Gotland
Wauquies Amphitrite 43
Lauterhorn

Ramybė pasibaigus švediškam buriavimo sezonui. Lauterhorn

Baltijos jūros viduryje, Švedijos karalystei priklausančiame Gotlande lankiausi ne kartą. Bet 2022 metų plaukimas į šią salų grupę buvo lyg atradimas iš naujo. Sako, kol patiri pirmus kartus, tol gyvenimas tęsiasi.

Galiu save sveikinti naujai ar pirmąsyk patyręs: 

  • Atostogas savo nuosavu laivu. Atostogas, ne darbą.
  • Naujokai jūroje — išskyrus mane, visi pirmąsyk plaukė jūroje tiek toli.
  • Šuo laive — naujiena ir šunei Milkai, ir mums visiems. 
  • Nematyti uostai — buvau pamiršęs, kiek daug uostelių yra Baltijoje.
  • Vasara Baltijoje — buriavimas su šortais!
  • Na ir dar vienas kitas ne taip stipriai iš klumpių verčiantis. 

Neskaičiuojant laiko

Sailing Family
Family Cruising

Junga Herkus savo laive. Visbyje.

Visos mano ankstesnės kelionės į Gotlandą buvo arba įgulos nariu ir už plaukimą mokėjau pinigus, arba pinigus mokėjo man, nes buvau samdytas charterio kompanijos kapitonas. Tad pirmas kartas nuosavu laivu buvo su visai kitokiu prieskoniu.

Laiko turėjome, tikslas nebuvo konkretūs uostai, žinojom, ką norime aplankyti ir numatėm, kad plauksim kur vėjas neš, vietoje žiūrėsim kur stoti. Neskubėjome išplaukti, o kuris pirmasis uostas bus Gotlande nežinojome nuplaukę pusę kelio.

Tik atostogoms perkopus antrą pusę pradėjau sukti galvą, kuriuo keliu grįžti namo, dairytis į orų paternus ir po truputį skaičiuoti, kad, atostogoms artėjant į pabaigą, nebūtume labai nutolę nuo namų uosto. Mums pavyko, grįžome diena anksčiau ir galėjome adaptuotis po jūros krante, tuo pačiu išvengėme kitas dvi dienas per jūrą nuo šiaurės ėjusio žemo slėgio sūkurio, nešusio stiprius vėjus.

Naujokai jūroje

Faro island
Gotland

Fosilijų ir įspūdžių medžioklė Fårö saloje.

Pirmasis šio sezono plaukimas “Korrigan” visai šeimai buvo dramatiškas: grįžtant iš Juodkrantės sustreikavo variklis, vėjo nebuvo, mus partempė. Geri įspūdžiai pirmąsyk ant vandens plaukusiems įgulos nariams, ar ne?

Šioje kelionėje baiminausi dviejų dalykų labiausiai: kad paves variklis, kad neatlaikys šeima. Pirmasis atidirbo gerai, nors meistro rankų prašosi, o šeima pasirodė tiek gerai, kiek leido sąlygos. Ir truputį geriau.

Nė vienas nešėrė menkių! Etapai tarp uostų Gotlande nebuvo ilgi, kapotis prieš bangą teko tik dvejose trumpose atkarpose: plaukiant iš Farosund į Landhorn ir išlindus iš užu Hoburgo link paskutinio Vandenburg uostelio.

Ko gero sunkiausia jūrligė buvo co-skipper Evelinai ir jungai Herkui — abu nenorėjo būti jachtos viduje, o jei nusileisdavo į kajutę, tai tik trumpam. Kai Evelina susirangydavo kokpite patogiai ir mezgė, jaunėlis nenorėjo nustygti, bėgiojo pagal algoritmą į kokpitą – nuobodu – žemyn – pasidaro bloga – į kokpitą – nuobodu – žemyn pas brolį – bloga – į kokpitą ir tt. Ir visada nulūždavo kokpite anksčiau, nei įprastas pietų miego metas. Bet niekada nesiskundė. 

Jo vyresnis brolis Joris niurzgėjo, bet labiau tuomet, kai išsikraudavo žaidimų konsolės baterijos arba skaityti knygą pasidarydavo nuobodu ar nekomfortabilu. Tada išlįsdavo į kokpitą. Kitais atvejais, jei ne krantas, kaip ir dera paaugliui, iš savo priekinės kajutės pasirodydavo tik kai išalkdavo. Brolį pas save žaisti priimdavo, o kartais abu įsismarkuodavo ir mums reikėjo juos raminti.

Ilgų plaukimų metu abu jautėsi gerai ir didesnis nei jūrlyge priešas buvo “O ką veikti?”. Tai ypač aktualu tada, kai škiperis išleisdavo pailsėti autopilotą ir pats stodavo prie šturvalo, co-skipper negalėdavo būti jachtos viduje, konsolė neveikia, kiti žaidimai jau nusibodo. Sekančioms kelionėms reikės dar vieno runduko žaislams.

Šuo laive

Sailing Family Family Cruising Sailing dog

Miegas geriausias vaistas nuo jūrlygės. Gelbėja ir kai nuobodu.

Dar vienas įgulos narys, kuriam kelionė jūra buvo pirmoji — dešimtmetė šunė Milka. Esu matęs kraujais vėmusių šūnų jūroje, nors šeimininkė tikino, kad jos augintinis tikras jūrų vilkas. Bijojau: o kaip Milka jausis? Baimė buvo nepagrįsta. Plaukimo metu Milka gulėdavo kokpite ir miegodavo. Kartais pakeisdavo poziciją, bet nerodė ženklų, kad jai tai kančia.

