Ilgasis „Scorpio“ savaitgalis „Marių burėse“

Rugsėjo 18 d. Vakare 21.00 atsirišame nuo kranto Pilies uoste, plaukiame į Mingę – www.minija.com – kuri yra regatos Marių Burės namai. Plaukiame su varikliu, nes vėjas priešinis, nors ir silpnas… Jonas parpia kajutėje – šiek tiek neramu dėl jo, nes išplaukė gerokai peršalęs, bet šiltus rūbus turi, motyvacija stipri, gal viskas bus gerai… Jei ne – kviesime Lolitą, kad iš Mingės Joną pasiimtų automobiliu. Žvaigždžių tiek daug, ir tokios ryškios, kad net šviesu. Lenkiame jachtą ABRASIVE, jie tikriausiai stoja Juodkrantėje, nes vėliau jų navigacinių šviesų nebematome.

Mingėje – apie 3 val. nakties, į upę įplaukiu per rūką kaip per pieną – nesimato visiškai, šiaip taip susirandu krantą, ir labai lėtai judu išilgai švendrių sienos, iki uosto, kur jau yra apšvietimas ir kažkas matosi… Uostelis pilnas pilnutėlis jachtų, švartuojuosi kaime trečiu bortu prie kažkokio restauruojamo laivo-namo ant vandens.

Prasta švartuotė gaunasi, didelio kaimyno bortas ten kur lygus užimtas, o kur man stoti – labai išgaubtas, man lejerių stovus lenkia… ilgai žaidžiu su virvėmis ir krancais, kol beveik saugiai prisirišu… privalau būti sumanus ir upės srovę išnaudoti kad SCORPIO nosį nuo kaimyno borto temptų ir lejerių man nelaužtų, o savo achterį (galą) tampriau per krancus priveržiu, kad sverto principu tą pačią nosį į srovę paduotų… turėtų būt gerai, ačiū tau Archimedai už sverto principą . Į šiaudus – miegot, miegot, miegot…

Rugsėjo 19. Keliamės 7.00. Kiaušinienė, kava/arbataarbakita… Jachtų vadų pasitarimas, regatos dalyvio dokumentų tvarkymas, plaukiame į startą Kuršmarėse, netoli Nemuno žiočių. Pirmas etapas – plaukimas nuo skiriamosios bojos vardu Pilypas, iki Nidos uosto vartų. Sustartuojame visai neprastai, Jonas vairuoja, aš dirbu su burėmis, ir kasamės į priekį, vis palikdami daugiau ir daugiau jachtų, kurios, žinau, tikrai labiau patyrę, nei mes, regatų diletantai. Mūsų sportinė dvasia ir ryžtas užauga iki debesų, bet netrukus Ryžtas ir Dvasia padangėje brėžia staigų lanką, apsisuka per kairį sparną su J.Kairiui būdingu viražu, ir laisvo kritimo pagreičiu ima garmėti žemyn, kol pūkšteli į drumstas Kuršmarių bangas – vieno iš laviruotės posūkių metu įsiveliame į žvejų tinklą.

Tinkle sėdžiu pirmą kartą savo gyvenime – žinau, kad prieš neriant reikia peilį prisirišti prie rankos, kad nepamestum. Žinau, kad variklio nejungti, nes tinklas apie sraigtą apsisuks ir tada bus visai ch(…)a. Draugas Marius iš jachtos INDRAJA aną savaitę pasakojo, kad tądien vos nepriburbė nerdamas nuo brakonierių tinklo nusipjauti netoli Pervalkos – peilį tai jis pasirišo, bet savęs prie laivo – tai ne. Tai, kai tinklą nuo laivo nupjovė, tas bestija Mariui apie koją apsisuko ir į viršų nebepaleido niekaip, gerai, kad kažkoks labai paskutinis oro gurkšnis plaučiuose buvo likęs, Marius dar sugebėjo tą virvę nuo kojos nupjauti, antraip – tikrai labanakt būt buvę. O būt prisirišęs – išsikeltum virve žmogus į paviršių su bet kokiu tinklu, nes gyventi tai norisi…Va tokios mintys man sulakstė galvoje, tuo metu vėjas kažkaip laivą pasuko, Jonas kažkaip vairu sumakalavo, ir …. be jokio vargo nuplukdė SCORPIO nuo to tinklo…

