Parengta pagal Yachting Monthly 2011 m. balandžio mėn. numerio straipsnį „A Year Aboard“.

III dalis.

————–

• Nick Farrell nuotrauka.

Kasmet vyksta Atlantic Rally for Cruisers, kurio metu didžiulė turistinių ir sportinių burinių laivų flotilė lapkričio mėnesį pajuda iš Gran Kanarijos į Karibus.

Ralio metu vyksta regatos įvairiose varžybinėse grupėse, rimti sportiniai laivai skirstomi į grupes su IRC handikapu. Pati gausiausia turistų grupė registruojama pagal atskirą World Cruising Club handikapą, gali plaukimo metu naudoti variklį – ir išvis ten viskas vyksta labiau dėl azarto ar malonumo, tikslu paįvairinti ilgo plaukimo rutiną, ir tikrai niekas ten labai nesiplėšo ir nesikankina dėl to medalio.

Daugeliui turistinių laivų šis renginys yra saugiausias būdas su nedidele įgula kirsti Atlantą ir aplankyti buriuotojų rojų – Karibus, nes plaukiama grupėmis, numatyta tvarka palaikant ryšį, aptariant prognozes bei veiksmus, gelbstint vienas kitą jei kas sugriuvo ar baigėsi vynas, ir pan.

Daugiau informacijos — ARC tinklapyje.

Žurnalo Yachting World redakcijos komanda vykdo ralyje dalyvavusių škiperių apklausas.

• Distant Shores nuotrauka.

Maisto ruošimas ir atsargų valdymas

Po miego, maistas yra ko gero antras pagal svarbą faktorius, įtakojantis įgulos nuotaiką plaukimo metu. Kai ruošiamas maistas, ir kai valgoma – dažniausiai tada visa įgula susirenka kartu, vyksta bendravimas, prašviesinantis kasdienybės monotoniją.

Visos iš apklaustų plaukimo įgulų buvo gerai apgalvoję ir suplanavę ne tik maisto atsargas, bet ir meniu. Iš anksto suplanuotas meniu atsargų sudarymo ir užpirkimo procesus ženkliai palengvina – dauguma škiperių tai patvirtino.

Įgulose, kuriose buvo narys, pasiryžęs koko pareigoms visam plaukimui, mainais į nepriskyrimą nei vienai vachtai – toks kokas dažniausiai ir buvo atsakingas už maisto atsargų sudarymą bei valdymą plaukimo metu. Kitose įgulose – be atskiro koko – dažniausiai kuris nors įgulos narys savanoriškai prisiimdavo minėtas pareigas.

„Vienas asmuo sudarė patiekalų meniu visam plaukimai, ir įgula kartu atliko maisto užpirkimą“ – vienas iš škiperių taip išsprendė maisto klausimą.

Kitas sprendimas buvo, galima sakyti, nestandartinis – „Kiekvieno įgulos nario paprašiau, kad sudarytų savo ruošiamų patiekalų visai įgulai meniu 24 valandų pamainai kas ketvirtą dieną, bei sudaryti reikalingų produktų sąrašą. Numatėme, kad kiekvienas įgulos narys bus kokas iš viso penkias dienas per 20 dienų plaukimą. Gavau 4 sąrašus, ir juos apjungiau į vieną reikalingų atsargų sąrašą.“

Kiti komentarai buvo irgi įdomūs: „Sudarėme įgulos maitinimo meniu 18 dienų kelionei, ir jį aptarėm. Kai visi nariai buvo tuo meniu patenkinti, pridėjom dar sausų/džiovintų maisto atsargų dviem savaitėms, dėl visa ko“.

Kai kuriuose laivuose maisto planavimas buvo pasiekęs organizuotumo aukštumas – numatant ne tik produktų nomenklatūrą, bet sudarant atskirą jų saugojimo laive planą: „Už atsargas atsakingas asmuo sudarė dienomis suskirstytą atsargų panaudojimo planą specialioje lentelėje, o kiekvienos dienos skiriamų produktų sąrašai buvo iškabinami ant pertvaros, nurodant kiekvieno produkto saugojimo vietą ir darant atžymas apie sunaudotą/likusį kiekį bendroje lentelėje“.

Kitas panašus sprendimas: „Mes sudarėme patiekalų meniu 4 savaitėms. Po to surašėm visus patiekalams reikalingus produktus bei ingredientus“.

Kas svarbu šiuose maisto planavimo metoduose – lengviau atsižvelgti į individualius „mėgstu/nemėgstu, valgau/nevalgau“, kaip reziumavo vienas iš škiperių – „Apklausėme savo įgulą dėl maisto kurį mėgsta ar nemėgsta, ar alergijų – ir po to užsakėme viską iš tiekėjų.“

Iš anksto paruošti patiekalai

Dauguma įgulų turėjo iš anksto paruoštus visus patiekalus, arba ingredientus, suskirtstytus reikiamais kiekiais, ir užšaldytus.

