Trečiadienio vakarą ketinau nueiti pasižiūrėti „Tamstos“ klubo ir TV3 dar nesugadintų „stendapininkų“ — klube „Havana Social Club“ vyko naujokų humoristų pasirodymai „Tribūna“ (ačiū, Trocki, už žinią). Bet nenuėjau.

Nes vyrai – dideli vaikai (tik žaislai jų didesni). O aš šiandien nusipirkau naują žaislą – sutvarkytą tinklapio LBS.lt puslapį naujienos.htm.

Kolega programeris perrašė visą puslapio HTML kodą taip, kad net toks darželinukas „programuotojas“ kaip aš jau gali jį redaguoti, t.y., įkelti į puslapį informaciją. Nes kol dar nesuprogramuota turinio valdymo sistema (TVS), tai tenka daryti rankomis.

Tai ir „žaidžiau“: sudėjau tai, ko kolegos buriuotojai jau prašė ir tai, kas, mano manymu, įdomu. Pirmai pradžiai. Užsieninės informacijos apstu – kasdien nors po kelias galima dėti. Va lietuviškų naujienų badas. Bet, tikiu, rasis.

Naujienų redagavimas buvo ne pirmasis mano pasižaidimas. Antradienį iki 2 val. nakties vargau su šonine (sidebar) tinklapio meniu skiltimi. Ačiū „Vėjo pamušalams“ — jie pakoregavo meniu.php HTML kodą ir jau lengviau redaguoti failą. Ačiū bičiuliui Aidui, padėjusiam susitvarkyti su lietuviškų rašmenų koduotės bėdomis (mano naminis PK iš lietuviškų raidžių kartais teišspaudžia 1 baitą).

Dabar šoninė skiltis tvarkingesnė, nelipa tekstas vienas ant kito, yra dienos nuotrauką, kurią galiu keisti kasdien. Tiesa, kai ką teko iš ten išimti, bet vėliau meniu dar labiau keisis.

Ir štai dabar, šiek tiek apsitvarkius, įrodžius sau ir pasauliui, kad LBS.lt nemiręs, atnaujinimas nestovi vietoje, galima galvoti apie strateginius dalykus – KĄ ir KAIP moduliuoti būsimojoje tinklapio TVS.

P.S. Ir dabar, ponios ir ponai, priverskite suktis „Google Analitycs“ skaitliuką

„Tūkstantmečio odisėja“ šalia visų teigiamybių teikia ir vieną neabejotinai puikų dalyką – pažinimo džiaugsmą. Net sėdėdamas krante ir buriuotojų žygį sekdamas iš jų laiškų, sužinau daug naujų įdomių dalykų.

Vakar sužinojome (o gal įminėme mįslę) apie 180-ojo dienovydžio ypatumus ir kaip viena diena gali tęstis dvi dienas.

Šiandien V etapo įgulos narys Gerardas Linauskas mus supažindina su tolima Čatmano sala. Joje trumpam buvo sustojusi „Ambersail“ įgula.

Ši sala yra lygiai kitame Žemės rutulio gale, nei Lietuva. Įnirtingas duobkasys, kasdamas tiesų tunelį, išlįstų Čatmano arba kurioje kitoje archipelago saloje.

Bet įdomiausia man buvo sužinoti, kad tikrieji salos čiabuviai – marioriai. Paskutinysis jų mirė 1933 metais. O mums žinomi (ech, ir iš to paties Žiulio Verno) maoriai – Naujosios Zelandijos čiabuviai, — su Čatmano salos vietiniais nesugyveno ir juos net žudė.

Kokių dar žinių mums suteiks „Ambersail“ plaukimas? O kiek jie dar nepasako…

Pirmadienis, bet vis dar sekmadienis. Mįslė. Ne, ne mįslė. Toks geografinis akibrokštas, kurį patyrė „Ambersail“ įgula – kirtę 180-ąjį dienovidį, ir perėję iš rytų (E arba O) ilgumos į vakarų (W) ilgumą, jie turėjo pasukti laikrodžio rodykles viena valanda į priekį, bet visa diena – atgal. Atjaunėjo.

Taip yra, jei plaukiama iš rytų į vakarus. Plaukiant iš vakarų į rytus (nuo Pietų Amerikos žemyno link Australijos, ar nuo Šiaurės Amerikos žemyno link Japonijos), būtų atvirkščiai. Tiesiog „Ambersail“ kirto Datos ketimosi liniją (kuri, beje, neina taip tiksliai 180-uoju dienovidžiu).

Viską paprastai paaiškina „Iliustruota vaikų enciklopedija“: „Į vakarus nuo tarptautinės laiko linijos yra viena para daugiau nei į rytus. Perkirtus liniją, data keičiasi“.

