Bitlai, tu sakei, kad „Ambersail“ nesutiks ledkalnių? Nedaug trūko ir jau būtų sutikę. Skaitom ką rašo Simonas:

„Jau buvome susidarę ir turistinį planą – už 350 mylių į ESE plūduriavo Kuršių nerijos dydžio ledkalnis.“

Ok, ištraukta iš konteksto. Šio ledkalnio jie nepamatė. Spruko nuo ciklono. Bet pasitaikys pakeliui – juk iki Čilės krantų dar beveik 3000 jūrmylių. Gal dar susidurs su, anot Naglio, glaciologine problemėle.

O kol kas skrieja „pietų vandenyno greitkeliu“, kur nei policijos, nei kitų eismo dalyvių. Erdvę manevrams tik ciklonai apriboja.

• Apie mano bendravardį. Kol kas – geriausias ir jau legenda tampantis pokštas. Nemačiusiems rekomenduoju. Mačiusiems – šiukštu nežiūrėkit. Kai gero per daug, jis tampa atgrasus.

Aha, pamanėt, kad nieko neberašysiu apie humoristus? Štai ir neišdegs! Parašysiu.

Šis tinklaraštis jūrinėms temoms, tad šįkart „pritempsiu“ pastebėjimus apie humoro vakaro „Tribūna“ praėjusio trečiadienio filmavimą prie banguotos jūros. Nes ir mėgėjų humoristų pasirodymai banguoti – tai geriau, tai blogiau. Ir pats vakaras buvo banguotas – vieniems sekėsi iškilti, kiti blankiai nupleveno.

Aukščiausia banga, stipriausias vėjo gūsis – Justo pasirodymas. Taip gerai mėgdžioti kadais LNK rodytą žaidimą „Takeshi pilis“ komentavusį japonas Fumito retas sugebėtų. O prilyginti riaušes prie Seimo šiam žaidimui – jau ir originali idėja. Tad kaip ir reikėjo tikėtis, kylanti humoro žvaigždė, vienos mano tinklaraščio komentatorės „svajonių jaunikiu“ pavadintas Justas susilaukė daugiausiai aplodismentų.

Beje, apie publiką. Kaip pastebėjo eilėje prie įėjimo laukę, lietuviai labai jau santūrus. Vakarietiškame „stand-up“ vakare nepatikęs humoristas būtų nušvilptas. O pas mus? Švilpti galima buvo ir trečiadienio vakarą. Nebūtinai atlikėjams, bet tikrai — konkretiems jų pokštams, kurie kai kurie tokie nevykę, jog jų ir nepamenu.

Ir dar apie publiką (o jos buvo daug, jau pirmadienį visi staliukai rezervuoti, teko stovėti „galiorkoje“). Jūs manote man vienam mėgėjų pokštai atrodo per riebūs? Būtumėt pamatę ir išgirdę, kaip šalia manęs raudo ir piktinosi tautos avangardas – studentės.

Laukiau naujokų ir beveik nenusivyliau. Ypač jaunesniuoju Mantu. Brol, pas jus rimtai „fizrukas“ (kūno kultūros mokytojais juos dabar vadina) greičiausią siųsdavo alaus parnešti? O knygnešių intermedija (kurie, jei teisybė, tebuvo kontrabandininkai, šalia viso gėrio ir knygas nešę) buvo liuks.

Kito naujoko, Gerberto, bandymas pasijuokti iš skelbimų atrodė neišbaigtas. Skaitydami tekstą mes jį suprantame savaip, pagal savo nuotaiką. Tas pats skelbimas vienam bus juokingas, kitam nelabai. Tad pakomentuoti, kad būtų juokingas visiems, reikėtų šiek tiek svaresnių argumentų. AŠ jų neturiu. Bet manau, kad rasti būtų galima.

Nacionalinės komedijos lygos (yra ir tokia?) atstovų nesupratau. Gal todėl, kad mažai televizorių žiūriu ir ne visada aiškų, kokią reklamą ar laidą jie parodijuoja.

Žiūrėdamas į humoristus vis svarstau: o ką aš daryčiau kitaip? Faktas – rašyti humoreskų nemoku. Gal tik kartais pašmaikštauti. Vaidyba? Aš juk aktorius iš prigimties. Arba – iš sudegusio teatro. Jei rimčiau – visad mokyklos spektakliuose vaidindavau, ankstyvojoje paauglystėje kelis metus pantomimą lankiau. Suvaidinčiau. Manau.