Organizuojant šio tipo atsargas, įgulos buvo išradingos. Kai kurie pilnai paruoštus kelių pirmųjų dienų patiekalus užšaldė, ir maitinosi „iš šaldiklio“, kol įgula neapsiprato jūroje ir neįėjo į normalų mitybos bei šviežaus maisto ruošimo grafiką.

Kiti užšaldytus paruoštus patiekalus laikė rezerve blogam orui, normaliomis sąlygomis maistą ruošė iš produktų atsargų.

Dar kiti šaldytus porcijinius patiekalus pasiruošė visam plaukimui iš anksto.

Viena įgula pasiruošė šaldytus patiekalus dviems savaitėms – pirmos savaitės meniu laikė šaldytuve, antros – šaldiklyje.

Dvi įgulos iš anksto virė/kepė ir po to užšaldė tik patiekalų pagrindus – pvz. mėsos faršą su prieskoniais – kurį greitai galima paversti spaghetti bolognese, chilli con carne, arba indišku curry.

Šių maisto atsargų ruošimo metodų trūkumas – teks dalį išmesti, jeigu plaukimas truks trumpiau, nei planuota – nors nebūtinai…. Šioje situacijoje atsidūręs škiperis komentavo: „Suplanuoto meniu laikėmės visą 17 dienų trukusį Atlanto kirtimą, ir atplaukus dar liko daug maisto, kurį suvartojom toliau keliaudami link Trinidado“.

• Ken (Mick) McClung nuotrauka.

Mėsos atsargos

Kadangi dauguma jachtų, dalyvavusių ARC ralyje turėjo šaldiklius, tai turėjo ir šaldytos mėsos atsargų.

Čia vėl buvo įvairūs veiksmų scenarijai – kai kurie mėsą pirko jau šaldytą: „Mes susitarėm su vietine maisto parduotuve, kad sudalintų mėsą porcijomis, supakuotų vakuume ir užšaldytų“.

Kitas sprendimas – įgula norėjo patys išsirinkti patinkančius mėsos gabalus, pirko šviežius, ir patys užšaldė: „Mes turėjome laive vakuumavimo įrenginį, suskirstėm mėsą porcijomis, ir patys užšaldėm“.

Apibendrinant – įgulų maitinimo planai dažnai buvo stipriai paremti šaldytos mėsos atsargomis. Visiškai nesuprantama, koks buvo škiperių veiksmų planas, jeigu šaldiklis ar šaldytuvas sugestų praėjus keletui dienų nuo starto…

Didesnio kiekio mėsos staigiai nesuvartosi, ir ji sugestų, kaip ir iš anksto paruošti užšaldyti patiekalai, ar baziniai ingredientai. Tačiau dauguma škiperių patvirtino, kad atsargas ruošė ilgesniam laikui, nei planuojamas plaukimas: „Mes turėjome pasiruošę netikėtų aplinkybių racioną vienos savaitės laikotarpiui, jeigu nutiktų kažkas nenumatyta, ir kelionė būtų lėtesnė bei ilgesnė, nei tikėtasi“.

Vienas škiperis nurodė savo pasiruošimą situacijai, jei nulūžtų vairo plunksna, ar lūžtų stiebas, kas ženkliai pailgintų plaukimą – „Be maisto atsargų, dar pasiėmėm 70 ekspedicijų maisto pakuočių, jei kažkas katastrofiško nutiktų įrangai, ir tektų lėtai kepurnėtis iki St.Lucia salos.“

Žuvys

Daugelis įgulų plaukimo metu žvejojo trolingo būdu, t.y. išleisdami valą su blizge/vobleriu nuo laivagalio. Dauguma žvejojusių pagavo.

Pagavę žuvį, dažniausiai pamiršdavo tos dienos meniu planą, kad galėtų laimikį suraityti tą pat dieną.

Dvi įgulos pagavo tiek žuvies ir tiek dažnai, kad atvyko su daugybe šaldytų patiekalų nesuvartotų.

Ką apklausos organizatoriai suprato – nei viena įgula savo maisto atsargų neplanavo, įskaitydama būsimus žvejybos laimikius – jie buvo greičiau kaip Atlanto dovana.

Sausas laivas?

Apklausos dalyviai matė daug dėžių su atpažįstamomis etiketėmis, keliaujant į laivus Las Palmas‘e, ir tik keli škiperiai buvo pareiškę, kad jų laivas bus „sausas“ viso plaukimo metu. Aišku, kad dauguma škiperių ėmė į laivus alkoholio atsargas, ir plaukimo metu įgulos vartojo. Vienas škiperis buvo visai atviras – „Ypatingas dėmesys buvo skirtas tam, kad užtikrinti pakankamas vyno, alaus ir stiprių gėrimų atsargas“.

