Parengta pagal Yachting World 2011 m. balandžio mėn. numerio straipsnį „A Year Aboard“.

II dalis.

————–

• Andy Dare/Global Event Pictures nuotrauka.

Kasmet vyksta Atlantic Rally for Cruisers, kurio metu didžiulė turistinių ir sportinių burinių laivų flotilė lapkričio mėnesį pajuda iš Gran Kanarijos į Karibus.

Ralio metu vyksta regatos įvairiose varžybinėse grupėse, rimti sportiniai laivai skirstomi į grupes su IRC handikapu. Pati gausiausia turistų grupė registruojama pagal atskirą World Cruising Club handikapą, gali plaukimo metu naudoti variklį – ir išvis ten viskas vyksta labiau dėl azarto ar malonumo, tikslu paįvairinti ilgo plaukimo rutiną, ir tikrai niekas ten labai nesiplėšo ir nesikankina dėl to medalio.

Daugeliui turistinių laivų šis renginys yra saugiausias būdas su nedidele įgula kirsti Atlantą ir aplankyti buriuotojų rojų – Karibus, nes plaukiama grupėmis, numatyta tvarka palaikant ryšį, aptariant prognozes bei veiksmus, gelbstint vienas kitą jei kas sugriuvo ar baigėsi vynas, ir pan.

Daugiau informacijos — ARC tinklapyje.

Žurnalo Yachting World redakcijos komanda vykdo ralyje dalyvavusių škiperių apklausas.

• Nick Farrell nuotrauka.

Vachtų sistema

Labiausiai populiarūs buvo budėjimai po vieną. Solo – vienas įgulos narys vienoje vachtoje. Jeigu škiperis gali pasitikėti savo įgula, solo vachtos leidžia visiems pakankamai pailsėti, o škiperis gali formaliai neprisiimti sau nei vieno budėjimo.

Škiperiai naudojo įvairias vachtų rotacijos sistemas. Kai kurie – įprastinę 4 val. Budėjimas(B) x 4 val. Poilsis (P) kiek dienos metu, taip ir naktį. Tačiau ralio metu solo vachtoms pati populiariausia buvo švediška sistema su 6B x 6P dienos metu, ir 4B x 4P naktį:

Diagrama Nr.1.

Patyrusios įgulos plačiai naudojo dar vieną rotaciją, leidžiančią iki soties pailsėti – 3B x 6P:

Diagrama Nr.2.

Trečia para pasideda nuo vachtos B budėjimo nuo 00.00 . Šios rotacijos privalumas yra tame, kad ji organizuota slenkančiu grafiku 3 parų laikotarpiu taip, kad kiekvienas asmuo negauna kasdien budėjimų tuo pat metu – nes ilgo plaukimo metu tai gali varginti ir labiau suvartyti normalų žmogaus bioritmą.

Būtina išsimiegoti

Jeigu įguloje daugiau nei 3 žmonės, nesunkiai galite panaudoti štai ką. Pavyzdžiui, plaukiate keturiese – taigi galite naudoti rotaciją solo vachtai 2B x 6P.

Apklausoje dalyvavę škiperiai atkreipė dėmesį į tai, kad nuėjus ilsėtis, dalis laiko prarandama, kol asmuo pasiekia gilaus miego fazę, kurios metu realiai ir tepailsi. „Venk rotacijos 2B x 2P. Praktiškai tai duoda tik pusantros valandos iš tikro pamiegoti, ir asmuo yra žadinamas, kai vis dar būna gilaus miego fazėje“ – pakomentavo vienas škiperis.

Keletas škiperių perspėjo dėl 4B x 4P rotacijos naudojimo – „ji neduoda pakankamai laiko gerai pailsėti, ir kai žmonės pavargę – daromos klaidos“.