Tiksliau – maniau. Iki vakarykščio Justo pasirodymo. Kur man…

Bet vis dėl to, ką pirmiausia daryčiau vaidindamas? Pauzes tarp pokštų. Žiūrėdamas vaidinimus

ne visada supranti kada baigėsi vienas, o prasidėjo kitas pokštas. Tai ypač akivaizdu tą patį stebint TV ekrane – režisieriams (kurių darbą vertinčiau kaip labai atmestiną) sunku montuoti laidą.

O į klausimus „Ar ten būna humoro?“, arba teiginius „Jie manęs neįtikina, kad tai juokinga“, tegaliu atsakyti – kai nusiteiki linksmai praleisti vakarą, nekreipi didelio dėmesio į trūkumus, būna visai linksma ir juokinga.

P.S. Atrodo, kad „Tribūna“ ne tik surenka sausakimšas sales, bet ir turi grįžtamąjį ryšį.

• Jei pasiunti Vilniaus merą velniop – po sulauktos reakcijos gali gimti dar vieną intermedija.
• Jei pasiunti didelio dienraščio redaktorių velniop – pasirodyme sulauki jo žurnalistų.
• Jei pasiunti ir pašiepi (o yra už ką) pramogų verslo atstovus… Ko laukti? Brolių šaunuolių?

P.P.S. Prie Pauliaus pasirodymo finalinį akcentą uždėjęs Justas – puikus sumanymas. Bet ar tai matys/girdės ir supras TV žiūrovai?

Ką bendro turi aplink pasaulį plaukianti „Ragainė II“ ir Rusijos karinis laivynas? Man regis, jau žinau ką.

Rusijos žiniasklaida praneša, kad sugedo pakeliui į namus plaukiantis Baltijos jūros karinės flotilės laivas „Neustrashimij“ (Bebaimis-Nepagasdinamasis-Neįbauginamas — „Неустрашимый“), iki tol saugojęs civilius laivus nuo piratų Adeno įlankoje. Neva iš aštuonių energiją tiekiančių dyzelinių generatorių veikia tik du. Nors oficialiai admirolai tai, žinoma, neigia. Gal kokia kita priežastis?

O tokią, man regis, sufleruoja aplink pasaulį keliaujantis Andrius Varnas.

Štai ištrauka iš naujausio „Ragainė II“ kepo laiško:

„<…> nušveičiau, užgruntavau ir nudažiau per pusmetį apdaužytas korpuso vietas (rūdija čia viskas, kas tik nesutepta tepalu ar nenudažyta — tropikai) <…>“.

Tai gal ir užrūdijo „Neustrashimij“ – juk palyginus su Baltijos jūra, Indijos vandenyno vandenys šiam laivui labai neįprasti. Pamiršo rusai gero antifūlingo (laivo dugną nuo apaugimo jūros žolėmis ir kriauklėmis apsaugantys dažai) ir tepalo.

Regis būsiu pražiopsojęs įdomiausius įvykius „Volvo Ocean Race“ ketvirtajame etape – kol panirau į lbs.lt šiokį tokį gražinimą (kol kas), ten vyko įdomūs dalykai, kuriuos įvykius sekiau tik „pusė akies“. Įdomus tiek, kad finišą pasieks tik trys jachtos.

Kas vyko per kelias dienas?

Atidžiau sekantys regatą, o ypač Ispanijos komandų fanai, turėtų nusiminti – iš distancijos pasitraukė „Telefonica Black“. Po audros jachta dabar ramiai ilsisi Filipinuose. Plaukti toliau buvo rizikinga dėl pavojingo įskilimo tarp borto ir denio.

Įdomu, kad kitos ispaniškos jachtos, etapo lyderės „Telefonica Blue“ škiperis Bouwe’as Bekkingas įgulai vadovauja… iš gulto. Ten jį prikaustė nugaros skausmai. Įdomu ir tai, kad jachta lyderiauja nepaisant susidūrimo su neaiškiu priskendusiu daiktu. Sumalta jachtos nosis, apgalvota jachtos konstrukcija – priekinės dalies 40 cm skirta apsaugai, tai izoliuota ertmė, kuriai ir tenka tokie smūgiai. Vanduo į jachtą nepateko.