Dauguma laivų turėjo „laimės valandėles“ prieš vakarienę, kurių metu įgula teisėtai tikisi kartu susirinkti kokpite – smagiai pabendrauti ir šiek tiek „įkalti“. Tik keli minėti škiperiai pasakė, kad per laimės valandėles buvo išdalinami tik gaivinantys gėrimai, nes laivas buvo „sausas“. Tai asmeninio pasirinkimo dalykas, žinoma, bet dauguma laivų turėjo ir alkoholio suvartojimo planą, t.y. procesas buvo kontroliuojamas, matomai buvo suplanuota ko, kiek ir kam galima vartoti jūroje, ir praktiškai be išimčių vien tik škiperiai buvo atsakingi kiek už alkoholio saugojimą, tiek už paskirstymą.

Pusryčiai, pietūs ir užkandžiai

Dauguma įgulų sutiko, kad pagrindinis dienos valgymas buvo vakarienė. Smagiau yra ruošti ir valgyti tropikuose vakare, kai temperatūra šiek tiek nukrinta, be to smagi vakarienė padeda pereiti nuo dienos prie naktinių budėjimų.

Kitu dienos laiku įgulos apsieidavo su paprasčiau ruošiamais patiekalais, kaip miusli, javainiai ir vaisiai pusryčiams; šiek tiek mėsos gaminių ar sūrio pietums…

Nemažai škiperių duonos kepimą laikė labai svarbiu dalyku: „Mes kepdavom šviežią duoną ir bandeles/sausainius kas antrą dieną“. Kitas : „Šviežia duona buvo labai svarbu – kepėm po du kepalus kasdien“.

Užkandžiai irgi buvo reikšmingi įgulų racionuose – nuo džiovintų vaisių ir vytintos mėsos – iki traškučių, sausainių ir saldumynų.

Sprendžiant iš atliktos apklausos išvadų – nenuvertinkit užkandžių ir saldumynų reikšmės, formuodami maisto atsargas – vienos jachtos įgula iš penkių narių, kol kirto Atlantą, sudorojo 4kg saldainių ir 300 šokolado batonėlių…

Keletas praktiškų patarimų:

• Daržoves ir vaisius geriau pirk iš vietinių turgaus prekeivių; žiūrėk kad prieš tai nebūtų laikyti šaldytuve.
• Venk šaldytuvuose pabuvusių supermarketo vaisių/daržovių – jų ilgiau neišsaugosi.
• Kopūstai puikiai tinka salotoms ir garnyrams ruošti – ir išsilaikė nesugedę viso plaukimo metu.
• Kai kurie škiperiai nuorodė vaisius ir daržoves laikę tinkliniuose „hamakuose“ pakabintus, bet kiti škiperiai sakė, kad supimo metu tinkluose vaisiai apsibraižo ir sparčiau ima gesti.
• Patikrink kiekvieną vaisių ar daržovę, įskaitant ir bulves, kiekvieną dieną – išmesk viską, kas vos pradeda gesti.
• Vaisiai ir daržovės išlieka nesugedę ilgiau, jeigu laikomi suvynioti į laikraštį.
• Nepalik jokių daržovių plastikiniuose maišeliuose – sušus, supus ir teks išmesti.
• Pažymėk kiekvieno įgulos nario vardu po plastikinį butelį, iš kurio jie gers vandenį – taip jie realiau vertins savo dehidrataciją, ir tu lengviau sukontroliuosi vandens sunaudojimą laive.
• Iš anksto pasiruošk pirmų kelių plaukimo dienų patiekalus.
• Naudok „vieno puodo“ receptus – kai nereikia maisto ruošti keliuose induose ir puoduose vienu metu – gyvenimas tampa lengvesnis.
• Kepk šviežią duoną, pyragaičius ir sausainius – „vien kvapas ko vertas!”
• Jei verdi spaghetti ar makaronus ir jūra nerami – būk atsargus nupildamas vandenį.
• Turėk maisto ir indų saugaus išdėliojimo sistemą nuolat judančiame kambuze ir kokpite.
• Geriau, jei kokas neturi pats plauti indų po valgio.

Parengta pagal Yachting World 2011 m. balandžio mėn. numerio straipsnį „A Year Aboard“.

II dalis.

————–

• Andy Dare/Global Event Pictures nuotrauka.

Kasmet vyksta Atlantic Rally for Cruisers, kurio metu didžiulė turistinių ir sportinių burinių laivų flotilė lapkričio mėnesį pajuda iš Gran Kanarijos į Karibus.

Ralio metu vyksta regatos įvairiose varžybinėse grupėse, rimti sportiniai laivai skirstomi į grupes su IRC handikapu. Pati gausiausia turistų grupė registruojama pagal atskirą World Cruising Club handikapą, gali plaukimo metu naudoti variklį – ir išvis ten viskas vyksta labiau dėl azarto ar malonumo, tikslu paįvairinti ilgo plaukimo rutiną, ir tikrai niekas ten labai nesiplėšo ir nesikankina dėl to medalio.