Didžioji dauguma apklausoje dalyvavusių škiperių pritarė nuomonei, kad nakties metu reikalingos trumpesnės vachtos, nes naktį yra sunkiau išlikti susitelkus – tenka kovoti su snauduliu. Todėl, nežiūrint į tai, kokia rotacija buvo naudojama, dauguma škiperių trumpino naktinių budėjimų trukmę. Nuo kada pereiti prie naktinio grafiko – priklausė nuo asmeninių preferencijų. Kai kurie prie trumpesnių vachtų pereidinėjo nuo 1900 – laikas, kai keliaujant link arba iš tropikų, pradeda vakarėti. Dauguma įgulų naktines vachtas pradėdavo nuo 2000 arba 2100, po bendros visos įgulos vakarienės.

Budėjimai dviese

Jeigu įvairių įgulos narių patirtis labai skirtinga, arba įgula didelė, tada vachtos dvejetais (du asmenys budi vienoje vachtoje) labai pasiteisina. Tokiu atveju ilgesnės vachtos labai neapsunkina, nes du budėtojai gali dalintis vairavimą, taip išlaikydami koncentraciją; be to – visada šalia yra pašnekovas, padedantis užmušti laiką.

Vachtos dvejukėmis yra privalumas, jeigu laivas lenktyniauja, arba taupo akumuliatorius nenaudodamas autovairininko – abu budėtojai vairuoja pakaitomis. Vienas škiperis patarė dalintis vairavimą po 30 minučių, kas yra optimalu išsaugant maksimalų dėmesį ir koncentraciją.

Škiperis, kurio įgulą sudarė mišri suaugusių ir paauglių įgula, papasakojo:

„ Mes buvome septyniese – trys patyrę okeaniniai buriuotojai ir keturi mūsų sūnūs paaugliai. Turėjome dvi vachtas po tris budėtojus, rotacija 4B x 4P dieną ir 3B x 3P nakties metu, o vienas iš tėvų nebuvo formaliai priskirtas nei vienai vachtai, tačiau buvo kviečiamas pagalbon venduojant, rifuojant, keičiant bures ir pan. – taip pat jis buvo atsakingas už įgulos maitinimą.“

Dvejukių vachtos, kad būtų sėkmingos, ir ypač – jei numatoma tas pat poras laikyti viso plaukimo metu – turi būti sudaromos atsižvelgiant į asmenų suderinamumą. Suderinamumo klausimui škiperiai patarė skirti šiek tiek rimtų apmąstymų: „Atsižvelk ir įvertink stipriąsias asmenybės savybes ir trūkumus“ – pasakė vienas škiperis. Jis taip pat atkreipė dėmesį (gal iš karčios patirties?), kad „stenkis neskirti porelės įsimylėjėlių į tą pačią vachtą – išlaikyti dėmesį darbui jiems sekasi itin sunkiai!”

Budintis kokas, arba „motinėlės“ vachta

Keletas įgulų turėjo narį, atliekantį vien tik koko pareigas, paprastai tas asmuo pats linkęs geriau ruošti maistą viso plaukimo metu, tačiau nedalyvauti nei vienoje vachtoje, arba nedalyvauti vien tik naktinėse vachtose.

Tokia tvarka gali būti priimtina kiek solo vachtoms, tiek dvejukėms. Buvo pateikiamas pavyzdys iš 5 asmenų įgulos; keturiese pasidalino budėjimus, o vienas tik gamino maistą. Naudota rotacija buvo 6B x 6P dieną, o nakties metu 4B x 4P. Ši dviejų parų rotacija buvo organizuota slenkančiu grafiku, kad pvz. vachta A turėjo du budėjims pirmą rotacijos naktį, tačiau tik vieną naktinį budėjimą antrąją naktį.

Įgulose be atskiro koko gana populiaru buvo rotuoti „motinėlės“ vachtas – taip, kad kiekvieną rotacijos vakarą vis skirtingas asmuo iškrisdavo iš naktinių budėjimų, t.y. ilsėdavosi visą naktį. Bet užtai tas asmuo prieš tai buvusią dieną buvo taip vadinamoje „motinėlės“ vachtoje – buvo atsakingas už maitinimą ir visų bendro naudojimo patalpų valymą, tvarkymą.