Iki finišo liko apie 400 jūrmylių, bet tai nedidelė paguoda jachtai, kuri nebeturi galimybės gauti meteorologinių prognozių – banga nuplovė palydovinio ryšio anteną. Denyje įgula segi po du saugos diržus. O jūra ir toliau šėlsta.

Link kranto pasuko ir „Ericsson 3“ — dvigubas smūgis skandinaviškos įgulos gerbėjams, nes dar ne taip seniai jachta plaukė antra. Smulkmenų, kodėl priėmė tokį sprendimą specialiai šiam etapui pasirinktas škiperis Magnusas Olssonas, nepranešama.

• Kai kas nors lūžta, niekada neįspėja. Akimirka, ir PUMA jau su dviem gikais.

Panašu, kad iš distancijos kuriam laikui buvo pasitraukusios visos jachtos. Pagal taisykles jos gali sustoti 12-ai „baudos“ valandų.

Po 20 valandų remonto į distanciją grįžusi PUMA nors ir sulaužytu giku, toliau agresyviai vejasi lyderius. Nukentėjo ir jachtos kapitonas Kenas Readas – jis neteko dalies kairės rankos rodomojo piršto. Pats škiperis sako, pamiršęs savo paties patarimą, kurį dalina visiems buriuotojams – neliesti rankomis virvių, jei vienas jos galas apsuktas aplink gervę.

Nuleisti inkarą su Olandijos vėliava plaukianti „Delta Lloyd“ turėjo, nes plyšo grotas, buvo sugedęs šturvalas. Ji grįžo į distanciją, bet antradienį pranešta, jog distancijos nebaigs – pasitraukia dėl struktūrinių korpuso gedimų.

Net tris kartus rimtai nuo stichijos kentėjo airiu-kinų jachta „Green Dragon“. Jau rašiau, kaip jiems trūko priekinis štagas. Vėliau laivo nosis kentėjo dar du kartus, įgulai tenka pumpuoti vandenį iš jachtos. „Green Dragon“ naktį į trečiadienį buvo ties Filipinų šiauriniu kraštu ir stipriai atsilikusi nuo lyderių.

• 50 mazgų vėjas nugalėjo „Telefonica Black“

Kai vėjas nuo 0 įsibėgėdavo iki 20 mazgų, o du stiprūs štormai su 55-60 mazgų vejo greičiu – rimtas išbandymas net labai patyrusiems VOR lenktynininkams. Matyt organizatoriai dar svarstys, ar teisingas pasirinkimas buvo reklamuoti varžybas (o tuo pačiu – ir jachtų rėmėjus) sukant į Indiją ir Kiniją iš įprastų VOR distancijų Indijos ir Ramiojo vandenynų pietinėse platumose. VO70 klasės jachtos nepritaikytos plaukti tokiomis sąlygomis, kokios jas pasitiko link Čingdao – prieš vėją, siauroje ir seklioje (palyginus) ekvatorijoje, kur stačių bangų aukštis siekia 8 metrus. Kol vieni buriavo, kitų komandos narių darbas buvo nuolat stebėti jachtų techninį stovį ar remontuoti.

Jachtos konstruotos pagal naujausią technikos žodį. Siekiant greičio aukotas ne tik įgulos komfortas, bet ir jachtos tvirtumas. Žinoma, komandos žinojo, kad rizikuoja. Ar tikėjosi, kad tiek – nežinia. Galiu lažintis, jog po šių varžybų bus priimti techniniai pakeitimai. Kaip po praėjusių VOR, kai dėl falškilio konstrukcijos netvirtumo, buvo prarasta viena jachta. Žuvo vienas žmogus. Šiųmetinės VOR dar ir pusės distancijos nenuplaukė. O prieš 4 etapą ir laiko apsčiai turėjo pasiruošti. Tikėkimės, kad likusieji etapai nebus tokie dramatiški ir visos jachtos (gal net „Team Russia“ sugrįš?) pasieks finišą.

• Jokios romantikos? Ne! Tai ir yra sportinio okeaninio buriavimo romantika.