Daugeliui turistinių laivų šis renginys yra saugiausias būdas su nedidele įgula kirsti Atlantą ir aplankyti buriuotojų rojų – Karibus, nes plaukiama grupėmis, numatyta tvarka palaikant ryšį, aptariant prognozes bei veiksmus, gelbstint vienas kitą jei kas sugriuvo ar baigėsi vynas, ir pan.

Daugiau informacijos — ARC tinklapyje.

Žurnalo Yachting World redakcijos komanda vykdo ralyje dalyvavusių škiperių apklausas.

• Nick Farrell nuotrauka.

Vachtų sistema

Labiausiai populiarūs buvo budėjimai po vieną. Solo – vienas įgulos narys vienoje vachtoje. Jeigu škiperis gali pasitikėti savo įgula, solo vachtos leidžia visiems pakankamai pailsėti, o škiperis gali formaliai neprisiimti sau nei vieno budėjimo.

Škiperiai naudojo įvairias vachtų rotacijos sistemas. Kai kurie – įprastinę 4 val. Budėjimas(B) x 4 val. Poilsis (P) kiek dienos metu, taip ir naktį. Tačiau ralio metu solo vachtoms pati populiariausia buvo švediška sistema su 6B x 6P dienos metu, ir 4B x 4P naktį:

Diagrama Nr.1.

Patyrusios įgulos plačiai naudojo dar vieną rotaciją, leidžiančią iki soties pailsėti – 3B x 6P:

Diagrama Nr.2.

Trečia para pasideda nuo vachtos B budėjimo nuo 00.00 . Šios rotacijos privalumas yra tame, kad ji organizuota slenkančiu grafiku 3 parų laikotarpiu taip, kad kiekvienas asmuo negauna kasdien budėjimų tuo pat metu – nes ilgo plaukimo metu tai gali varginti ir labiau suvartyti normalų žmogaus bioritmą.

Būtina išsimiegoti

Jeigu įguloje daugiau nei 3 žmonės, nesunkiai galite panaudoti štai ką. Pavyzdžiui, plaukiate keturiese – taigi galite naudoti rotaciją solo vachtai 2B x 6P.

Apklausoje dalyvavę škiperiai atkreipė dėmesį į tai, kad nuėjus ilsėtis, dalis laiko prarandama, kol asmuo pasiekia gilaus miego fazę, kurios metu realiai ir tepailsi. „Venk rotacijos 2B x 2P. Praktiškai tai duoda tik pusantros valandos iš tikro pamiegoti, ir asmuo yra žadinamas, kai vis dar būna gilaus miego fazėje“ – pakomentavo vienas škiperis.

Keletas škiperių perspėjo dėl 4B x 4P rotacijos naudojimo – „ji neduoda pakankamai laiko gerai pailsėti, ir kai žmonės pavargę – daromos klaidos“.

Didžioji dauguma apklausoje dalyvavusių škiperių pritarė nuomonei, kad nakties metu reikalingos trumpesnės vachtos, nes naktį yra sunkiau išlikti susitelkus – tenka kovoti su snauduliu. Todėl, nežiūrint į tai, kokia rotacija buvo naudojama, dauguma škiperių trumpino naktinių budėjimų trukmę. Nuo kada pereiti prie naktinio grafiko – priklausė nuo asmeninių preferencijų. Kai kurie prie trumpesnių vachtų pereidinėjo nuo 1900 – laikas, kai keliaujant link arba iš tropikų, pradeda vakarėti. Dauguma įgulų naktines vachtas pradėdavo nuo 2000 arba 2100, po bendros visos įgulos vakarienės.

Budėjimai dviese

Jeigu įvairių įgulos narių patirtis labai skirtinga, arba įgula didelė, tada vachtos dvejetais (du asmenys budi vienoje vachtoje) labai pasiteisina. Tokiu atveju ilgesnės vachtos labai neapsunkina, nes du budėtojai gali dalintis vairavimą, taip išlaikydami koncentraciją; be to – visada šalia yra pašnekovas, padedantis užmušti laiką.

Vachtos dvejukėmis yra privalumas, jeigu laivas lenktyniauja, arba taupo akumuliatorius nenaudodamas autovairininko – abu budėtojai vairuoja pakaitomis. Vienas škiperis patarė dalintis vairavimą po 30 minučių, kas yra optimalu išsaugant maksimalų dėmesį ir koncentraciją.

Škiperis, kurio įgulą sudarė mišri suaugusių ir paauglių įgula, papasakojo:

„ Mes buvome septyniese – trys patyrę okeaniniai buriuotojai ir keturi mūsų sūnūs paaugliai. Turėjome dvi vachtas po tris budėtojus, rotacija 4B x 4P dieną ir 3B x 3P nakties metu, o vienas iš tėvų nebuvo formaliai priskirtas nei vienai vachtai, tačiau buvo kviečiamas pagalbon venduojant, rifuojant, keičiant bures ir pan. – taip pat jis buvo atsakingas už įgulos maitinimą.“

Dvejukių vachtos, kad būtų sėkmingos, ir ypač – jei numatoma tas pat poras laikyti viso plaukimo metu – turi būti sudaromos atsižvelgiant į asmenų suderinamumą. Suderinamumo klausimui škiperiai patarė skirti šiek tiek rimtų apmąstymų: „Atsižvelk ir įvertink stipriąsias asmenybės savybes ir trūkumus“ – pasakė vienas škiperis. Jis taip pat atkreipė dėmesį (gal iš karčios patirties?), kad „stenkis neskirti porelės įsimylėjėlių į tą pačią vachtą – išlaikyti dėmesį darbui jiems sekasi itin sunkiai!”