Ši tvarka buvo mėgiama daugelio įgulų, nes įveda šiek tiek įvairovės, skatina įgulos narius pasivaržyti savo kulinariniais sugebėjimais, ir palengvina slenkančio grafiko sudarymą budėtojams.

Škiperio vachta

Ar škiperis išvis sau priskirdavo kurią nors vachtą – čia nuomonės buvo labai skirtingos. Apibendrinant – kuo įgula mažesnė, tuo dažniau škiperis prisiimdavo sau vachtą. Tačiau įgulose iš keturių ir daugiau asmenų – škiperis arba savo nuožiūra „plaukiojo“ tarp vachtų prisijungdamas budėjimui prie bet kurios, arba būdavo kaip pagal poreikį iškviečiamas pagalbininkas vendui, rifavimui, ar kitam rimtesniam darbui. Keleto škiperių nuomonė sutapo, kad nesvarbu kokią rotacijų sistemą naudosi – svarbiausiu prioritetu yra pakankamas įgulos poilsis, o ypač – škiperio.

Viename laive škiperis neturėjo savo vachtos dienos metu, tačiau įsijungdavo į rotaciją nuo 2100 kiekvieną vakarą. Kitam laive buvo atvirkščiai – škiperis buvo poreikiui esant iškviečiamas pagalbon naktį, bet atsijungdavo nuo tos pareigos nuo 0600.

Įprasta, kad škiperiui tenka didžioji navigacijos, oro prognozių, ryšio palaikymo darbo dalis, be jo neapsieina nei vienas remontas – todėl dauguma škiperių dalyvavo mažiau vachtų, nei kiti įgulos nariai. Patariamasis vieno škiperio žodis: „Ilsėkis kiek gali daugiau – nes tu nežinai, kas nutiks kitą akimirką!”

• Aldous Grenville-Crowther/BYM News nuotrauka.

Dieninės vachtos

Apie 20 proc. apklaustųjų išvis nenaudojo jokios formalios vachtų sistemos dienos metu. Taip dažniau elgėsi įgulos, kuriose nebuvo „motinėlės“ vachtos, ir įgula savanoriškai pasidalindavo visus ūkio ir švaros palaikymo darbus.

„Mes nustatėme labai neformalią vachtų sistemą dienos metu, su vienu asmeniu ruošiančiu vakarienę (rimčiausias paros valgis), kitas asmuo ruošė užkandžius dienos užvalgymams, o dar vienas asmuo buvo atsakingas už duonos/pyragų kepimą“ – išdėstė vienas škiperis.

Naktinės vachtos

Dauguma škiperių naudojo vachtų rotacijas su trumpesnėmis vachtomis naktį, nes tada sunkiau išlaikyti dėmesį, nei dieną.

Dauguma laivų nakties metu nešė tik baltas bures (nenaudojo spinakerių ir genakerių), kad nereikėtų žadinti besiilsinčių. Tai gali turėti didelę reikšmę įgulos poilsio kokybei.

Vienas škiperis labai nustebino pareikšdamas, kad „budinti vachta žiūrėdavo DVD kokpite, kas jiems padėdavo išlikti budriems“. Matykime tai kaip išimtį iš taisyklės, nes tokios pramogos atitraukia dėmesį nuo vachtos tiesioginių pareigų, suardo „naktinį regėjimą“, iškraipo klausos pojūčius ir kliudo rankiniam vairavimui. Dažniausiai netgi mp3 grotuvas draudžiamas vachtos metu, nes atima galimybę budėtojui pagal garsą nustatyti, jei kas nors pradeda vykti ne taip…

