Lopšinė buriuotojo dukrai. Medžiotojai
[ Ansktesnis ]
Taip slinko dienos, savaitės, mėnesiai. Keitėsi metų laikai. Ateidavo ramių orų metas, vėliau jį keisdavo audringi rudens mėnesiai, kai Atlanto ciklonai, susisukę netoli Grenlandijos krantų, atnešdavo stiprius vėjus ir atridendavo milžiniškas, kartais siekančias dviejų stiebų aukštį, bangas, kurios, praėjusios pro įlankos žiotis, visada pakeisdavo kryptį ir toliau ridendavosi labai tvarkingomis gupėmis iki pat smėlėto paplūdimio.
Šiomis tvarkingomis ir negreitomis bangomis garsėjanti įlanka kiekvieną rudenį susilaukdavo vėjo ir bangų medžiotojų. Atvykdavo jie ne tik iš gretimų kaimelių, bet netgi ir iš kitų karalysčių – šiaurinėse karalystėse tuo metu jau būdavo gerokai atšalę, o čia dar gana šilta, beveik kaip vasara.
Suvažiuodavo jie su savo vežimais ir virdavo maistą, ir miegodavo juose, klausydamiesi bangų ošimo tiesiog ant kranto. Buvo vienišų medžiotojų, bet dauguma jų atkeliaudavo dviese ar tryse, kartais su šunimis, o kartais netgi su vaikais. Vieni medžiodavo tik bangas ir vadino juos banglentininkais. Kiti, buriuotojai, mokėdavo pasikinkę vėją čiuožt ir lygiu vandeniu, ir šokinėti per bangas netgi persiversdami. Bet nebuvo galima pasakyt, kad štai banglentininkas ar štai – buriuotojas. Ir vieni ir kiti dažnai mokėdavo visus medžioklės būdus ir ramiomis dienomis buriuotojas mielai pavirsdavo banglentininku, o atėjus stipriam štormui ar esant nepalankiai bangai, banglentininkai imdavo buriuoti.
Uola buvo pirmoji, su kuria aš susipažinau atvykęs į tą įlanką. Aš nežinojau tikslios meždiotojų stovyklavimo vietos, todėl atvykau ten, kur man pasirodė geriausia – į patį įlankos centrą. Sėdėdamas and Uolos ir tirdamas aplinką, aš nustebau, kad štai — Uola, dalinanti paplūdimį pusiau!
Vėliau, gyvendamas medžiotojų stovykloje ir buriuodamas bei čiuoždamas nuo bangų, aš daugiau kaip savaitę stebėjau Uolą ir sužinojau jos istoriją.
Keliaudamas atgal ir vairuodamas tūkstančius kilometrų vienui vienas, aš galvojau apie Uolą. Uola turbūt niekada nesulauks to momento, kad būtų potvynis ir kabėtu Mėnulis virš jos – juk potvynio vėlavimas nėra atsitiktinis. Lygiai tiek pat vėliau kas naktį pateka ir Mėnulis. Ir net jei ir atsitiks taip, kad šansas bus (o juk tie potvyniai sudėtingas dalykas ir iš tikro priklauso dar ir nuo Saulės), ir Uola vis tik galės prašyt Mėnulio, Mėnulis paprasčiausiai nieko negirdės – garsas sklinda oru, o Mėnulis juk labai toli, beorėje erdvėje…
Uola laiminga potvynio metu besijaučianti svarbi. Bangų medžiotojas laimingas, kai pasigavęs savo bangą nuskrieja su ja iki pat kranto, vėjo medžiotojas laimingas, kai palankus ir stiprus vėjas jam leidžia visą dieną šokinėti per bangas, bėgti nuo jų ar vartytis jose. Išalkęs laimingas, kai gauna prisikimšt savo pilvą, o pavargąs – šiltą vietą permiegot. Bet anksčiau ar vėliau potvynis nuslūgsta, bangavimas ir vėjas nurimsta, sotus išalksta, o pailsėjęs ir sušilęs – išalksta ir pavargsta.
Labai daug dalykų gyvenime (o gal visi?) pasikartoja kas tam tikrą laiką. Tik kiekvieną kartą gal šiek tiek kitaip. Paukščio sparnų plazdenimas, variklio stumoklių sukeliamas garsas, traukinio ratu bildesys, bangų mūša. Visa tai pasikartojantys garsai, ritmai, muzika. Muzika, nes tuos garsus mes galime girdeti ausimis ir rasti juose harmoniją. Potvynis ir atoslūgis, diena ir naktis, metų laikai ir daug daug kitų dalykų, kurie trunka ilgais periodais, irgi skamba. Mes negalime jų girdėti ausimis kaip garso, bet savo vaizduotėje mes galime paverst tai muzika ir įvertint jos grožį.
Tu irgi ten buvai, nors to ir neatsimeni. Bet aš žinau, kad bus dar ne vienas kartas, kai tu nuvyksti ten, kur Uola laukia tinkamo potvynio kreiptis į Mėnuli ir gerėsies ta muzika. Ir tavo pačios sukurta muzika bus taip pat graži. Aš tai žinau, nes tu – buriuotojo duktė. O dabar – labanaktis :*
Shine On!
yours Crazy Diamond
Kaunas, 2002 spalio 27 d.