Budintis kokas, arba „motinėlės“ vachta

Keletas įgulų turėjo narį, atliekantį vien tik koko pareigas, paprastai tas asmuo pats linkęs geriau ruošti maistą viso plaukimo metu, tačiau nedalyvauti nei vienoje vachtoje, arba nedalyvauti vien tik naktinėse vachtose.

Tokia tvarka gali būti priimtina kiek solo vachtoms, tiek dvejukėms. Buvo pateikiamas pavyzdys iš 5 asmenų įgulos; keturiese pasidalino budėjimus, o vienas tik gamino maistą. Naudota rotacija buvo 6B x 6P dieną, o nakties metu 4B x 4P. Ši dviejų parų rotacija buvo organizuota slenkančiu grafiku, kad pvz. vachta A turėjo du budėjims pirmą rotacijos naktį, tačiau tik vieną naktinį budėjimą antrąją naktį.

Įgulose be atskiro koko gana populiaru buvo rotuoti „motinėlės“ vachtas – taip, kad kiekvieną rotacijos vakarą vis skirtingas asmuo iškrisdavo iš naktinių budėjimų, t.y. ilsėdavosi visą naktį. Bet užtai tas asmuo prieš tai buvusią dieną buvo taip vadinamoje „motinėlės“ vachtoje – buvo atsakingas už maitinimą ir visų bendro naudojimo patalpų valymą, tvarkymą.

Ši tvarka buvo mėgiama daugelio įgulų, nes įveda šiek tiek įvairovės, skatina įgulos narius pasivaržyti savo kulinariniais sugebėjimais, ir palengvina slenkančio grafiko sudarymą budėtojams.

Škiperio vachta

Ar škiperis išvis sau priskirdavo kurią nors vachtą – čia nuomonės buvo labai skirtingos. Apibendrinant – kuo įgula mažesnė, tuo dažniau škiperis prisiimdavo sau vachtą. Tačiau įgulose iš keturių ir daugiau asmenų – škiperis arba savo nuožiūra „plaukiojo“ tarp vachtų prisijungdamas budėjimui prie bet kurios, arba būdavo kaip pagal poreikį iškviečiamas pagalbininkas vendui, rifavimui, ar kitam rimtesniam darbui. Keleto škiperių nuomonė sutapo, kad nesvarbu kokią rotacijų sistemą naudosi – svarbiausiu prioritetu yra pakankamas įgulos poilsis, o ypač – škiperio.

Viename laive škiperis neturėjo savo vachtos dienos metu, tačiau įsijungdavo į rotaciją nuo 2100 kiekvieną vakarą. Kitam laive buvo atvirkščiai – škiperis buvo poreikiui esant iškviečiamas pagalbon naktį, bet atsijungdavo nuo tos pareigos nuo 0600.

Įprasta, kad škiperiui tenka didžioji navigacijos, oro prognozių, ryšio palaikymo darbo dalis, be jo neapsieina nei vienas remontas – todėl dauguma škiperių dalyvavo mažiau vachtų, nei kiti įgulos nariai. Patariamasis vieno škiperio žodis: „Ilsėkis kiek gali daugiau – nes tu nežinai, kas nutiks kitą akimirką!”

• Aldous Grenville-Crowther/BYM News nuotrauka.

Dieninės vachtos

Apie 20 proc. apklaustųjų išvis nenaudojo jokios formalios vachtų sistemos dienos metu. Taip dažniau elgėsi įgulos, kuriose nebuvo „motinėlės“ vachtos, ir įgula savanoriškai pasidalindavo visus ūkio ir švaros palaikymo darbus.

„Mes nustatėme labai neformalią vachtų sistemą dienos metu, su vienu asmeniu ruošiančiu vakarienę (rimčiausias paros valgis), kitas asmuo ruošė užkandžius dienos užvalgymams, o dar vienas asmuo buvo atsakingas už duonos/pyragų kepimą“ – išdėstė vienas škiperis.

Naktinės vachtos

Dauguma škiperių naudojo vachtų rotacijas su trumpesnėmis vachtomis naktį, nes tada sunkiau išlaikyti dėmesį, nei dieną.

Dauguma laivų nakties metu nešė tik baltas bures (nenaudojo spinakerių ir genakerių), kad nereikėtų žadinti besiilsinčių. Tai gali turėti didelę reikšmę įgulos poilsio kokybei.

