[ Pradžia ]

Taigi, krūmynais apaugusios uolos, brendancios į vandenyną bei platus geltono smelio paplūdimys, kuriame ir gulėjo Uola, buvo ne kas kita, kaip nedidelė, bet labai graži ir nuostabi įlanka. Įlanka buvo išskirtinė ne tik savo grožiu bet ir tuo, kad ji buvo didžiuliame iškyšulyje, pačiame jo smaigalio, kuriuo jis remesi į vandenyną, centre.

Tiesa, žodis smaigalys nelabai tinka šio kyšulio formai apsakyt, nes kyšulys, prasidėdamas krante ir eidamas gylyn į vandenyną nelabai ką ir siaurėjo, o jo galas netgi stipriai išplatėdavo. Kyšulys atrodė kaip apsirėdžiusio ilgu apsiaustu plačiomis rankovėmis, išskėtusio rankas į šalis bei panarinusio galvą žmogaus siluetas. Pėdos vaizdavo kyšulio pradžią, rankos – kyšulio išplatėjimą, o panirusios galvos vietoje buvo gražioji įlanka.

Dar keisčiau ir įdomiau kad ir iškyšulys, nepaisant visu jo pačio grožybių, kurioms papasakot nežutektu vieno vakaro, buvo dar didesnės įlankos centre, tarp kurios kraštų buvo apie trisdešimt kilometrų. Ir visas šias keistenybes vainikavo tai, kad ši didžioji įlanka buvo milžiniškame kyšulyje, vėlgi to kyšulio smaigalyje ir pačiame jo centre.

Uola žinojo apie tai iš bangų. Potvynio metu, kai vandenynas ateidavo iki pat Uolos, bangos dušdavo į uolos akmenis ir pasakodavo Uolai, kokius kelius jos nukeliavo ir ką matė. Ir Uola tais momentais jausdavosi labai svarbi – potvynio metu ji dalindavo papludimi į dvi lygias dalis ir Uolai atrodydavo kad ji yra pats svarbiausias, nors ir toks nedidelis, iškyšulys visoje vakarineje šios karalystės pakrantėje – juk ji buvo iškyšulys įlankoje, kuri buvo didesniame iškyšulyje, kuris taip pat buvo įlankoje, kuri savo ruožtu irgi buvo didžiuliame iškyšulyje!

Jai buvo gera nuo tokių minčių apie savo svarbumą, bet deja, tai trukdavo neilgai – potvynis nuslūgdavo ir Uola likdavo gulėt smėlyje kaip niekam nereikalinga, supuvusi ir į krantą audros išmesta švartavimosi virvė.

[ Tęsinys ]