O aš prisimenu, kaip kadaise vaikystėje skaitytoje knygoje „Jungos Zacharo Zagadkino prisiminimai“ (pavardę į lietuvių kalbą būtų galima versti Kodėlčiukas, o pažodžiui — Mįslius) šis geografinis reiškinys buvo įdomiai paaiškintas. Ech, mielai dar perskaityčiau šią knygą, bet nežinau kur ji dingo. Bet radau internete.

Štai kaip junga Zacharas aprašo savo potyrius:

Laikausi vienos geležinės taisyklės – neatidėlioju rytdienai to, ką turiu padaryti šiandien. Jei dėl kažkokių priežasčių šią taisyklę sulaužau, pats save baudžiu – prašau laiko koko (virėjo – red. past.) neduodi man saldumynu per pietus desertui. Kokas juokiasi iš manęs, bet saldumynų neduoda. „Kentėk, Zacharai, admirolu tapsi“, — sako jis man tokiais atvejais.

Kartą mes plaukėme iš Vladivostoko į San Fanciską. Reiso metu aš intensyviai mokiausi anglų kalbos ir kasdien atmintinai išmokdavau tuziną naujų žodžių. Bet kartą taip taip įnikau į knygą „Raitelis be galvos“, jog pamiršau tądien išmokti naują dozę žodžių. Prisiminiau juos tik kai jau temo. Tad neliko nieko kito, kaip eiti pas koką ir pareikšti, jog rytdienos pietums aš nenusipelniau gauti saldžios porcijos.

– Nenusimink, Zacharai, — sakė man kokas, kai viską paaiškinau. — Tu geras junga, uolus. Ir aš paprašysiu komandos neskriausti tavęs. Rytoj padarysime išimtį ir nenuplėšime kalendoriaus lapelio. Šią dieną pasistengsime ištempti į dvi dienas ir rytoj vėl bus šiandien. Tad tu spėsi išmokti savo kasdieninę anglų kalbos žodžius.

Žinoma, aš koku nepatikėjau. Kaip galima dieną ištempti į dvi dienas? Juk jei nenuplėšime kalendoriaus lapelio, tai mes atsiliksime nuo gyvenimo visa para! Tačiau nutiko taip, kaip ir žadėjo kokas. Kitos dienos rytą kalendoriaus lapelis liko savo vietoje ir vakarykštė diena prasitęsė dar 24 valandoms. Aš išmokau angliškus žodžius ir gavau desertui saldumynų.

Rašytojo Pavelo Iljino knygoje visos Zacharo Zagadkino geografinės mįslės paaiškinamos. Leidau sau laisvai interpretuoti paaiškinimą.

Zacharo laivas plaukė Ramiuoju vandenynu. O jame yra linija, kurią kirtus galima arba atsirasti vakarykštėje dienoje, arba papulti į rytojaus dieną. Tai – datos keitimo linija, nustatyta tarptautiniu susitarimu 1884 metais. Kol šios linijos nebuvo, dažnai nutikdavo nesusipratimų.

1519–1521 metais dieną „pametė“ pirmieji pasaulį apiplaukę Ferdinando Magelano ekspedicijos dalyviai. Jūrininkai kruopščiai pildė laivo žurnalą ir buvo įsitikinę, kad į Ispaniją grįš ketvirtadienį. Bet kai prisišvartavo, sužinojo, jog yra… penktadienis! Dėl to jūrininkai turėjo atgailauti bažnyčioje, nes religines šventes minėjo vėluodami visą dieną.

Kas gi kaltas, kad „dingo“ diena? Juk laivo žurnaluose klaidos nebuvo. „Kaltas“, pasirodo, yra Žemės sukimasis aplink savo ašį.

Vienintelis iš Magelano ekspedicijos grįžęs laivas „Victoria“ kelionėje užtruko 1082 dienas. Jūrininkų skaičiavimu, jie vandenynuose ir tolimuose kraštuose praleido 1081 dieną. Iš vakarų į rytus besisukanti Žemė aplink savo ašį apsisuka kartą per parą. Per tą laiką, kol plaukė „Victoria“, Žemė apsisuko 1082 kartus.

Tačiau vieną apsisukimą, tik į kitą pusę, nei sukasi Žemė, aplink planetą padarė „Victoria“, plaukusi iš rytų į vakarus. Kitaip tariant, burlaivis aplink planetos ašį apsisuko tik 1081 kartą. Todėl ir laivo žurnalo ir „dingo“ viena diena.

