar kateristai.

Štai ir pirmadienį kiek teko bendrauti su žvejais, jie nėra tikri, kad šeštadienį galės plaukti į jūrą. Gal pūs per daug, gal menkės nebus. Tiksliau žinos, vieni antradienį-trečiadienį, kiti tik penktadienį.

Reikia paminėti, kad čia kalbu apie tuos kelių laivų ir katerių škiperius, kurie ir patys žvejoja, ir žvejus už pinigus plukdo. Jei jau nebežvejoja patys, tai žvejus plukdo.

Nežiūrėsiu į orų prognozes, laukius dieną-dvi, ką žvejai pasakys apie šeštadienio orus. Įdomumo dėlei.

Šeštadienį vyks tradicinė regata „Rudeninė Baltija“. Taip jau nutinka, kad dažnai šią regatą dėl per stiprių vėjų tenka atidėti. Gal dabar nereikės? Labai reikėtų, kad nereikėtų.

P.S. Nuotrauka tai iš Anglijos, Gražu man ten, ir pamiršti negaliu. Dalis širdies ten liko.

Žvejai yra alkani. Kartą jau sakiau, bet pasikartosiu. Aš ne prieš žvejus – vieną menkę ir pats jūroje esu išlupęs. Šiame pasakyme jokios paniekos ar piktos pašaipos. Bičiuliškais traukimas per dantį.

Nors galima būtų supykti, kai jie net ne po vieną, o dešimtimis žvejoja farvateryje – laivų kelyje.

Kas akivaizdu viršutinėje nuotraukoje, o kiek jų gali užtverti jachtoms kelią, matyti nuotraukose apačioje.

Nepikta – jei jiems čia (kur didieji uosto laivai nebeplaukia) kimba, tegu žvejoja. Išlaviruoti nesunku. Tegu juos gaudo ir baudžia tie, kam tai priklauso.

Patys lenda po laivų foršteveniu.

Tik kaip čią neprisiminsi vienos pamokančios istorijos, kurią iš kelių lūpų girdėjau.

Nutiko tai neseniai, kuomet viena didelė lietuviška jachta (vardas tebūnie neminimas), plaukė naktį ar tai į Juodkrantę, ar iš jos į Klaipėdą. Šiuo maršrutu plaukiant didelės grimzlės jachtai išklysti iš farvaterio būtų beprotystė – tuoj sustotų seklumoje.

Tad laikydamiesi laivų kelio pagal ženklus (bojas), buriuotojai plaukė, kai staiga išgirdo tylų:

– Gelbėkit…

Naktis, tamsu, jachta nemenka. Apsidairo buriuotojai, nieko neįprasto nepamato. Po kurio laiko ir vėl:

– Padėkit…

Vėl apsidairė buriuotojai, ir vėl nieko nepamatė. Tik po trečio pagalbos šauksmo, nuėjo jie prie jachtos nosies (priekio) ir pamatė ant pat priekio pakibusi nelaimėlį žveją.

Ištraukė jie vyrą ant denio, atsiprašė, kad šio nepastebėjo, o šis neliko skolingas – pats atsiprašė, kad naktį farvateryje žvejojo jokių navigacinių šviesų guminėje valtelėje (ši, pasakojama, paskendo) neįžiebęs.

Laimingai pasibaigusi istorija (kiek tiksli, ne taip jau svarbu, esmę nusako), o juk galėjo alkanasis ir į amžinuosius žvejybos plotus nukeliauti… Tada tai jau būtų pikta. Nors ir pats kaltas.

Žvejai yra alkani. Nes tik alkanas žmogus paryčiais vers tave iš gulto, kvies į lauką (spalio mėnesį!) atrakinti jachtklubo vartų, kad galėtų nusileisti savo katerį. Ir plauks į upes ar marias.

Jam nė motais lietus, bangos, jis – alkanas.

O grįžęs keiksis, kad nieko nepagavo. Arba vos pasieniečiams neįkliuvo. Kalbės žemaitiškai (kokia graži tarmė!), o keiksis rusiškai (kaip rėžia ausį!).

Tokia tad budinčiojo Mingės jachtklube kasdienybė.

Viliuosi, tie keli žvejai sekmadienio paryčiais ir dieną tebus tik keli alkani – visi kiti darbo dienomis dirbs.

Ir dar apie žvejus. Kitapus jachtklubo yra sala, marlapyje Plikių ežeriukais užvadinta. Jei niekas nepasikeitė, kiek pamenu, ant jos užvažiuoti automobiliais per Purvalankio tiltą nevalia. Bet ratuotų žvejų ten, kaip nuotraukoje matyti, apstu.

Tai ar ne paprasčiau ne drausti, o leisti ir ne baudų rinkti atvažiuoti (panašu, kad gamtos patruliai čia baudų rinkti seniai nevažiuoja), o mokesčio susirinkti?