Buvo paminėta, kad škiperis turi aiškiai nustatyti ir instruktuoti – ką budėtojai ir kaip turi veikti naktinės vachtos metu, ir kokiomis aplinkybėmis škiperis turi būti kviečiamas viršun. Ar tu išvis nori, kad laivas būtų varuojamas rankiniu būdu naktį? Kokia informacija turi pasikeisti besikeičiančios vachtos ir kokie veiksmai atliekami pasikeitimo metu? Šis paskutinis klausimas iššaukė nemažai komentarų. Apibendrinant – „Mes perduodame naktines vachtas labai skrupulingai – besiilsintis budėtojas žadinamas likus tiksliai 5 min. iki jo vachtos pradžios. Kiekvienas pažadinamas taip, kaip jis pageidavo – su kava, arbata, sumuštiniu ar dar kuo nors jau paruoštu.“

Vachtų pasikeitimo momentas dažniausiai buvo ir periodinės patikros laiku – apžiūrima įranga, rangoutas, takelažas.

Dviejų žmonių įgulos

Pačias paprasčiausias vachtų sistemas naudojo dviejų žmonių įgulos. Visos, išskyrus vieną, sakėsi kažkiek naudoję rotacijas 4B x 4P, arba 5B x 5P – tačiau gana lanksčiai.

Dviejų asmenų įgulai yra sudėtinga užtikrinti, kad abu gautų vienodai pailsėti. Todėl dažniausiai šeimyninės įgulos leidžia daugiau pamiegoti tam, kuris labiau nori…

Kaip lanksčios sistemos pavyzdį galim panaudoti vieno škiperio atsiliepimą: „Mudu su žmona nemėgstam griežtos vachtų sistemos. Mes keičiame budėjimo laiką, atsižvelgdami į savijautą, oro sąlygas, arba žiūrėdami, ko labiau mes norėtume. Praktiškai tas, kuriam labiau patinka miegoti naktį – miega, o tas kuriam tinka išsimiegoti ir dienos metu – miega dieną.“

Šeimos dažniausiai suranda sau tinkamą bendradarbiavimo būdą – tokie hamletiški klausimai tipo „teisinga“ ar „neteisinga“ tokiose įgulose paprastai nekyla.

Sistemų kaitaliojimas

Beveik visi iš 83 apklaustųjų škiperių pasakė, kad jų pasirinkta vachtų sistema veikė gerai, ir kad įgulos savijauta bei nuotaika buvo aukštumoje. Atkreipkime dėmesį, kad didžioji dalis tų įgulų buvo kelyje iš Karibų atgal į Europą – taigi įgulos buvo ženkliai daugiau patyrę ir savimi pasitikinčios, nei pirmomis plaukimo dienomis, dar prieš kertant Atlantą. Ką praktinė patirtis davė škiperiams ir įgulomas – tai nebijoti permainų, ir keisti vachtų rotacijas, jeigu pradžioje nustatytoji nebetenkina, arba jeigu pasikeičia oro sąlygos… „Prieš išvykdamas į kelionę, nesibaimink dėl to“ – toks buvo tipiškas komentaras – „pradėk nuo sistemos, kuri atrodo tinkama, o po to tobulink ir keisk ją pagal aplinkybes“.

„Vachtų sistemą planuok įvertindamas įgulos patirties lygį, bet atmink, kad išvyksti į plaukimą, kuris truks ne mažiau dviejų savaičių – taigi bus pakankamai laiko, kad sistemą pakeisti ar patobulinti“ – buvo panaši pastaba.

Kitas škiperis išsireiškė trumpai – „Nepersistenk reguliuodamas“.

Parengta pagal Yachting World 2011 m. balandžio mėn. numerio straipsnį „A Year Aboard“.

I dalis.

———-

• Richard Langdon – Ocean Images © World Cruising Club nuotrauka.

Kasmet vyksta Atlantic Rally for Cruisers, kurio metu didžiulė turistinių ir sportinių burinių laivų flotilė lapkričio mėnesį pajuda iš Gran Kanarijos į Karibus.