Vienas škiperis labai nustebino pareikšdamas, kad „budinti vachta žiūrėdavo DVD kokpite, kas jiems padėdavo išlikti budriems“. Matykime tai kaip išimtį iš taisyklės, nes tokios pramogos atitraukia dėmesį nuo vachtos tiesioginių pareigų, suardo „naktinį regėjimą“, iškraipo klausos pojūčius ir kliudo rankiniam vairavimui. Dažniausiai netgi mp3 grotuvas draudžiamas vachtos metu, nes atima galimybę budėtojui pagal garsą nustatyti, jei kas nors pradeda vykti ne taip…

Buvo paminėta, kad škiperis turi aiškiai nustatyti ir instruktuoti – ką budėtojai ir kaip turi veikti naktinės vachtos metu, ir kokiomis aplinkybėmis škiperis turi būti kviečiamas viršun. Ar tu išvis nori, kad laivas būtų varuojamas rankiniu būdu naktį? Kokia informacija turi pasikeisti besikeičiančios vachtos ir kokie veiksmai atliekami pasikeitimo metu? Šis paskutinis klausimas iššaukė nemažai komentarų. Apibendrinant – „Mes perduodame naktines vachtas labai skrupulingai – besiilsintis budėtojas žadinamas likus tiksliai 5 min. iki jo vachtos pradžios. Kiekvienas pažadinamas taip, kaip jis pageidavo – su kava, arbata, sumuštiniu ar dar kuo nors jau paruoštu.“

Vachtų pasikeitimo momentas dažniausiai buvo ir periodinės patikros laiku – apžiūrima įranga, rangoutas, takelažas.

Dviejų žmonių įgulos

Pačias paprasčiausias vachtų sistemas naudojo dviejų žmonių įgulos. Visos, išskyrus vieną, sakėsi kažkiek naudoję rotacijas 4B x 4P, arba 5B x 5P – tačiau gana lanksčiai.

Dviejų asmenų įgulai yra sudėtinga užtikrinti, kad abu gautų vienodai pailsėti. Todėl dažniausiai šeimyninės įgulos leidžia daugiau pamiegoti tam, kuris labiau nori…

Kaip lanksčios sistemos pavyzdį galim panaudoti vieno škiperio atsiliepimą: „Mudu su žmona nemėgstam griežtos vachtų sistemos. Mes keičiame budėjimo laiką, atsižvelgdami į savijautą, oro sąlygas, arba žiūrėdami, ko labiau mes norėtume. Praktiškai tas, kuriam labiau patinka miegoti naktį – miega, o tas kuriam tinka išsimiegoti ir dienos metu – miega dieną.“

Šeimos dažniausiai suranda sau tinkamą bendradarbiavimo būdą – tokie hamletiški klausimai tipo „teisinga“ ar „neteisinga“ tokiose įgulose paprastai nekyla.

Sistemų kaitaliojimas

Beveik visi iš 83 apklaustųjų škiperių pasakė, kad jų pasirinkta vachtų sistema veikė gerai, ir kad įgulos savijauta bei nuotaika buvo aukštumoje. Atkreipkime dėmesį, kad didžioji dalis tų įgulų buvo kelyje iš Karibų atgal į Europą – taigi įgulos buvo ženkliai daugiau patyrę ir savimi pasitikinčios, nei pirmomis plaukimo dienomis, dar prieš kertant Atlantą. Ką praktinė patirtis davė škiperiams ir įgulomas – tai nebijoti permainų, ir keisti vachtų rotacijas, jeigu pradžioje nustatytoji nebetenkina, arba jeigu pasikeičia oro sąlygos… „Prieš išvykdamas į kelionę, nesibaimink dėl to“ – toks buvo tipiškas komentaras – „pradėk nuo sistemos, kuri atrodo tinkama, o po to tobulink ir keisk ją pagal aplinkybes“.

„Vachtų sistemą planuok įvertindamas įgulos patirties lygį, bet atmink, kad išvyksti į plaukimą, kuris truks ne mažiau dviejų savaičių – taigi bus pakankamai laiko, kad sistemą pakeisti ar patobulinti“ – buvo panaši pastaba.

Kitas škiperis išsireiškė trumpai – „Nepersistenk reguliuodamas“.

Parengta pagal Yachting World 2011 m. balandžio mėn. numerio straipsnį „A Year Aboard“.

I dalis.

———-

• Richard Langdon – Ocean Images © World Cruising Club nuotrauka.

Kasmet vyksta Atlantic Rally for Cruisers, kurio metu didžiulė turistinių ir sportinių burinių laivų flotilė lapkričio mėnesį pajuda iš Gran Kanarijos į Karibus.

