Golando archipelage, išskyrus sostinę Visbį, ko gero visi uosteliai maži, nors ne visi – jaukūs. Pirmoji mūsų šeimos stotelė Goltande 2022 metų vasaros pabaigoje buvo mažame ir – jaukiame – Herrvik uostelyje.

Išplaukę iš Liepojos ir pasukę į šiaurės vakarus, nežinojome kur po paros sustosime. Tikslas buvo Goltando sala, o kuriame uoste švartuosimės, priklausė nuo vėjo posūkių – plaukėmė kaip patogiau, o ne į konkretų geografinį tašką.

Herrvikas, tiesa, buvo pasirinkimų sąrašo viršuje. Nesu jame buvęs, o aplankyti viliojo jachtos “Lietuva” kapitono Osvaldo pasakojimas, kaip jie nuplaukė iki Herrviko po ilgos laivo rekonstrukcijos. “Atplaukėm, pernakvojom, pažvejojom ir išplaukėm”, – atmintyje liko Osvaldo žodžiai.

Gal ne visais tiksliai taip sakė, gal net ne apie Herrviką ir tikrai negaliu tiksliai pasakyti, kas pasakojime užkabino. Bet užkabino. Ir buvo verta.

Uostelis išniro staiga

Mums plaukiant iš pietryčių, į Gotlando salą žvelgiant pro kairį petį, o laivo kompaso rodyklei sukiojantis ties 330°, Herrvik uostelis buvo už kyšulio. Vėjo anksti ryte likę nedaug, įgula jau pakirdusi, nekantrauja kranto.

Mintyse prasuku galimus švartavimosi variantus. Prieš įplaukdamas į naują uostą visada pasižiūriu Google Earth ar Google Map iš kosmoso bei žmonių darytas vietos nuotraukas – geriau įsivaizduoju mariną nei iš jūrlapių ar locijų schemų.

Pasukus už kyšulio uostelio pirmieji molai išniro staiga. Nuotraukose atrodė, kad Herrvik marina giliai įlankoje (to nerodė jūrlapiai), todėl taip arti pasirodę molai nustebino. Švartuotis uoste, ypač nelankytame, visada stresas. Kai tiek arti iki krantinių, o dar neparuošti švartovai, įgula ir pats škiperis, stresas dar didenis. Susitvarkėme, žinoma, tik įspūdis liko.

Uostelis turi tris baseinus, tris poras bangolaužių ir dar vieną pirsą. Svečių jachtoms skirtas pirmasis molas tik įplaukis kairėje arba antrasis dešinėje. Pirmoje vietoje raišuotis laivagaliu arba laivapriekiu prie krantinės ir kitų galu prie plūduro. Turime dvi priežastis dėl ko mums toks variantas netinka, nors krantinė, matosi, atnaujinta, todėl stojome bortu prie antrojo šiaurvakarinio molo. Čia stovėjo viena vokiečių jachta ir senokai šeimininko nelankyta švediška škūna.

Krantinės atmūšos – traktorių padangos. Nelabai smagu. Bet uostelio šeimiminkai rūpinasi svečiais: prie molo krašto padėtos lentos su virvutėmis. Jei neturi savo, gali pasiskolinti ir tokia laivo bortą, krancus apsaugoti. Štai kur rūpestis klientu! Kitam sezonui būtinai reikės savo lentą plukdytis, juk ne visi tokie rūpestingi (ką liūdija kitame uoste suplyšęs burbulinis krancas).

Plepus harbourmasteris

Nebuvome tikri ar galime čia stovėti, tai išėjau harbourmasterio ieškoti. Neradau. Čia ne Viduržemio jūra. Gerokai vėliau jis pats mus rado. O jau kalbos pabėrė! Vaizdžiai nupasakojo, kurie keliukai aplinkui pasivaikščioti patogūs, o kuriais einant, jei būsi neapdairus, sprandą nusisuksi. Kur ir kada pirkti žuvies, kur parduotuvė dirba, kur koks restoranas geresnis. Ne vietoje, netoliese aplink, pavažiuoti reikia. Bet argi čia atstumai – keli kilometrai. O va ana ten, prie dirbtuvių, trys dviračiai. Galite pasiskolinti kurį norite.

Ar tai, kad mes vieninteliai naujokai tą dieną svečiai buvome, ar nuo gimimo toks, bet uostelio prižiūrėtojas buvo labai kalbus, išklausyti, prisipažinsiu, kantrybės reikėjo.

