[ Ankstesnis ]

Vieną saulėtą ir vėjuotą ankstyvo ir šilto rudens dieną, kai stipraus vejo įgintos ir potvynio iki Uolos atneštos didelės, gražios, pasipuošusios baltomis viršūnėmis, riedėdamos poromis ar po tris, bangos trankėsi į Uolą, pasakodamos savo istorijas, Uola jautėsi kaip niekad laiminga – saulėtos ir vėjuotos dienos rudenį nutinka tikrai retai. Ir Uola tarė bangoms:

— Mielos bangos, pasilikite su manimi, nepasitraukite kartu su Potvyniu. Man taip patinka jūsų istorijos, aš klausyčiausi ir klausyčiausi jų ištisai.

— Mes tikrai mielai pasiliktume, – tarė bangos. – Bet tik Potvynis mus atneša iki tavęs. Be Potynio mes bejėgės ir, nors ir kaip stengiames pasiekt tave, kad ir kokios dideles mes butume, mes sulužtame smėlio seklumoje ir nebetenkame jėgų atbėgt bei atsitrenkti į tave.

— Gaila, – sumurmejo Uola. – Bandysiu paprašyti Potvynio kad jis nepasitrauktu. Ir paprašė:

— Mielasis Potvyni, pasilik, kad bangos galėtu atbėgt iki manęs. Sulūždamos smėlio seklumoje jos žusta taip ir nepapasakojusios niekam ką jos matė. Be to, aš be jų jaučiuosi vieniša ir niekam nereikalinga, – kreipėsi Uola į Potvynį.

— Jei būtų mano valia, – tarė Potvynis, – aš pasilikčiau. Man taip pat gaila veltui pražūstančių bangų pasakojimų. O taip pat man labai gražu, kai aš matau tave besijaučiančią svarbią, kai tu žinai kad dalini paplūdimį pusiau ir esi pati svarbiausia uola šioje karalysteje. Bet aš negaliu pasilikt. Aš esu Menulio valioje ir seku paskui ji kaip už pavadšio pririštas šunėkas seka savo šeimininka.

— Kaip gaila, – tarė Uola, ir nusprendė palaukt, kol patekės Menulis.

Potvynis nuslūgo, nusinešdamas tolyn nuo Uolos bangas ir Uola nebegalėjo atskirt atskirų bangų kalbos – visi garsai susiliejo į bendrą nestiprą ir nedaug besikeičiančio įntensyvumo ošimą. Aprimo ir vėjas. Dangus nusidažė besileidžiančios į vandenyną Saulės raudoniu, galų gale ir jis aptemo, sužibo žvaigždės. Uola vis laukė patekančio Mėnulio.

Pagaliau, gerokai įpusėjus nakčiai, rytuose patekėjo gelsvas pusiau sudilusio Mėnulio pjautuvas. Uola susikaupė, apmąstė savo prašymą ir pabandė kreiptis į Mėnulį. Tačiau tą pat akimirką suprato, kad ji gali kalbėtį tik tada, kai potvynio atneštos bangos trankosi į jos akmenis. Dabar ji buvo nebylė ir nieko negalėjo pasakyt. Tam kad prabiltų, ji turėjo sulaukt kito potvynio. Potvynis nebuvo iš tų, kurie atvyksta tiksliai ir laiku. Net ir davęs pažadą, jis galėdavo pavėluot valandą ar daugiau, tad nenuostabu, jog kitą dieną potvynis vėlavo.

— Hm, gal ir neblogai tas vėlavimas, – pagalvojo Uola. – Juk jei jis taip pastoviai vėluos, tai viena kartą taip sutaps kad aš galėsiu kreiptis į Mėnulį!

[ Tęsinys ]