• Andriaus Repšio (Šiauliai) nuotrauka.

Tikiu pasakojimais, kad pagal tai, kaip žmogus vaikšto jachtos (ar laivo) deniu, galima pasakyti, ar jis buriavęs vaikystėje (jaunystėje) lengvu švertbotu, ar ne. Ar tiesiog prieš sėdęs į kreiserį praktikos įgijo šliupkėje.

Sportinio buriavimo mažu ir daug koordinacijos reikalaujančiu laiveliu įgyta praktika nedingsta: buriuotojai jachtoje juda greitai ir tyliai, niekur neužkliūdami lyg katės ir jachta net nekrustėli.

Žmonės, niekad nebandę atlaikyti lygsvaros mažame laive, į dideles jachtas lipa kaip į bulvių prikrautą vežimą, o nuo jų kerėpliškų žingsnių dreba ne tik laivas, bet ir veržlės nuo vibracijos atsisuka.

Ne visi, žinoma, bet išimtys tik patvirtina taisyklę.

Artėjant navigaciniam sezonui nejučia pagalvoju: ir pats kerėpla kartais būnu, vikrumo, tylumo, koordinacijos trūksta, nors ir pradėjau buriuoti švertbotais. Gerai būtų pasvarstyti apie apie kokią alternatyvą kiliniam buriavimui, raumenis pramankštinti.

Geriausia tam vieta Vakarų pakrantėje yra Drėvernos uostelis¹ Ne be reikalo čia persikraustė sporto mokykla „Suominis“. Kaip Šventojoje vykusio seminaro metu uostelį pristatęs sakė Salvijus Paškauskas, „vaikus įsileidus ne taip lengvai juos iškrapštysi“.

Kuršių mariose buriavimo sezonas dar neprasidėjo, bet „Suominio“ sportininkai varžybas jau pradeda – „pirmajame „Laser“ klasės „Youth Grand Prix“ etape.“ Italijoje.

Jei taip išmokus buriuoti „lazeriu“ (principai tie patys, kaip ir su bet kuriuo švertbotu, bet nežinant smulkmenų galima kaip velniui koją nusilaužti) ir „prisiblatinus“ prie „Suominio“ gal atsivertų tarptautinių varžybų distancijų erdvės… Įmanoma viskas, tik reikia didelio noro, o kai toks yra, galima ir laiką suderinti. Toliau – smulkmenos. Bent jau taip atrodo kompiuterio klaviatūrą maigant.

Pasvajojom ir užteks (kiti prioritetai), bet dar yra kuo pasidžiaugti – Vilniuje juda vaikų buriavimo reikalai. Berods vienintelis apie tai praneša (ir save mini, bet taip ir turi būti) projektas „Gold of Lithuania“: „…sujungs Vilniaus savivaldybė ir Trakų savivaldybė savo jėgos, susiburs visi buriuotojai draugėn, ir kartu parengsime aiškią viziją ir darbų planą, kaip jachtą iš nemylimos našlaitės paversti bent jau gerbtina podukra.“

Užaugs karta buriuotojų, kurie jachtose lyg namuose jausis. Jei planai nestrigs, noro ir motyvacijos užteks.

Apie tai kalbėta Vilniaus savivaldybėje vykusiame renginyje, prie kurio (galiu pasigirti?) ir aš šiek tiek prisidėjau. Paprašytas padariau iš nuotraukų filmuką, bet koks jo pasisekimas renginio metu, nežinau.

Filmuko kūrimas — juokų darbas su „Picasa“: tik nuotraukas atrinkti ir mygtuką paspausti. Sudėtingiausia dalis buvo gauti nuotraukas ir jas atrinkti. Ačiū Ričardui iš Lietuvos 470 asociacijos, kuris man permetė gigabaitus nuotraukų. Prašiau jo, nes žinau, kad jo dukra „optikais“ buriuoja.