Ralio metu vyksta regatos įvairiose varžybinėse grupėse, rimti sportiniai laivai skirstomi į grupes su IRC handikapu. Pati gausiausia turistų grupė registruojama pagal atskirą World Cruising Club handikapą, gali plaukimo metu naudoti variklį – ir išvis ten viskas vyksta labiau dėl azarto ar malonumo, tikslu paįvairinti ilgo plaukimo rutiną, ir tikrai niekas ten labai nesiplėšo ir nesikankina dėl to medalio.

Daugeliui turistinių laivų šis renginys yra saugiausias būdas su nedidele įgula kirsti Atlantą ir aplankyti buriuotojų rojų – Karibus, nes plaukiama grupėmis, numatyta tvarka palaikant ryšį, aptariant prognozes bei veiksmus, gelbstint vienas kitą jei kas sugriuvo ar baigėsi vynas, ir pan.

Daugiau informacijos — ARC tinklapyje.

Žurnalo Yachting World redakcijos komanda vykdo ralyje dalyvavusių škiperių apklausas.

Tyrimo spektras yra gana platus, kartais aptariami techniniai klausimai/problemos/sprendimai, kartais gyvenimo laive aspektai ilgo plaukimo metu.

Šioje apklausoje dalyvavo 83 škiperiai. Trimis įrašais pabandysim aptarti tris iš naujausioje apklausoje tirtus dalykus:

1. Kas toliau? Ką škiperiai (laivai) darė toliau, kai ralis pasibaigė sėkmingai pasiekus Karibus.
2. Vachtos. Budėjimų sistema plaukimo metu.
3. Maistas. Maisto atsargų valdymas ir valgio gaminimas plaukimo metu.

Kas toliau?

Praėjus metams, kai ARC flotilė paliko Europos krantus, buvo paprašyta škiperių nurodyti, kur jų laivas yra šiuo metu.

Tik ketvirtadalis laivų (jei tiksliau – 28 proc.) vis dar yra Karibuose. Dauguma laivų pajudėjo iš Karibų, kai žiemos sezonas ten baigėsi.

Daugiau negu pusė laivų grįžo į namų uostus, arba netoli jų:

• Šiaurės Europa – 30 proc.
• Viduržemio jūra – 13 proc.

Šie laivai susuko klasikinį Atlanto ratą, matyt taip praleisdami savo įgulų pailgintas atostogas nuo mokslų, tarnybos ar pinigų darymo.

7 proc. laivų tęsė kelionę, persimesdami į Ramųjį vandenyną, akivaizdžiai turėdami planų plaukti aplink pasaulį. Metai po metų ši proporcija nesikeičia – vidurkis visada svyruoja, bet iki 9 proc. Plaukimas per Panamos kanalą – didelis ir neatšaukiamas žingsnis, ne kiekvienas tam gali pasiryžti, nors, tikriausiai, pasvajoja dauguma.

Skaičius laivų, kurie patraukė prie Šiaurės Amerikos krantų, yra ženkliai didesnis, nei ralio dalyvių iš Amerikos skaičius, taigi galima daryti išvadą, kad kai kurie laivai pakyla iki JAV rytinės pakrantės, prieš grįždami prie Europos krantų aukštesniu maršrutu. Tačiau ši laivų grupė yra ženkliai mažesnė už išplaukusių tiesiai namo tiesiog iš Karibų.

Bendras vaizdas formuojasi toks, kad didžiausia dalis laivų metų bėgyje grįžo į Europą.

Buriuojama įvairiose vietose. Bet miesto gatvėse? Maskvoje tai įmanoma.

2011 metų sezonas atidarytas, skelbia šio viralo kūrėjai.

Beveik sprendimas su jachta nuvykti į reikiamą vietą atsisakius samdomo tralo paslaugų.