Mokėti už mariną internetu, o kaip tai padaryti, surašyta instrukcijose, pakabintose ant elektros dėžučių. Pirmoji mūsų viešnagė Švcedijoje ir suveikė Merfio dėsniai: mums abiems su co-skipper strigo mobilusis parašas ir Swedbank appsas. Instrukcija griežta: per pusvalandį nesumokėsi, gausi baudos. Negavom, sumokėjom.

Gavome elektroninį laišką su instrukcija kaip gauti kortelę ir pasinaudoti dušu, WC. Nesusidūrusiems nauja patirtis pasirodė įdomi: nereikia labai lakios fantazijos, kad procesas būtų panašus į Geocaching žaidimą.

Pagal laiško instrukciją turi susirasti marinos ofisą, nors joks jis ofisas, tik vienas iš medinių, panašių kaip dvyniai, namelių. Tada kažkur prie arba už namelio surasti dežutę, kurioje bus dvi plastikinių kortelių krūvelės. Tavo užduotis atiždiai perskaityti iš kurios krūvelės imti, nes vienoje yra jau panaudotos, o kitoje naujiems klientams skirtos.

Panašus principas buvo ir kitose marinose. Greitai perpratome ir kodų algoritmą, todėl kituose uosteliuose, teoriškai, galėjome nepirkti WC, dušo ir šikšlių išnešimo paslaugų, kiek bandėme, visi išskaičiuoti kodai tiko.

Herrviko laivai

Kiekviename uoste stengiuosi apžiūrėti vietinių jūrininkų laivus. Valtys, jachtos, motoriniai ir žvejybiniai laivai. Dažnai gerokai įdomesni, nei nuobodžiai vienodos modernios kelioninės jachtos.

Herrvike dėmesį patraukė ilgo kilio nedidelė, tarp 25-30 pėdų ilgio, jachta krante. Atrodo, lyg seniai čia stovi. Bet taip pat matosi, kad jo šeimininkas (ar pirmasis, ar buvęs, ar esamas) jachtą ruošė ne ežere plaukioti. Iš pažiūros laivas vienutininko, pritaikytas plaukti aukštosiose platumose. Tik liūdnai stovintis pievoje, kažkodėl toliau nuo kitų krante džiūstančių laivų. Medinukas kateris tik kompaniją palaiko.

Kitas panašus bėdžius į akis krrentančios formos be stiebų prišvartuotas uoste. Šalia dar vienas remonto reikalaujantis, bet šiame jau dirba, visas uždengtas.

Kartą naktį pažadino grįžtančio laivo garsas. Buvo rūkas, mačiau tik siluetą, šviesas ir judesį. Ryte nuėjau pasižiūrėti kas čia prisišvartavo. Metalinė, nemenko dydžio škūna. Įsisipraudė tarp dviejų laivų į tarpą, kaip tik jos ilgiui tinkantį. Meistro darbas.

Jaukus kaimas

Jau daug kartų parašiau, kad Herrvikas yra “jaukus” uostelis, bet toks jis pasirodė ne iškart. Pirmasis įspūdis, tiesa sakant, buvo labai nekoks. Kaimų kaimas. Blogąja prasme. Deriovnė.

Iš esmės tai nedidelis uostas su keliais kaimo nameliais šalia. Juose įsikūrė suvenyrų parduotuvė-kavinė-ledainė, marinos WC su dušu ir keliolika vasaros rezidencijų turistams. Didžiausiame ir prabangiausiame mūriniame name – prabangus restoranas.

Arčiau uosto yra kelios dirbtuvės, technikos muziejus (my bad, neaplankėm). Uostelio kapitonas pasakojo, kad čia vyrai dar žino ir moka remontuoti laivus. Nė akimirkai neabejojau ir pagalvojau, kad svarstyčiau variantą remontuotis laivą čia. Ir ant vandens, ir krante buvo keli project boat.

Didesniame mediniame vienaaukštyje, mieščionio požiūriu, tvarte, aplankėme dailės galeriją. Kol zujau iki jachtos ir iki marinos WC, lauke prie galerijos sėdėjusi dailininkė kelis kartus kvietė. Aš žmogus mandagus, kvietimą priėmiau ir visą šeimą pasikviečiau. Nevertinsiu dailės, nesu net mėgėjas, bet už drąsą švedei pagarba.

Yra ir daugiau didesnių namų, bet jie kitapus gatvės, tai prie uostelio nesiskaito. Mes ten ir nėjome, pasivaikščiojome į pietus nuo uostelio palei jūrą. Paprašykit co-skipper savo įspūdžiais pasidalinti, jai ir jungoms ten labai patiko. Šunei Milkai taip pat.

Nuotraukų albumas