Sunkiau buvo atplaukus į uostus: Milka išsyk norėdavo šokti į krantą, o norą reikšdavo garsiai, laimei, nelojo, tik inkštė. Raminimas “Na palauk, tuoj špringą parišiu ir išvesiu” menkai ramino.

Kita mūsų baimė: o kaip ji jausis, kai paliksime vieną jachtoje? Milka nepratusi keisti vietų, neturi patirties važiuoti automobiliu ir, nors namuose lieka viena be skundų, laive būti palikta viena nenorėjo ir gana aiškiai tai pasakydavo.

Naudojomės Evelinos sugalvota dėmesio nukreipimo gudrybe: ištepdavome šuns dubenį riešutų sviestu. Greitai gudrauti nebereikėjo, palikta jachtoje Milka ramiai laukdavo mūsų, o kartais sugrįžus pasitikdavo apsiblaususiu iš miegų pažadinto šuns žvilgsniu: “A, grįžote. Na ir gerai.”

Kitas nerimas dėl šuns: kaip ji ilgai iškentės nepadarius sysiu ir kaku. Sako, šuo kaku gali ilgai nedaryti, o štai nesysiojęs ilgai netvers. Pamokyt myžti prie stiebo, kaip draugiškai siūlo buriuotojai, nebuvo (nėra?) kaip — ne patinas gi. Stengėmės planuotis kuo trumpesnius atstumus, tad Milka susitvarkė, išbūdavo, o išvesta į krantą, greitai viską pasidarydavo.

Plaukiant namo buvo ilgiausias mūsų etapas, jūroje praleidome beveik parą (vėjo mažai ar visai mažai beliko). Antrą rytą Milka suprato, kad nieko nebus ir kokpite pasysiojo, nespėjome net sureguoti. Lengvai valomus minkštasuolius perliejau vandeniu ir tiek tos bėdos. Kitą sezoną reikės mokytis daryti ant dirbtinės žolytės.

Pirmoji meilė

Herrvik marina
Wauquies Amphitrite 43

Pasaulis per didelis lankytis dusyk toje pačioje vietoje, bet Herrvik marina verta.

Kuris pirmasis uostas bus Gotlande, nežinojome beveik pusę kelio. Pagal vieną scenarijų tai turėjo būti Vandburg, pagal kitą — Hervik. Šit mažas jaukus uostelis ir jo gražios apylinkės tapo visos įgulos pirmąja meile Gotlande. Aš čia buvau pirmą kartą. Visus kitus uostus lyginome su Hervik ir dažnai ne tų uostų naudai.

Buvo ir kitų uostų, kuriuose “Korrigan” įgula atplaukė pirmą kartą — Slite, “paslaptingoji sala”, Vandburg. Pastarasis, paskutinis prieš namus, kaip pirmasis, paliko jaukaus, mielo ir lankytino uosto jausmą. Herkus su mama čia rado daugiau fosilijų, nei Lauterhorne.

Kiti Gotlando uostai, tiksliau, marinos ir vienas uostas, — Farosund, Lauterhorn, Visbis — mano jau matyti, nauji įgulai. Lauterhorn savo ramybe ir gamta, dar dviračiu nenuvažiuotomis pakrantėmis, kviečiam darsyk atplaukti, o Visbyje, jei dar būsim, reikės naujos programos, ne viską matėme.

Nereikėjo šturmės

Visby
Gotland
Rokas Arbušis

Viena diena, kai oras pabjuro ir nebuvo saulės.

Baltijos jūroje šalta ir vasarą, plaukiant čia reikia būti pasiruošus apsirengti pilną ekipuotę.

Nereikėjo. Tai stebino ir džiugino.

Net įvertinus, kad virš jūros (kartu ir kepusios nuo karščio Lietuvos) stojo didelis anticiklonas, tiek gražių orų, kai nereikėjo šturmės, jūroje nepamenu. Šioje jūroje.

Nebuvo taip, kad visai Viduržemis — karšta ir beveik nėra vėjo. Farosunde turėjome pralaukti dieną stiprų priešinį vėją ir naktinę liūtį. Tuo ir gerai kruizinis buriavimas: planuodamas žiūri ne į kalendorių, o į orų prognozes. Visbyje dieną vaikščiojome be saulės, bet mieste tai privalumas.

Dar buvo keli pirmi kartai, kuriems nereikia atskiro aprašymo:

  • Eveliną kėliau į stiebą jūroje gaudyti aplink steaming light apsivyniojusį groto falą
  • Kėlėme genakerį ir leidome jį. Ne visai sėkmingai — boba ir į vandenį, tačiau žinome ką sekančiame sezone daryti kitaip.
  • Ilgai plaukėme išskleidę peteliškę, kas neįprasta be giko, o man nauja šiame laive.

Gal dar kas nors buvo, tik jau nepamenu, sukrito į visumą, kurią lydi jausmas “Buvo gerai, norime dar.”

Žiemos vakarus trumpins kitos kelionės planavimas. 

Tradiciškai pabaigoje — nuotraukų galerija. 

Korrigan Liepoja. Pirma stotelė

Image 2 of 29


0 Comments

Leave a Reply

Avatar placeholder

Your email address will not be published. Required fields are marked *