Ralio metu vyksta regatos įvairiose varžybinėse grupėse, rimti sportiniai laivai skirstomi į grupes su IRC handikapu. Pati gausiausia turistų grupė registruojama pagal atskirą World Cruising Club handikapą, gali plaukimo metu naudoti variklį – ir išvis ten viskas vyksta labiau dėl azarto ar malonumo, tikslu paįvairinti ilgo plaukimo rutiną, ir tikrai niekas ten labai nesiplėšo ir nesikankina dėl to medalio.

Daugeliui turistinių laivų šis renginys yra saugiausias būdas su nedidele įgula kirsti Atlantą ir aplankyti buriuotojų rojų – Karibus, nes plaukiama grupėmis, numatyta tvarka palaikant ryšį, aptariant prognozes bei veiksmus, gelbstint vienas kitą jei kas sugriuvo ar baigėsi vynas, ir pan.

Daugiau informacijos — ARC tinklapyje.

Žurnalo Yachting World redakcijos komanda vykdo ralyje dalyvavusių škiperių apklausas.

Tyrimo spektras yra gana platus, kartais aptariami techniniai klausimai/problemos/sprendimai, kartais gyvenimo laive aspektai ilgo plaukimo metu.

Šioje apklausoje dalyvavo 83 škiperiai. Trimis įrašais pabandysim aptarti tris iš naujausioje apklausoje tirtus dalykus:

1. Kas toliau? Ką škiperiai (laivai) darė toliau, kai ralis pasibaigė sėkmingai pasiekus Karibus.
2. Vachtos. Budėjimų sistema plaukimo metu.
3. Maistas. Maisto atsargų valdymas ir valgio gaminimas plaukimo metu.

Kas toliau?

Praėjus metams, kai ARC flotilė paliko Europos krantus, buvo paprašyta škiperių nurodyti, kur jų laivas yra šiuo metu.

Tik ketvirtadalis laivų (jei tiksliau – 28 proc.) vis dar yra Karibuose. Dauguma laivų pajudėjo iš Karibų, kai žiemos sezonas ten baigėsi.

Daugiau negu pusė laivų grįžo į namų uostus, arba netoli jų:

• Šiaurės Europa – 30 proc.
• Viduržemio jūra – 13 proc.

Šie laivai susuko klasikinį Atlanto ratą, matyt taip praleisdami savo įgulų pailgintas atostogas nuo mokslų, tarnybos ar pinigų darymo.

7 proc. laivų tęsė kelionę, persimesdami į Ramųjį vandenyną, akivaizdžiai turėdami planų plaukti aplink pasaulį. Metai po metų ši proporcija nesikeičia – vidurkis visada svyruoja, bet iki 9 proc. Plaukimas per Panamos kanalą – didelis ir neatšaukiamas žingsnis, ne kiekvienas tam gali pasiryžti, nors, tikriausiai, pasvajoja dauguma.

Skaičius laivų, kurie patraukė prie Šiaurės Amerikos krantų, yra ženkliai didesnis, nei ralio dalyvių iš Amerikos skaičius, taigi galima daryti išvadą, kad kai kurie laivai pakyla iki JAV rytinės pakrantės, prieš grįždami prie Europos krantų aukštesniu maršrutu. Tačiau ši laivų grupė yra ženkliai mažesnė už išplaukusių tiesiai namo tiesiog iš Karibų.

Bendras vaizdas formuojasi toks, kad didžiausia dalis laivų metų bėgyje grįžo į Europą.

Buriuojama įvairiose vietose. Bet miesto gatvėse? Maskvoje tai įmanoma.

2011 metų sezonas atidarytas, skelbia šio viralo kūrėjai.

Beveik sprendimas su jachta nuvykti į reikiamą vietą atsisakius samdomo tralo paslaugų.

Valstybės vėliava, iškelta po dešiniu jachtos stiebo zalingu, yra ne tiek pagarba valstybei, į kurios teritorinę jūrą įplaukei, kiek jachtos įgulos sutikimas (jei norit – parašas) pripažinti tos valstybės jurisdikciją savo laive.

Jachtoje lieka iškelta savos valstybės vėliava – teoriškai jame galioja savos valstybės jurisdikcija. Būtent jurisdikcija, o ne teritorija – šioji yra nedaloma. Jei kiekvienas laivas būtų mobili teritorija, vargas būtų valstybių sienas braižyti.

Atplaukęs svetur turi ir elgtis kaip svečiuose. Pripažinti vietinę tvarką ir jos laikytis. Ne viskas patiks, ne su viskuo norėsi sutikti, bet čia, kaip sakoma, jūra plati ir atvira: nepatinka – plauk iš kur atplaukęs. Kai būsi atviroje jūroje (būtent toks terminas, neteiktinas „neutralūs vandenys“), galėsi remtis laivo vėliavos suverenitetu. Bet vos įplaukus į kitos valstybės teritorinius vandenis, ten jau galioja tos valstybės jurisdikcija.

Įprastai teritoriniai vandenys yra iki 12 jūrmylių, bet Australijai užtenka 3, o Argentina (ir dar kelios valstybės) atsiriekė kiek pajėgė – 200 jūrmylių.