Nuotraukas Ričardas gavo iš trenerio Mariaus Milevičiaus, tad jam ir priskirkime nuotraukų autorystę (viena jų — įrašo iliustracija). o šis, iš šiauliečio fotografo Andriaus Repšio (Šiauliai). Kaip vėliau paaiškino pats Andrius, „…fotografijos buvo nemokamos, taip. Su galimybe laisvai naudoti, kur tik prireiks.”  Atsiprašau, kad iš nežinojimo laiku nenurodžiau didžiosios dalies nuotraukų tikslios autorystės.

Vis tiek žiūrint gausybę nuotraukų (dėl įvairumo kelias savas įdėjau) taip norėjosi grįžti į vaikystę ir džiaugtis, kaip tie vaikai nuotraukose džiaugiasi. Kai niekas pasaulyje nerūpi (retai ir vaikystėje taip būna, bet įsivaizduokim…), tik „optikas“, vėjas, distancija, ar treneris nepiktas, šiltas vanduo, maudynės ir visus aplenkti.

Žiūrėdamas nuotraukas pasisėmiau teigiamų emocijų. Tai mūsų visų buriavimo dalis, apie kurią ne visi žino ar net nutuokia.

————————————–

1- Ir nesvarbu, kad Rytinės pakrantės Lietuvoje neturime – čia ne tas dalykas, kuriam būtina atsvara, juolab Drėverna yra Kuršių marių rytinėje pakrantėje. O kad kažkam pavyko iš savų ir europinių biurokratų gauti milijonų uostui statyti, tai tik sveikintina – reiškia pinigų yra, reikia atkaklumo ir mokėjimo juos pasiimti.

Teoriškai pasikaustyti prieš praktiką prasidėjus šlapiam sezonui šį savaitgalį kviečia du seminarai Klaipėdoje ir Kaune.

Jūrų teisė nuo Kiaulės nugaros

Uostamiestyje jachtos „Litas“ kapitonas Valerijus Bogunas šeštadienį (kovo 26 dieną) kviečia išklausyti jo vedamo seminaro (o kaip dar pavadinti?) apie jūrų teisę.

Kai matai Valių jachtoje „Litas“, neįtarsi, kas jis yra Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos lektorius ir tarptautinės jūrų teisės magistras. Bet kai pakalbi su jo studentais, užeina noras apsilankyti paskaitose. Dabar būtų šansas.

Beje, norintys turi registruotis (geriausia, telefonu tiesiogiai: +370 601 46182) iki kovo 24 d. 18.00 val. Ir pasiruošti po 20 litų.

Būtų liūdna, jei seminaras neįvyktų, kaip ir planuotas Vilniuje. Pravartu prisiminti ar sužinoti jūros teisės pagrindus, nes Klaipėdoje nuo Kiaulės nugaros į vakarus jau šioji galioja. Ar aš neteisus? Klausimas Valiui.

Paslaptys varžovams nurungti

Kitą gerą teorinių žinių bagažą galima pasikrauti Kaune — čia kovo 26 dieną vyks seminaras tema „Pagrindinės varžybų taisyklės ir taktika (startas, laviruotė).“

„Taisyklės sugalvotos norint išvengti bėdų su konkurentais, taktika – norint pridaryti bėdų konkurentams.“ — laisvas Gordon C. Aymare citatos vertimas, kuriuo į seminarą vilioja Lietuvos 470 klasės asociacija.

Lenktynių taisykles aiškins Rolandas Žentelis. Nežinau šiuo metu Lietuvoje geresnio buriavimo teisėjo ir žmogaus, gerai išmanančio taisykles. Savo srities profesionalas, pasitikėjimą keliantis ir ramiu, mandagiu tonu.

Dar vienas savos srities asas, ir be galo ramus, bet tuo pat pasitikėjimą spinduliuojantis buriuotojas – Raimondas Šiugždinis – seminare pasakos apie varžybų taktiką. Neįmanomos abejonės dėl jo profesionalumo, o man iki šiol įstrigo vienas tai įrodantis epizodas.