Valstybės vėliava, iškelta po dešiniu jachtos stiebo zalingu, yra ne tiek pagarba valstybei, į kurios teritorinę jūrą įplaukei, kiek jachtos įgulos sutikimas (jei norit – parašas) pripažinti tos valstybės jurisdikciją savo laive.

Jachtoje lieka iškelta savos valstybės vėliava – teoriškai jame galioja savos valstybės jurisdikcija. Būtent jurisdikcija, o ne teritorija – šioji yra nedaloma. Jei kiekvienas laivas būtų mobili teritorija, vargas būtų valstybių sienas braižyti.

Atplaukęs svetur turi ir elgtis kaip svečiuose. Pripažinti vietinę tvarką ir jos laikytis. Ne viskas patiks, ne su viskuo norėsi sutikti, bet čia, kaip sakoma, jūra plati ir atvira: nepatinka – plauk iš kur atplaukęs. Kai būsi atviroje jūroje (būtent toks terminas, neteiktinas „neutralūs vandenys“), galėsi remtis laivo vėliavos suverenitetu. Bet vos įplaukus į kitos valstybės teritorinius vandenis, ten jau galioja tos valstybės jurisdikcija.

Įprastai teritoriniai vandenys yra iki 12 jūrmylių, bet Australijai užtenka 3, o Argentina (ir dar kelios valstybės) atsiriekė kiek pajėgė – 200 jūrmylių.

Teritoriniai vandenys skaičiuojami nuo bazinės linijos, kuri menamai brėžiama tik nuo valstybių žemyninės dalies. Todėl, pavyzdžiui, Švedijai priklausanti Gotlando sala (su salelėmis) arba Borholmo salynas (priklauso Danijai) teritorinių jūrų neturi – aplink salas tvyro atvira jūra.

Bet ne viskas taip paprasta ir apie tai toliau.

Teritorinėje jūroje viskas aišku: įplaukei į svetimą teritoriją, laikytis esamos tvarkos. Jei neketini įplaukti į uostus, gali nekvaršinti galvos dėl vėliavos po zalingu kėlimo, muitinių ir kitų procedūrų. Tranzitas vadinamas „taikiu plaukimu“ ir niekam neturėtų kliūti.

Bet žinoti, kaip čiabuviai reaguoja į taikiai praplaukiančius, būtina. Paprastai jie mėgsta pasilabinti, pakalbėti. Lietuvos pietiniai kaimynai Karaliaučiaus srityje (Rusijos Federacija) tikrai mėgsta pakalbėti su pro šalį plaukiančiais.

Įplaukus į jų vandenis rekomenduojama jūriniais kanalais išsikviesti pasieniečius ir pasipasakoti kas tokie, kur link plaukiama. Geriau pirmam tai padaryti, nei laukti, kol jie eteryje šaukti pradės. Klaida būtų visai neatsiliepti. Gresia kariniu eskortu iki artimiausio uosto, nemaloniu priėmimu ir baudomis.

Arba, kaip mus vaikystėje gąsdindavo, „skusite bulves pasieniečiams“.

Be būtino reikalo geriau Rusijos vandenis aplenkti. Juolab, pagal Šengeno sutarties reikalavimus, tai jau pabuvojimas trečioje šalyje nei Eurosojūzas, ir grįžus namo (ar nuplaukus pas lenkus) būtina vietiniams pasieniečiams prisiduoti. Nes o ko plaukei į Rusiją, a?

Jei terminas „teritorinė jūra“ gana aiškus (nuo kranto į jūrą iki 12 jūrmylių), tai terminuose „gretutinė zona“ (iki 24 jm), „išskirtinė ekonominė zona“ (iki 200 jm) ir „atviroji jūra“ (o ne „neutralūs vandenys“) gali kluptelti.

Atvira jūra prasideda jau nuo teritorinės jūros pabaigos, bet toje pat atviroje jūroje gali būti arba yra ekonominė zona, o šioje (tuo pat ir atviroje jūroje) – gretutinė zona. Reikia aiškiai žinoti, ką kiekvienoje gali daryti, o už ką baudžiama.