Bet ar spės pasiruošti prieš 5 etapą? Juk ten dar vyks trumpos uosto varžybos. Kai kurios jachtos jau paprašė VOR rengėjų šias varžybas atšaukti. Kitos sureagavo priešingai – jei atšauksime uosto plaukimą, tai paminsime VOR idėją: šios varžybos ir vyriškumo, stiprybės, ištvermės ir jūrinės praktikos išmanymo patikra.

O patikrinti yra ką. Bet kuris buriuotojas puikiai žino, koks jausmas jachtos viduje, kai laivas rėžiasi į bangas. Kai nuo smūgio tavo kūnas prilimpa prie kajutės lubų, atsargiai rankose laikytas karštos arbatos puodelis išvirsta ant ką tik iš šlapių į sausas pakeistų kojinių, kai ramiai miegojęs savo gulte staiga atsiduri priešingoje jachtos pusėje ir t.t. ir pan. Aišku, pasipila „palinkėjimai“ tuo metu vachtoje denyje budinčiai jachtą komandai. Įsivaizduokim tik, kokius keiksmus, kokiomis kalbomis ir kokiais akcentais tenka išgirsti tarptautinių įgulų nariams. Bet, veikiausiai, jie apsiprato. Nes dingti nėra kur. Yra tik viltis, jog po kelių dienų viskas baigsis ir bus galima atsipūsti.

Paprastai motorlaivių ir burlaivių kapitonai pašiepia vienas kitą. Neretai „motoristai“ iš aukšto žiūri į buriuotojus (apie Klaipėdos uosto „kranto žiurkių“ požiūrį dabar nekalbu). Gi buriuotojai katerius pašiepiamai vadina „sportbačiais“.

Bet juk visi vandenyje mes – kolegos. Ir dažna jachta turi variklį, be kuriuo, būna, neišsiversi. Tiesiog skirtingi pomėgiai, kitoks noras pajusti plaukimo malonumą.

Ai, bet ne apie tai dabar aš.

Du puikiai Lietuvoje ir už jos ribų žinomi buriuotojai, daugybės čempionatų, regatų, taurių nugalėtojai, kitaip tariant – šimtaprocentiniai buriuotojai, Saulius Pajarskas ir Raimondas Šiugždinis savo šlovės lentoje galės pasikabinti dar vieną titulą. Iš katerių kategorijos.

Truputis reklamos. Savanoriškos.

„2009 metų Europos motorlaivio vardas pirmą kartą skirtas lietuviškam kateriui „MAREX 370 Aft Cabin Cruiser“, pagamintam Kaune. Jis nugalėjo 1 650 gamintojų iš 55 šalių, sausio 17-25 dienomis dalyvavusių 40-osios tarptautinės laivų parodos „Boat 2009“ katerių rinkimuose. Diuseldorfe (Vokietija) vykusioje parodoje Kauno laivų statyklos „MAREX Boats“ kateris aukščiausiai įvertintas iki 40 pėdų ilgio motorlaivių kategorijoje. Tokio lygio apdovanojimas Lietuvos laivų pramonės motoriniam kateriui tenka pirmą kartą“.

Na ir ką, ponios ir ponai: gali gi nuolatiniai varžovai RS-280 jachtų klasėje, bet versle – partneriai, buriuotojai, ir į katerius nespjauti. O ne tik nespjauti, bet ir uždirbti (tikėkimės, kad jie ne linksniuoja labai to žodžio iš K raidės), ir pasaulinius laurus skinti.

Pamenu Klaipėdoje prieš porą metų parodoje „Baltic Boat Show“ sutikau Saulių. Klausiu kaip sekasi, kas geresnio. Sako va, „savo laivus“ pristatom. Mintyse nusistebėjau – aplink tik kateriai tokiu „amerikiniu“ „Marex“ vardu. Nes kateriais nesidomėjau (o ir Kauno Jachtklube 5 sostin3 i6tremtas retas sve2ias b8davau) tad nežinojau, kad Sauliaus ir Raimondo kompanija juos dar nuo 2002 metų. Iki tol žinojau, kad jie RS-280 kreiserius „kepa“.

Ar „erėsai“ gaus tokį apdovanojimą, abejoju. Bet už katerius tai džiugu. Ir dėl kauniečių buriuotojų, ir apskritai dėl nedidelio, bet egzistuojančio Lietuvoje laivų statybos verslo.