Finišavome pirmam etape su geresne nei tikėjomės pozicija – kažkur sąrašo viduryje… Nidoje perkame vaistus Jonui, nes kosti vis smarkiau, kažkoks išraudęs veidas, tikiuosi nuo veiksmo varžybose, ne nuo temperatūros… Bet vaikis nusiteikęs kovingai, plauksime toliau… Antro etapo plaukimas – nuo Nidos atgal iki Pilypo bojos Nemuno deltoje. Startuojame bet kaip, nes vėjo beveik nėra, jachtos išmeta spinakerius, bet tos greitos pūslės joms nepadeda – visi plaukia vėžlio greičiu, vienam būry, visi pajuokaudami, draugiškai pasišaipydami vienas iš kito, kažkas groja, kažkas dainuoja, šiltas alus smarkiai putoja… Kol teisėjai etapą nutraukia, ir į Mingę grįžtame visi su varikliais. Ir niekas nieko niekam prieš, nes vietoj to kad be vėjo vidur bliūdo plūduriuot, Mes Norim Šventę Švęst, nes ši regata garsėja neeiliniais vakarėliais, su beer for free ir fish for free taipogi. Bet ne chaliavnas gėrimas ir kramtalas vežė, o puiki buriuotojų nuotaika, daug linksmų ir įdomių žmonių ir labai jau good vibes… Deja, ilgiau nei iki 1.30 nakties nepavežu, tenka užlinkti baterijų pakrovimui, nes buvo praktiškai bemiegė naktis prieš tai ir buvo daug veiksmo tą dieną … na gerai jau, buvo ir viskio ir alaus buvo neplonai, ką ir įrodė sunkokoka galva kitą rytą.

Rugsėjo 20. Kas atspės ką ruošėm pusryčiams – tas laimės vertingą prizą. Teisingai!!! Jūs laimėjot gruzdintuvę!!! Kiaušinienė, kava/arbataarbakita…. Jachtų vadų susirinkime – daug prisimerkusių bet patenkintų veidų, vakarėlis visiems truko tikrai ilgiau nei man… Tie, kas žino geriau – pasiginčija su teisėjais dėl distancijos trečiam regatos etapui, atsirišam ir judam link starto Nemuno deltoje. Startuojam prastai, plaukiam tarp „silpnai“ ir „pusėtinai“ net pagal savo ribotas galimybes, ir desertui – ties Ventės Ragu pinamės į tinklą, bet taip, kad … (nenorminė leksika …DAUG…).

Daug ką išbandome, tinklas laiko tvirtai, nors nesimato jo visai, neužkabinsi ir nenupjausi pasikėlęs.. teks maudytis, o juk nesinori… Nu pikta ant savęs be galo – šitokį grybą supjauti – juk tinklas legalus, mačiau vieną vėliavą, antros, tiesa, visai nesimatė, nes ji grynai prieš saulę mirguliuojančiam take buvo, tokia nedicka juoda vėliavytė ant karties – bet kitos jachtos ten praplaukė be problemų, sekėm jas ir še tau… jie plaukė ir nuplaukė, o mes sėdim, užkibom, pastrigom, matafaka, visi lenkia mus, mes kažką be ryšio sukinėjamės, dar reik žiūrėt kad kas nors neįrėžtų į mumi… nieko nebus… vynioju burę, einu į kajutę per raciją prisiduoti teisėjams, mol SCORPIO traukiasi iš varžybų… ir čia Jonas šaukia – žiūrėk, plaukiam!!! Tikrai, Garmin‘as rodo mazgą, ir pusantro… laivas pats išsivadavo vėl. Ačiū tau, SCORPIO, žodis, ką nors gero tau nupirksiu kitam sezonui…

Iki finišo dar pralenkiam keletą jachtų, finiše teisėjai švilpia kai kertame liniją, mes high five laimingi, kad tėvo ir sūnaus įgula sėkmingai suplaukė visus etapus kiek jų bebuvo, ir grįžtame į Mingę. Ten Jonas perduodamas Lolitai kelionei į Girulius, nes ryt į mokslus ( ir tik vėliau paaiškėjo, kad neleido jo į tuos mokslus Lolita pirmadienį, nes kosėjo dar bjauriau, ir liko žmogus namie, ir visai neatrodė žmogus dėl to nuliūdęs…). Aš gaunu sumuštinių su šviežiai pasūdytu tunu, ir Kintuose rūkytą karšį, bei palinkėjimą sėkmingai parburiuot į Klaipėdą rytoj.