Vienose varžybose Kaune Raimondas sėdo į tokią pat (tikrai ne geresnę) kaip ir konkurentų 470 klasės jachtą ir distancijoje (vėjo beveik nebuvo) varžovus palikdavo į priekį išsiveržęs ne korpusu ar dviem, o keliolika-keliasdešimt metrų.

Verlsas – visiems nauda

Dar viena svarbi žinia: duris atvėrė (jei taip galima vaizdžiai sakyti) elektroninė jachtų įrangos, aprangos ir kitų specializuotų prekių parduotuvė Rundukas.lt

Kaip aš noriu, kad tokia parduotuvė įrodytų skeptikams, jog šis verslas gali ir turi perspektyvų augti. Kad jam netrukdo nei maža rinka (o gal tik mums taip atrodo?), nei žmonių nenoras prekintis internetu (įpras, kai pajus patogumą), nei skeptikų burbėjimai „pas lenkus pigiau“ arba „galiu gauti tiesiai iš gamyklos“.

O pabaigai įdomus beveik 40 minučių filmas (be garso, 8mm kino juostos filmo autorius Vladas Marcinkonis ) apie švertbotų varžybas Kauno mariose Sovietų laikais. Ačiū Gediminui už nuorodą.

Artėjant navigaciniam sezonui vis aktualesnė tampa orų prognozė. Ir vis dažniau reikės vengti klaidos žiūrėti tik momentinius rytdienos vėjus.

Kaip sako burlaivio „Brabander“ kapitonas Valdemaras Vizbaras, ruošiantis kelionei jūra, prognozes reikia sekti bent savaitė iki kelionės pradžios.

Prognozė, tai ne tik vėjas — tai ir slėgių kaita, ciklonų ir anticiklonų judėjimai, bangų aukštis ir kryptis. Kiekvienam buriuotojui žinomi dalykai, bet po žiemos yra gera žinias atnaujinti.

Idealus variantas – ir ne sezono metu stebėti orus bei prognozes. Nepasitenkinti žiemą vien „snigs ar nesnigs“ (pagal kiemo kasimo dažnumą, labiausiai sniegingas buvo gruodis) arba „šals ar nešals“ (čia statistikos neturiu, bet žieminės striukės reikėjo naujos — šiltos) prognozių nuotrupomis.

Buriuotojams surengtame seminare V.Vizbaras sakė, kad Baltijos jūroje plaukiant jachta pakliūti į štormą – kapitono apsileidimas. Suprask: jūra nedidelė, numatyti orų kaitą įmanoma ir jei matai, kad stipriai pūs, nėra ko lįsti į pro vartus. Ir štormai čia ilgai netrunka.

Ne vandenynas, kur jachtos kelyje gali pasitaikyti trys ciklonai, ledkalniai ir reikės rinktis mažesnę blogybę.

Žinoma, yra kelių, kuriais apiplaukti Žemės rutulį galima ir nesutikus audros. Tik reikia žinoti kur ir kada plaukti bei taip pat sekti orų prognozes. Čia neginčijamas autoritetas dabar – jachtos „Ragainė II“ kapitonas Andrius Varnas, kuris savo kelionėje aplink „šaratą“ audrų beveik išvengė (viens štormas buvo „geopolitinis“, o ne iš neapsižiūrėjimo).

• Volvo Ocean Race nuotrauka.

Stebint orų prognozes, dažnai iškyla hamletiškas klausimas: o kuri tarnyba geriausiai prognozuoja?

V.Vizbaras pataria nebandyti apžioti daug tarnybų. Ir vietiniams orams geriau vietiniai tinklai – danai, vokiečiai, lenkai ar lietuviai tikrai geriau žinos Baltijos orus, nei amerikėnai. Tiesa, Baltiją neblogai išmano ir britai.