Tai aktualiausia didiesiems laivams – prekybos laivyno, karo, valstybiniams (pastariesiems dviems ir daugiau suvaržymų bei pareigų). Tačiau ir pramoginio laivo (jei jachta užsiima komercija, teoriškai ji jau yra „prekybos laivybos“ laivas) škiperiui pravartu žinoti:

• teritorinėje jūroje, jei neketini užsukti į uostus, gali plaukti ir tai nebus sienos kirtimas
• gretutinėje zonoje laivą gali patikrinti įvairios tarnybos ir čia nevalia krovinių į/iš laivo, krauti, dreifuoti, o „karštais pėdsakais“ įtartiną laivą iki kitos valstybės teritorinių vandenų persekioti galima,
• ekonominėje zonoje visos jūros ir jos dugno gėrybės priklauso tai valstybei, kurios zona, tad čia pramoniniu verslu geriau neužsiimti (dėl vienos kitos meškere pagautos žuvies niekas pykti neturėtų).

Kontrabandininkams aktualu bus įdomu žinoti, kad jei kontrabanda gabenama laivo valtimis į krantą, jie rizikuoja labiau, nei kranto žmonės savo laiveliais atplaukti prekių (šmugelio) pasiimti.

Štai taip juridinės galios neturinčiu tekstu (į jį negalima apeliuoti „o štai „Ant bangos“ rašė…“) pažvelgiau į jūras, kaip jas juristai gali matyti.

Jūrų vilkams tai neturėtų būti naujiena, daugelį dalykų ir aš žinojau. Bet visada gerai žinias atšviežinti, ką ir padarėme su keliais kolegomis buriuotojais jachtos „Litas“ kapitono Valerijaus Boguno surengtame seminare.

Netikėtai man pačiam (ak, tos išankstinės nuomonės…) seminaras (ar, veikiau, pranešimas) buvo vienas įdomiausių ir informatyviausių, mano girdėtų šiemet.

Ir čia ne viskas surašyta, ką išgirdome.

Nuotrauka. Įrašo iliustracija – iš Gotlando salos uostelio Farozundo (Fårösund). Nėra ten teritorinės jūros, bet jachtą patikrinti pasieniečiai ir muitinė gali ir atviroje jūroje. Savo kailiu patyrėme.

• Andriaus Repšio (Šiauliai) nuotrauka.

Tikiu pasakojimais, kad pagal tai, kaip žmogus vaikšto jachtos (ar laivo) deniu, galima pasakyti, ar jis buriavęs vaikystėje (jaunystėje) lengvu švertbotu, ar ne. Ar tiesiog prieš sėdęs į kreiserį praktikos įgijo šliupkėje.

Sportinio buriavimo mažu ir daug koordinacijos reikalaujančiu laiveliu įgyta praktika nedingsta: buriuotojai jachtoje juda greitai ir tyliai, niekur neužkliūdami lyg katės ir jachta net nekrustėli.

Žmonės, niekad nebandę atlaikyti lygsvaros mažame laive, į dideles jachtas lipa kaip į bulvių prikrautą vežimą, o nuo jų kerėpliškų žingsnių dreba ne tik laivas, bet ir veržlės nuo vibracijos atsisuka.

Ne visi, žinoma, bet išimtys tik patvirtina taisyklę.

Artėjant navigaciniam sezonui nejučia pagalvoju: ir pats kerėpla kartais būnu, vikrumo, tylumo, koordinacijos trūksta, nors ir pradėjau buriuoti švertbotais. Gerai būtų pasvarstyti apie apie kokią alternatyvą kiliniam buriavimui, raumenis pramankštinti.

Geriausia tam vieta Vakarų pakrantėje yra Drėvernos uostelis¹ Ne be reikalo čia persikraustė sporto mokykla „Suominis“. Kaip Šventojoje vykusio seminaro metu uostelį pristatęs sakė Salvijus Paškauskas, „vaikus įsileidus ne taip lengvai juos iškrapštysi“.