Regatos uždarymas, nugalėtojų apdovanojimas, dalyvių pagerbimas diplomais, padėkos organizatoriams. Man gražu, kad prisimintas ir Andrius Varnas, su jachta RAGAINĖ-II sukantis ratą apie pasaulį.

Dalyviai skirstosi, kas išplaukia, kas išvažiuoja laivus Mingėje palikę, aš lieku čia vakaroti…Smagu pasnausti kokpite vakarėjant, po to papliurpti su uosto vietiniais, su vyr. teisėju… Pasirodo, tas egzotiškas vikingų drakonas (toks senovinis laivas) ir ne laivas visiškai, o apgailėtina kičinė replika, tipo Valdovų Rūmai – netikras dalykas, chaltūra vadintinas… Gaila, būtų smagu su tokiu laivu į kokį vikingų festivalį Gotlande, arba netoli Malmės, Fotevike nuplaukti… Ten visas vikingų kaimas pastatytas, žmonės turi pačias tikriausias vikingų trobas išsistatę, savaitgaliams arba atostogoms persiverčia į kitą gyvenimą ištisom šeimom, pažiūrėkit patys.

Tikra istorija, pasakota pačių švedų vikingų kaimiečių – skambina kažkelintos kartos švedų palikuonys iš Amerikos į tą vikingų bendruomenę Švedijoje, sako norim savo šaknų paieškoti, apsilankyti, su senovės švedais pabendrauti, tie sako no problem, bet turit senoviniais rūbais apsirengę atvykt, kur gyvent mes jums parūpinsim, t.y. lentų trobos statybai duosim, visa kita kai atvažiuosit paaiškinsim… Buvo daug juoko, kai amerikonai atėjo į vikingų kaimą pasidabinę išsinuomotais Napoleono armijos kostiumais.

Rugsėjo 21. Pirmadienis, šiandien jis dvigubai malonus, nes jungiamas prie mano savaitgalio, ir tampa vienu iš tų brangiųjų long weekends, kurie kultivuojami navigacijos laikotarpiu, t.y. kol vanduo netampa kietas. Keliuosi brėkštant, ir tik Minijos pievose bei Nemuno deltoje rudens rytas gali būti toks gražus. Neišeina apsakyti, ką lėtai stiprėjantis rytmečio vėjukas išlanksto iš kylančio rūko masės pakrantės medžių fone, kokias spalvas parodo saulė, prasimušdama per tas pilkas skulptūras… Visą kelią nuo Pilypo iki Klaipėdos uosto smagiai buriuoju, greitis tarp 5,5 – 6,2 mazgų. Super! Pakeliui padarau atradimą – Jamaikos romas tapo jūrininkų gėrimu todėl, kad jis šildo. Mažulytis gurkšnelis – ir dar ilgai ilgai jauti, kaip šiluma keliauja po visą kūną. Smagumėlis – kokpite sausa, šilta ir smagu, laivas skrieja vėjo prispaustas prie bangos, saulė švieč, žuvėdrai klyk… buriuotojas turi saugoti šilumą… hipotermija – blogis… kiekvienas lašas šilumos – Gėris. O viskis jūrininkų gėrimu taip ir netapo, nes jis svaigina. Pasvaigęs buriuotojas yra ruonio kaka, o ne buriuotojas, va tokį atradimą aš šiandien padariau… Todėl viskis tapo kaubojų gėrimu. Taip jiems ir reikia.

Žinot, penkios valandos kelionės – įvairių dalykų nutinka per tiek laiko, žinokit būna, ir dešra pasibaigia…

Neturėjau savo fotokameros šioje regatoje, gaila, bet kolegos buriuotojai smagiai padirbėjo, daugybė vaizdų yra jų albumuose:

Ezhys

Audrius

Vadimas

Tomas

Viktorija