Sako pasirinkti tik 2-3? Šekit sąrašėlį (ir čia daugiau, nei vien orų prognozės):

• http://atmosfera.lma.fi.upm.es/rsm
• http://atmosfera.lma.fi.upm.es
• http://www.noaa.gov
• http://www.ecmwf.int
• http://www.meto.gov.uk
• http://www.marineweather.com
• http://www.cimss.ssec.wisc.edu
• http://www.uni-koeln.de/math-nat-fak/geomet/meteo
• http://www.infomet.fcr.es
• http://www.sat.dundee.ac.uk
• http://152.80.49.204/
• http://www.weathersa.co.za
• http://www-ccar.colorado.edu
• https://www.nlmoc.navy.mil
• http://www.inm.es
• http://www.met.fsu.edu
• http://www.knmi.nl
• http://weather.ec.gc.ca
• http://www.raytechonline.com
• ftp://polar.wwb.noaa.gov
• http://www.mercator.com.fr
• http://www.met.fu-berlin.de
• http://manati.wwb.noaa.gov
• http://www.nottingham.ac.uk
• http://www.ems.psu.edu
• http://www.volvooceanrace.org
• http://www.ghcc.msfc.nasa.gov
• http://www.met.igp.gob.pe
• http://www.rsmas.miami.edu
• http://www.oceanweather.com
• http://www.wetterzentrale.de
• http://www.meteo.fr
• http://rain.mmm.ucar.edu
• http://www.fnmoc.navy.mil
• http://www.navcenter.com
• http://www.arl.noaa.gov
• ftp://140.90.6.103
• ftp://ftp.ncep.noaa.gov
• http://www.weather.noaa.gov
• http://www.egs.uct.ac.za/csag
• http://cimss.ssec.wisc.edu/tropic/tropic.html
• http://www.atmos.albany.edu
• http://meteosat.e-technik.uni-ulm.de
• http://imkpc3.physik.uni-karlsruhe.de
• http://atmosfera.lma.fi.upm.es
• http://www.wisc.edu
• http://www.uct.ac.za
• http://www.ecmwf.int
• http://www.oceanweather.com

Tai 2001-2002 metų  regatos Volvo Ocean Race (nuotrauka aukščiau iš ten) oficialiai leistas meteorologinių tarnybų sąrašas. Netikrinau, kiek iš nuorodų veikia, kurios mokamos, o kurios karinės (civiliams nepasiekiamos). Įdomus pats tokio sąrašo faktas (neskaičiau, kad vėlesnėse regatose būtų, bet gal pražiopsojau).

Bet čia plaukiantiems vandenynais, o buriuojantiems Trakų, Šiaulių, Platerlių, Elektrėnų ir kituose ežeruose, Kauno ir Kuršių mariose, Baltijos jūroje?

Mano asmeninis sąrašiukas (pagal tikrinimo dažnumą ir/ar pasitikėjimą):

Surf.lt — Viskas vienoje vietoje kelioms dienoms į priekį (vokiška prognozė). Berods prie šito tinklapio kaidais buvo prierašas, kad ilgesnėmis nei 3 parom prognozėmis tiki tik kvailiai (ar pan.). Tinka ir mobiliems įtaisams, pasižiūriu dar ir dėl asmeninių priežasčių

Meteo.lt – Kaip minėta, reikia žiūrėti, ką prognozuoja savi, o čia dar ir speciali prognozė buriuotojams. Kiek stebėjau, visad pasitvirtindavo, tik nebūtinai tomis valandomis, kurioms prognozuota.

Windfinder — Šituos žiūriu „išmaniuke“, web versiją esu „čiupinėjęs“, bet labai nesigilinau. Mobili versija (ačiū Dusiai už užrodymą) man labai patinka.

Weatheronline — Sakiau, kad britai irgi išmano Baltijos jūrą. Ir šalis toji jūrinė, tad ir prognozėmis jų pasitikėti galima.

Foreca – Nepamainomas dalykas buriuojant prie Švedijos krantų. Kažkada Andrius Varnas užrodė.

Windguru — Daugumos mėgstama, man kažkaip neįtinka. Manykim, kad be priežasties: nei peikti, nei girti negaliu.