Dar vienas nesusipratimas dėl datos įvyko XVIII amžiuje Aliaskoje, kur susitiko rusų ir anglų ekspedicijos. Rusai ten atvyko iš vakarų, anglai – iš rytų. Susitikimo metu netikėtai paaiškėjo, jog rusai švenčia laisvadienį – sekmadienį. Tuo tarpu Amerikoje (Aliaskoje) buvo tik šeštadienis.

Rusų naujakuriai Aliaskoje, kitaip nei Magelano jūreiviai, judėjo Žemės sukimosi kryptimi iš vakarų į rytus. Todėl jie atsidūrė vakarykštėje dienoje.

Siekiant išvengti panašių klaidų, buvo nustatyta datų keitimosi linija. Ji nubrėžta 180 dienovidžiu ir eina nuo Šiaurės poliaus per Beringo sąsiaurį, visą Ramųjį vandenyną iki Pietų poliaus. Kai virš šios linijos vidurnaktis, visoje Žemėje viena ir ta pati kalendorinė diena. Tačiau jau kitą akimirką į vakarus nuo šios linijos prasideda nauja diena, kuri po 24 valandų vėl sugrįš prie 180 dienovidžio iš rytų.

Tai riba tarp šios dienos ir vakarykštės, tarp šios dienos ir rytdienos.

„Štai kodėl pasisekė Zacharui – jo laivas kirto 180 meridianą iš vakarų į rytus: rytojaus diena tapo šiandiena. O jei laivas būtų plaukęs priešinga kryptimi? Tada jungai, jei jis nori gauti savo saldumynus, būtų tekę išmokti ne vieną, o du tuzinus angliškų žodžių. Nes nuo kalendoriaus laive būtų buvę nuplėšti iškart du lapeliai“.

Lygiai taip pat nutiko ir „Ambersail“ įgūlai. Tad jei vyrai buvo ką nors suplanavę „tai dienai“, tačiau nespėjo, jie galėjo be sąžinės graužimo tai padaryti „ta pačią dieną“ antrąkart.

„Tūkstantmečio odisėjos“ pranešime (kurį spausdina lrytas.lt) taip pat Magelano ekspedicijos pavyzdžiu (tik kiek kitu) aiškinama, kaip ir kodėl keičiasi datos.

Ten taip pat rašoma, kad tikrovėje nėra galima Žiulio Verno romane „Aplink pasaulį per 80 dienų“ papasakota istorija, kaip Filijus Fogas, apkeliavęs aplink pasaulį, „atvežė“ į tėvynę sekmadienį, kai ten dar buvo ankstyvesnė diena – šeštadienis. Tai galėjo įvykti tik Magelano laikais, nes tada dar nebuvo susitarimo dėl datos pasikeitimo linijos.

Bet ponios ir ponai! Žiulis Vernas tada dar nežinojo, kad ir jachta galima apiplaukti Žemės rutulį greičiau nei per 60 dienų!

Arba, veikiau, gerąja prasme „nuo proto nušokę“ norvegų buriuotojai. 27 pėdų jachta (berods, „Albin Vega“) jie nuplaukė į Antarktidą Arktį. Nepagailėkit 10 minučių jų išprotėjusiems nuotykiams pažiūrėti.

P.S. Nuoroda filmuko pabaigoje — ne apie norvegų odisėją, o interneto kazino reklama.

Aplink pasaulį per 80 dienų? Baikit juokus, mesjė Žiuli Vernai. Dabar tam nereikia ir 60 dienų.

Dienos kelionėje skaičiuotos XIX amžiuje. XXI amžiuje skaičiuojamos valandos, minutės, sekundės. 59 dienos, 20 valandų, 47 minutės ir 43 sekundės -– per tiek prancūzas buriuotojas Thomas Coville trimaranu „Sodeb’O“ apiplaukė Žemės rutulį.

Praėjusį šeštadienį, sausio 17 dieną, jis finišavo Prancūzijos uoste Breste.

Tačiau pagerinti vienutininkų plaukimo aplink pasaulį daugiakorpusine jachta rekordo jam nepavyko. Ankstesnis – 57 dienos, 13 valandų, 34 minutės ir 6 sekundės -– ir toliau priklauso kitam prancūzų buriuotojui Francisui Joyonui.

Tiesa, praėjusiais metais rekordą pasiekęs Francis nuplaukė 26400 jūrmyles (vidutinis greitis 19,11 mazgų). Tomaso kursas tikrai buvo ilgesnis — 28125 jūrmylės. Bet jo ir 32 metrų ilgio maksitrimaranas buvo spartesnis – vidutinis greitis 19,60 mazgų.

Tik trys žmonės yra apiplaukę pasaulį daugiakorpusine jachta be sustojimo vieni. Be jau minėtų -– britė buriuotoja Ellen MacArthur.