Kuršių mariose buriavimo sezonas dar neprasidėjo, bet „Suominio“ sportininkai varžybas jau pradeda – „pirmajame „Laser“ klasės „Youth Grand Prix“ etape.“ Italijoje.

Jei taip išmokus buriuoti „lazeriu“ (principai tie patys, kaip ir su bet kuriuo švertbotu, bet nežinant smulkmenų galima kaip velniui koją nusilaužti) ir „prisiblatinus“ prie „Suominio“ gal atsivertų tarptautinių varžybų distancijų erdvės… Įmanoma viskas, tik reikia didelio noro, o kai toks yra, galima ir laiką suderinti. Toliau – smulkmenos. Bent jau taip atrodo kompiuterio klaviatūrą maigant.

Pasvajojom ir užteks (kiti prioritetai), bet dar yra kuo pasidžiaugti – Vilniuje juda vaikų buriavimo reikalai. Berods vienintelis apie tai praneša (ir save mini, bet taip ir turi būti) projektas „Gold of Lithuania“: „…sujungs Vilniaus savivaldybė ir Trakų savivaldybė savo jėgos, susiburs visi buriuotojai draugėn, ir kartu parengsime aiškią viziją ir darbų planą, kaip jachtą iš nemylimos našlaitės paversti bent jau gerbtina podukra.“

Užaugs karta buriuotojų, kurie jachtose lyg namuose jausis. Jei planai nestrigs, noro ir motyvacijos užteks.

Apie tai kalbėta Vilniaus savivaldybėje vykusiame renginyje, prie kurio (galiu pasigirti?) ir aš šiek tiek prisidėjau. Paprašytas padariau iš nuotraukų filmuką, bet koks jo pasisekimas renginio metu, nežinau.

Filmuko kūrimas — juokų darbas su „Picasa“: tik nuotraukas atrinkti ir mygtuką paspausti. Sudėtingiausia dalis buvo gauti nuotraukas ir jas atrinkti. Ačiū Ričardui iš Lietuvos 470 asociacijos, kuris man permetė gigabaitus nuotraukų. Prašiau jo, nes žinau, kad jo dukra „optikais“ buriuoja.

Nuotraukas Ričardas gavo iš trenerio Mariaus Milevičiaus, tad jam ir priskirkime nuotraukų autorystę (viena jų — įrašo iliustracija). o šis, iš šiauliečio fotografo Andriaus Repšio (Šiauliai). Kaip vėliau paaiškino pats Andrius, „…fotografijos buvo nemokamos, taip. Su galimybe laisvai naudoti, kur tik prireiks.”  Atsiprašau, kad iš nežinojimo laiku nenurodžiau didžiosios dalies nuotraukų tikslios autorystės.

Vis tiek žiūrint gausybę nuotraukų (dėl įvairumo kelias savas įdėjau) taip norėjosi grįžti į vaikystę ir džiaugtis, kaip tie vaikai nuotraukose džiaugiasi. Kai niekas pasaulyje nerūpi (retai ir vaikystėje taip būna, bet įsivaizduokim…), tik „optikas“, vėjas, distancija, ar treneris nepiktas, šiltas vanduo, maudynės ir visus aplenkti.

Žiūrėdamas nuotraukas pasisėmiau teigiamų emocijų. Tai mūsų visų buriavimo dalis, apie kurią ne visi žino ar net nutuokia.

————————————–

1- Ir nesvarbu, kad Rytinės pakrantės Lietuvoje neturime – čia ne tas dalykas, kuriam būtina atsvara, juolab Drėverna yra Kuršių marių rytinėje pakrantėje. O kad kažkam pavyko iš savų ir europinių biurokratų gauti milijonų uostui statyti, tai tik sveikintina – reiškia pinigų yra, reikia atkaklumo ir mokėjimo juos pasiimti.