Weatherspark — Man naujiena, rekomendavo tinklaraštininkas vienastoks: „Tiems, kam nepakanka piešinėlio su pora skaičiukų.“

Meteorologinių tarnybų ir jų tinklapių su orų prognozėmis yra dar daugybė. Iš savo paminėtų, žiūriu ne visas. Čia surašiau, tas, kurias galiu prisiminti nežiūrėdamas į užrašus (pilno URL, aišku, neįsimenu, bet tam yra interneto paieška, o kuomet kompiuteris ir interneto ryšis jachtoje (būdavo) retenybė, svetur uoste viešoje interneto prieigoje, pavyzdžiui, bibliotekoje, praverčia LBS.lt nuorodų skyrelis).

Apie orų prognozių tarnybas išmaniesiems įtaisams kol kas nieko negaliu pasakyti, jei kantrybės ir entuziazmo užteks, rudenį aprašysiu kuri labiausiai patiko ir/ar tiksliausiai prognozavo.

P.S. „Kranto žmonėms“ galiu perpasakoti mintį, kad jūrinės prognozės yra tikslesnės, nei tradicinės, nes čia suklydę „orų berniukai ir mergaitės“ bei jiems skaičiukus pasakiusieji gali ir skaudžiai nukentėti. Tik šiame įraše suminėtos nebūtinai „tikros jūrinės“.

• REUTERS/Kim Kyung-Hoon nuotrauka.

Kiek teko matyti į gamtos stichijų – žemės drebėjimų, cunamių, uraganų – padarinių nuotraukų, stebėdavausi išmestais į krantą, tačiau sveikais laivais.

Pažiūrėjus į tokias iliustracijas (nuotrauka viršuje) norisi sakyti, kad laivuose – saugiausia.

Deja, ne, kaip matyti iš nuotraukos apačioje.

Abi iliustracijos – iš Japonijos, kurią kovo pradžioje sukrėtė keli žemės drebėjimai, o po stipriausio, vykusio kovo 11 dieną, šalį niokojo ir cunamis.

Internete nestinga kvapą gniaužiančių nelaimės vaizdų.

P.S. Jūra24.lt rašo, kad cunamis lyg skiedras mėtė Panamax tipo laivus, bet jūreiviai nenukentėjo.

• REUTERS/Yomiuri Shimbun nuotrauka.

Autorius (tekstas ir nuotrauka): JOHN HARRIES, s/y MORGAN‘S CLOUD.

Niekad nelaikiau savęs nuotykių ieškotoju, ar drąsuoliu. Aš nemėgstu štormų atviroje jūroje, ir savo jaudulį galiu išvystyti iki meno lygio. Kartą, kai draugas pasakė: „Džonai,tikrai nemaniau kad tu kažko bijotum“ į mano prisipažinimą, kad labai bijau skrydžių lėktuvu – aš buvau apstulbintas.

Mano draugo susidarytas klaidingas mano įvaizdis, padiktuotas daugelio kelionių, kuriose kaip burinės jachtos škiperis, vykau į Šiaurines platumas – buvo nerealiai tolimas nuo mano pačio savęs suvokimo.

Šis stebinantis atradimas sukėlė daug minčių: Ar kiti Šiaurės platumų buriuotojai jaučia tiek pat baimių kaip ir aš? Ar mano herojai Tilman, Smith ir Brown (H.W. Bill Tilman, jachtos MISCHIEF, SEA BREEZE ir BAROQUE;  Newbold Smith, jachta REINDEER; Warren Brown, jachta WAR BABY) – jautė tokį pat siaubą, kai pirmąkart išvydo juodus ledynais kepurėtus Grenlandijos kalnus? Ar jie irgi guli gulte, negalėdami užmigti išlaukiant štormą atviroje jūroje, mintyse sistemingai perkratydami dalykus, kurie gali pavesti? Ar jie jaučia tokį pat nerimą pirmą naktį, pradėdami kiekvieną reisą vandenyne?

Jeigu nesu vienintelis bailys, pasislėpęs už aureolės asmens,  tariamai nesureikšminančio rizikos, kurią patiria tolimų reisų buriuotojas – gal mano savitvardos strategija, kurią įgavau per 100.000 jūrmylių nukeliautų vandenynais, bei  regatų patirtis – beje, didesnė dalis tų jūrmylių surinkta mažiau apgyventuose pasaulio kraštuose – gal visa tai būtų naudinga pagalba kitiems, kurie dar siekia savo kelionių jūrose svajonės?