Teritoriniai vandenys skaičiuojami nuo bazinės linijos, kuri menamai brėžiama tik nuo valstybių žemyninės dalies. Todėl, pavyzdžiui, Švedijai priklausanti Gotlando sala (su salelėmis) arba Borholmo salynas (priklauso Danijai) teritorinių jūrų neturi – aplink salas tvyro atvira jūra.

Bet ne viskas taip paprasta ir apie tai toliau.

Teritorinėje jūroje viskas aišku: įplaukei į svetimą teritoriją, laikytis esamos tvarkos. Jei neketini įplaukti į uostus, gali nekvaršinti galvos dėl vėliavos po zalingu kėlimo, muitinių ir kitų procedūrų. Tranzitas vadinamas „taikiu plaukimu“ ir niekam neturėtų kliūti.

Bet žinoti, kaip čiabuviai reaguoja į taikiai praplaukiančius, būtina. Paprastai jie mėgsta pasilabinti, pakalbėti. Lietuvos pietiniai kaimynai Karaliaučiaus srityje (Rusijos Federacija) tikrai mėgsta pakalbėti su pro šalį plaukiančiais.

Įplaukus į jų vandenis rekomenduojama jūriniais kanalais išsikviesti pasieniečius ir pasipasakoti kas tokie, kur link plaukiama. Geriau pirmam tai padaryti, nei laukti, kol jie eteryje šaukti pradės. Klaida būtų visai neatsiliepti. Gresia kariniu eskortu iki artimiausio uosto, nemaloniu priėmimu ir baudomis.

Arba, kaip mus vaikystėje gąsdindavo, „skusite bulves pasieniečiams“.

Be būtino reikalo geriau Rusijos vandenis aplenkti. Juolab, pagal Šengeno sutarties reikalavimus, tai jau pabuvojimas trečioje šalyje nei Eurosojūzas, ir grįžus namo (ar nuplaukus pas lenkus) būtina vietiniams pasieniečiams prisiduoti. Nes o ko plaukei į Rusiją, a?

Jei terminas „teritorinė jūra“ gana aiškus (nuo kranto į jūrą iki 12 jūrmylių), tai terminuose „gretutinė zona“ (iki 24 jm), „išskirtinė ekonominė zona“ (iki 200 jm) ir „atviroji jūra“ (o ne „neutralūs vandenys“) gali kluptelti.

Atvira jūra prasideda jau nuo teritorinės jūros pabaigos, bet toje pat atviroje jūroje gali būti arba yra ekonominė zona, o šioje (tuo pat ir atviroje jūroje) – gretutinė zona. Reikia aiškiai žinoti, ką kiekvienoje gali daryti, o už ką baudžiama.

Tai aktualiausia didiesiems laivams – prekybos laivyno, karo, valstybiniams (pastariesiems dviems ir daugiau suvaržymų bei pareigų). Tačiau ir pramoginio laivo (jei jachta užsiima komercija, teoriškai ji jau yra „prekybos laivybos“ laivas) škiperiui pravartu žinoti:

• teritorinėje jūroje, jei neketini užsukti į uostus, gali plaukti ir tai nebus sienos kirtimas
• gretutinėje zonoje laivą gali patikrinti įvairios tarnybos ir čia nevalia krovinių į/iš laivo, krauti, dreifuoti, o „karštais pėdsakais“ įtartiną laivą iki kitos valstybės teritorinių vandenų persekioti galima,
• ekonominėje zonoje visos jūros ir jos dugno gėrybės priklauso tai valstybei, kurios zona, tad čia pramoniniu verslu geriau neužsiimti (dėl vienos kitos meškere pagautos žuvies niekas pykti neturėtų).

Kontrabandininkams aktualu bus įdomu žinoti, kad jei kontrabanda gabenama laivo valtimis į krantą, jie rizikuoja labiau, nei kranto žmonės savo laiveliais atplaukti prekių (šmugelio) pasiimti.

Štai taip juridinės galios neturinčiu tekstu (į jį negalima apeliuoti „o štai „Ant bangos“ rašė…“) pažvelgiau į jūras, kaip jas juristai gali matyti.

Jūrų vilkams tai neturėtų būti naujiena, daugelį dalykų ir aš žinojau. Bet visada gerai žinias atšviežinti, ką ir padarėme su keliais kolegomis buriuotojais jachtos „Litas“ kapitono Valerijaus Boguno surengtame seminare.

Netikėtai man pačiam (ak, tos išankstinės nuomonės…) seminaras (ar, veikiau, pranešimas) buvo vienas įdomiausių ir informatyviausių, mano girdėtų šiemet.

Ir čia ne viskas surašyta, ką išgirdome.

Nuotrauka. Įrašo iliustracija – iš Gotlando salos uostelio Farozundo (Fårösund). Nėra ten teritorinės jūros, bet jachtą patikrinti pasieniečiai ir muitinė gali ir atviroje jūroje. Savo kailiu patyrėme.