PRAKTINĖ PATIRTIS

Visų pirma – dar prieš išplaukdamas savo nuosavu laivu,  aš ganėtinai lėtai surinkau pirmus 10.000 jūrmylių buriavimo vandenynuose bei lenktynių regatose. Šiandien toks patirties kaupimas tapo neįprastu dalyku. Vis daugiau būsimų keliautojų po burėmis perskaito kelias knygas, šiek tiek paburiuoja pakrantėse – ir išplaukia į savo tolimą reisą nuosavu laivu. Kas dėl JAV Rytų pakrantės buriuotojų – tas pirmas reisas dažniausiai yra į Bermudus kertant Golfo srovę, o Europos buriuotojams – Biskajos kirtimas; abi kelionės paprastai vyksta rudenį, kai net patyrę buriuotojai tam nesiryžtų. Kasmet pranešama apie jūroje įgulos pamestus laivus ir keliautojo svajones, sudaužytas į šipulius, kai vandenyno realybė užklumpa nepasiruošusį ir be patirties.

Kas dėl manęs – ankstyvuoju mano, kaip savo laivo škiperio, kelionių periodu, jeigu reikalai jūroje pakrypdavo blogąja puse, aš visada galėjau atsiremti į tą ankstesnę patirtį, kai dar būdamas įgulos nariu, galėjau stebėti kapitonus kitų savininkų laivuose – tai didžiulė pagalba tam mano Bailiui Viduje.

Laipsniško apsipratimo su naujais iššūkiais principas tik sustiprėjo, kai ėmiau domėtis Šiaure. Savo pirmąją kelionę Šiaurėje suplanavau į santykinai svetingą Naujosios Škotijos pakrantę, po to sekė plaukimai į Niufaundlendą, po to į Labradorą, ir galų gale – į Grenlandiją, Baffin Salą ir Islandiją – vis sekantį žingsnį žengiant tik apsipratus su ankstesniu.

Tokio laipsniško įgūdžių vystymo naudą ypač akivaizdžiai įvertinau plaukiojant prie Niufaundlendo, pakeliui į Grenlandiją 1997-aisiais, kai ten jaučiausi kaip namie.  Tai buvo visai kažkas skirtingo nuo mano pirmo reiso prie „Uolos“ prieš šešis metus, kai jaučiausi užspeistas rūko, ledo, štormų ir riboto serviso jachtoms (verta pažymėti, kad tuo metu jau buvau sukalęs ne mažiau 15 plaukimų į Bermudus ir atgal). Sąlygos minėtuose regionuose išliko nepakitę, bet kaip smarkiai pasikeitė mano sugebėjimas susidoroti su tomis sąlygomis, mano patirtis ir suvokimas kokį pavojų tos sąlygos gali sukelti.

PAŽINTI SAVE

Antras dalykas, padedantis tramdyt Bailį Savyje – tai nauda iš sugebėjimo numatyti savo paties reakcijas. Pavyzdžiui, aš žinau, kad kiekvieno bent kiek sudėtingesnio plaukimo pirmąją naktį aš savęs klausinėsiu ar man to reikia, ir nuspręsiu su visam likti krante vos pasibaigus šiam plaukimui. Taip pat žinau, kad atkeliavus į sunkiau pasiekiamą vietą, prieš pasukant į namų uostą, jausiu didžiulį pasidižiavimą, bet netrukus tai virs nerimu, ypač nemigos valandomis, nes neduos ramybės klausimas skambantis galvoje „kaip mus sugrąžinti namo?“ Kai tokios baimės sukyla, yra gera apie save žinoti, kad praleista vachta poilsio ir išsimiegojimo labui, sugrąžins mane į normalią būseną, atstatys tą malonumo ir taikos jausmą, kuriuo paprastai gyvenu jūroje.

Trečia, aš netgi išmokau kiek tai paskatinti tą Bailį Savyje, nes, jei kas negero nutinka, dažniausiai aš  būnu dėl to jau pasijaudinęs iš anksto, ir sugalvojęs bent dalį tos situacijos sprendimų, kas savo ruožtu mn padeda išlikti ramiam ir veikti efektyviai – taip kad viskas tvarkoje, ir netgi  naudinga jausti nerimą bei jaudulį, bet visai būtų prastai parodyti šiuos jausmus savo įgulai, kuri pasitiki manimi.

NEFORSUOK

Ketvirtas dalykas – aš išmokau nespausti nei savęs, nei įgulos, t.y. būti kuo švelnesniu. Tai ypač aktualu, nes mes plaukiojame su maža įgula – du arba trys žmonės. Ką ypač stengiuosi – tai parinkti gero oro langus, kad nepradėtume plaukimo esant štorminėms salygoms arba priešvėjiniais kursais.

Šią strategiją gavau įsisavinti 1997-aisiais, plaukiant iš St.John, Niufaundlendas – į  pietinę Grenlandiją. Išėjom iškart po štormo (kad kuo tokiau nuplaukti, iki ateinant sekančiam), į likutinę bangą. Iš trijų žmonių du, įskaitant mane, pakrito su jūrlige, ir niekas nei valgėm nei miegojom pirmas 24 reiso valandas, nors visi ant borto buvome tikrai patyrę, o plaukimo distancija buvo lengva. Aš galiu palyginti šią santykinio diskomforto būseną, tuo metu dar esant palyginti ramioms sąlygoms, su sąlygomis, kai išlaukinėjome  stiprų štormą dreifuodami, praėjus penkioms dienoms ir padarę 700 mylių nuo išplaukimo, esant beveik minusinei temperatūrai, jūroje tarp ledo, šiek tiek piečiau Grenlandijos. Turėjom puikaus laiko išsimiegoti ir sočiai pavalgyti po tris kart dienoj, nes jau buvom apsipratę. Būtų toks štormas trinktelėjęs pirmą ar antrą plaukimo dieną – būtų buvę rimtai nemalonu, o gal net ir pavojinga.

BŪK PASIRUOŠĘS BLOGAM ORUI

Penktas dalykas – aš turiu išdirbęs savo blogo oro taktiką, ir tinkamą laivo įrangą, sumontuotą bei išbandytą iš anksto – todėl kai plaukimas tampa sudėtingu -  Bailys dreifuoja. Yra keletas žmonių, kurie  nuoširdžiai patvirtintų, kad jiems patinka štormas atviroje jūroje, ypač einant priešvėjiniu kursu – bet jachta, kuri gali saugiai gulti į dreifą, t.y. tapti pasyvia, yra ženkliai pranašesnė, susitvarkant su štormu jūroje. Yra keletas dalykų, kur mano buriavimo pažiūros yra dogmatiškos, bet neabejotinai vienas iš jų yra tai, kad jachtoms, kurios negali saugiai dreifuoti štorme – ne vieta atviroje jūroje su maža įgula.
Planuodami savo blogo oro taktiką, pagrindiniu dalyku laikėme tinkamo laivo pirkimą.

Jachta MORGAN‘S CLOUD buvo projektuota Jim McCurdy, vieno iš visų laikų geriausių tolimo plaukimo burinių jachtų architektų, kuris saugumą laikė esminiu plaukiojimo jūra dalyku. Mūsų laivo dizaino bruožai paprasti , bet nulemiantys geras jūrines savybes: siauras laivagalis, vidutiniška vandentalpa, santūrūs korpuso apvadai, smulkūs liukai ir švieslangiai, ir stipri virinto aliuminio konstrukcija. Taip, MORGAN‘S CLOUD turi mažiau erdvės viduje, nei panašaus dydžio laivai, bet užtai nieko nėra smagesnio už šio laivo gerą elgesį plaukiant ar dreifuojant, kai sąlygos bjaurios, o mes pavargę.

Mes patobulinom jo kuterinį takelažą ir rangoutą, įtaisėme lengvai perstatomus stakselšotų šliaužiklius, furleksus stakseliams ir trečią rifą grotui. Tai leidžia mums kelių minučių bėgyje susimažinti nuo pilno darbinio buringumo iki dreifui reikalingo, išvengiant burių pakeitimo. Žinojimas, kad gali lengvai sustoti ir pailsėti, yra didžiulė prabanga Bailiui.

KAS IŠ TIKRO YRA SVARBU

Šeštas dalykas – laivo komplektavimas – tai laikas, kai ypač skatinu ir klausau Bailio Savyje. Parodyk man škiperį su gilia pagarba jūrai (suprask – baimės jausmu), ir pamatysi gerai parengtą laivą. Antra vertus – pasiruošimą reikia matyti su tam tikra perspektyva, t.y. jeigu mes būtume kantriai laukę, kol idealiai išbaigsime kiekvieną smulkią detalę ant laivo – mes niekada nebūtume niekur išplaukę. Mes fokusuojam dėmesį į taip vadinamą „Didįjį Penketą“: kad įgula būtų „viduje“, kad vanduo būtų “lauke“, kad stiebas būtų viršuje, kad kylis būtų apačioje, ir kad vairas veiktų. Visa kita yra smulkmenos. Nors man tai buvo sunkoka prisiminti ties Resolution sala Hudzono sąsiauryje, kai variklio kuro padavimo sistema pabiro į šipulius per visą kajutę.

Esu pastebėjęs, kad lygis nerimo, kurį pajuntu kai kas nors iš įrangos sulūžta – yra atvirkščiai proporcingas mano susipažinimo su ta įranga lygiui. Bėgant metams, mes esame išardę ir surinkę beveik kiekvieną sistemą ant MORGAN‘S CLOUD, nuo vairo plunksnos nuėmimo patikrai, iki falų įvadų ratukų stiebo viršuje išardymo. Mes netgi sugaišome vieną padriką žiemą patys keisdami laivo variklį.

Ši „pasidarykpats“ beprotybė prasidėjo, nes tai buvo vienintelė alternatyva, kad galėtume įstengti įsigyti, išlaikyti ir keliauti laivu, kurį išsirinkome. Nors, pozityvioji to pusė yra ta, kad jeigu kažkas sulūžta kur nors atokesnėje vietoje, mes jaučiamės žymiai mažiau pažeidžiami ir susirūpinę dėl būtinybės tai sutaisyti patiems.

Iš kitos pusės, mes neatsisakome ir profesionalų pagalbos. Kas keletą metų patyręs mechanikas atlieka pagrindinio variklio apžiūrą, o mūsų geriausias meistras nukreipia didinamąjį stiklą į rangoutą. Jų specializuota tūkstančių variklių  bei rangoutų patirtis, kartu su mūsų laivo pažinimu, dažniausiai gali surasti potencialią problemą dar prieš jai atsitinkant; vėlgi – didžiam Bailio džiaugsmui.

TAI NĖRA TAIP JAU PAVOJINGA

Ir, galiausiai, jei kažko išsigąstu, aš primenu sau, – su tinkamu laivu, įranga ir patirtimi – jūriniam buriavime nėra nieko fundamentaliai pavojingo, netgi buriuojant Šiaurėje. Tai nėra nuotykis ant žmogaus galimybių ribos, ir dėl to labai pavojingas, kaip kopimas į Everestą, ar plaukimas Volvo Ocean Race. Žinoma, aš galiu padaryti klaidą, ir prarasti laivą, o gal net ir gyvybę. Tačiau paruošdami MORGAN‘S CLOUD ir save, palaipsniui ir per daugelį metų, mes sugebame savo baimių demonus išlaikyt uždarytus, o riziką sumažinti iki priimtino lygio.

***

Laisvas vertimas iš anglų k. su autoriaus leidimu –    =gramas=  b/j Scorpio.
Originalus straipsnio tekstas: http://www.morganscloud.com/2005/01/01/taming-the-wimp-within/