„Tūkstantmečio odisėja“ šalia visų teigiamybių teikia ir vieną neabejotinai puikų dalyką – pažinimo džiaugsmą. Net sėdėdamas krante ir buriuotojų žygį sekdamas iš jų laiškų, sužinau daug naujų įdomių dalykų.

Vakar sužinojome (o gal įminėme mįslę) apie 180-ojo dienovydžio ypatumus ir kaip viena diena gali tęstis dvi dienas.

Šiandien V etapo įgulos narys Gerardas Linauskas mus supažindina su tolima Čatmano sala. Joje trumpam buvo sustojusi „Ambersail“ įgula.

Ši sala yra lygiai kitame Žemės rutulio gale, nei Lietuva. Įnirtingas duobkasys, kasdamas tiesų tunelį, išlįstų Čatmano arba kurioje kitoje archipelago saloje.

Bet įdomiausia man buvo sužinoti, kad tikrieji salos čiabuviai – marioriai. Paskutinysis jų mirė 1933 metais. O mums žinomi (ech, ir iš to paties Žiulio Verno) maoriai – Naujosios Zelandijos čiabuviai, — su Čatmano salos vietiniais nesugyveno ir juos net žudė.

Kokių dar žinių mums suteiks „Ambersail“ plaukimas? O kiek jie dar nepasako…

Pirmadienis, bet vis dar sekmadienis. Mįslė. Ne, ne mįslė. Toks geografinis akibrokštas, kurį patyrė „Ambersail“ įgula – kirtę 180-ąjį dienovidį, ir perėję iš rytų (E arba O) ilgumos į vakarų (W) ilgumą, jie turėjo pasukti laikrodžio rodykles viena valanda į priekį, bet visa diena – atgal. Atjaunėjo.

Taip yra, jei plaukiama iš rytų į vakarus. Plaukiant iš vakarų į rytus (nuo Pietų Amerikos žemyno link Australijos, ar nuo Šiaurės Amerikos žemyno link Japonijos), būtų atvirkščiai. Tiesiog „Ambersail“ kirto Datos ketimosi liniją (kuri, beje, neina taip tiksliai 180-uoju dienovidžiu).

Viską paprastai paaiškina „Iliustruota vaikų enciklopedija“: „Į vakarus nuo tarptautinės laiko linijos yra viena para daugiau nei į rytus. Perkirtus liniją, data keičiasi“.

O aš prisimenu, kaip kadaise vaikystėje skaitytoje knygoje „Jungos Zacharo Zagadkino prisiminimai“ (pavardę į lietuvių kalbą būtų galima versti Kodėlčiukas, o pažodžiui — Mįslius) šis geografinis reiškinys buvo įdomiai paaiškintas. Ech, mielai dar perskaityčiau šią knygą, bet nežinau kur ji dingo. Bet radau internete.

Štai kaip junga Zacharas aprašo savo potyrius:

Laikausi vienos geležinės taisyklės – neatidėlioju rytdienai to, ką turiu padaryti šiandien. Jei dėl kažkokių priežasčių šią taisyklę sulaužau, pats save baudžiu – prašau laiko koko (virėjo – red. past.) neduodi man saldumynu per pietus desertui. Kokas juokiasi iš manęs, bet saldumynų neduoda. „Kentėk, Zacharai, admirolu tapsi“, — sako jis man tokiais atvejais.

Kartą mes plaukėme iš Vladivostoko į San Fanciską. Reiso metu aš intensyviai mokiausi anglų kalbos ir kasdien atmintinai išmokdavau tuziną naujų žodžių. Bet kartą taip taip įnikau į knygą „Raitelis be galvos“, jog pamiršau tądien išmokti naują dozę žodžių. Prisiminiau juos tik kai jau temo. Tad neliko nieko kito, kaip eiti pas koką ir pareikšti, jog rytdienos pietums aš nenusipelniau gauti saldžios porcijos.

– Nenusimink, Zacharai, — sakė man kokas, kai viską paaiškinau. — Tu geras junga, uolus. Ir aš paprašysiu komandos neskriausti tavęs. Rytoj padarysime išimtį ir nenuplėšime kalendoriaus lapelio. Šią dieną pasistengsime ištempti į dvi dienas ir rytoj vėl bus šiandien. Tad tu spėsi išmokti savo kasdieninę anglų kalbos žodžius.

Žinoma, aš koku nepatikėjau. Kaip galima dieną ištempti į dvi dienas? Juk jei nenuplėšime kalendoriaus lapelio, tai mes atsiliksime nuo gyvenimo visa para! Tačiau nutiko taip, kaip ir žadėjo kokas. Kitos dienos rytą kalendoriaus lapelis liko savo vietoje ir vakarykštė diena prasitęsė dar 24 valandoms. Aš išmokau angliškus žodžius ir gavau desertui saldumynų.

Rašytojo Pavelo Iljino knygoje visos Zacharo Zagadkino geografinės mįslės paaiškinamos. Leidau sau laisvai interpretuoti paaiškinimą.

Zacharo laivas plaukė Ramiuoju vandenynu. O jame yra linija, kurią kirtus galima arba atsirasti vakarykštėje dienoje, arba papulti į rytojaus dieną. Tai – datos keitimo linija, nustatyta tarptautiniu susitarimu 1884 metais. Kol šios linijos nebuvo, dažnai nutikdavo nesusipratimų.

1519–1521 metais dieną „pametė“ pirmieji pasaulį apiplaukę Ferdinando Magelano ekspedicijos dalyviai. Jūrininkai kruopščiai pildė laivo žurnalą ir buvo įsitikinę, kad į Ispaniją grįš ketvirtadienį. Bet kai prisišvartavo, sužinojo, jog yra… penktadienis! Dėl to jūrininkai turėjo atgailauti bažnyčioje, nes religines šventes minėjo vėluodami visą dieną.

Kas gi kaltas, kad „dingo“ diena? Juk laivo žurnaluose klaidos nebuvo. „Kaltas“, pasirodo, yra Žemės sukimasis aplink savo ašį.

Vienintelis iš Magelano ekspedicijos grįžęs laivas „Victoria“ kelionėje užtruko 1082 dienas. Jūrininkų skaičiavimu, jie vandenynuose ir tolimuose kraštuose praleido 1081 dieną. Iš vakarų į rytus besisukanti Žemė aplink savo ašį apsisuka kartą per parą. Per tą laiką, kol plaukė „Victoria“, Žemė apsisuko 1082 kartus.

Tačiau vieną apsisukimą, tik į kitą pusę, nei sukasi Žemė, aplink planetą padarė „Victoria“, plaukusi iš rytų į vakarus. Kitaip tariant, burlaivis aplink planetos ašį apsisuko tik 1081 kartą. Todėl ir laivo žurnalo ir „dingo“ viena diena.

Dar vienas nesusipratimas dėl datos įvyko XVIII amžiuje Aliaskoje, kur susitiko rusų ir anglų ekspedicijos. Rusai ten atvyko iš vakarų, anglai – iš rytų. Susitikimo metu netikėtai paaiškėjo, jog rusai švenčia laisvadienį – sekmadienį. Tuo tarpu Amerikoje (Aliaskoje) buvo tik šeštadienis.

Rusų naujakuriai Aliaskoje, kitaip nei Magelano jūreiviai, judėjo Žemės sukimosi kryptimi iš vakarų į rytus. Todėl jie atsidūrė vakarykštėje dienoje.

Siekiant išvengti panašių klaidų, buvo nustatyta datų keitimosi linija. Ji nubrėžta 180 dienovidžiu ir eina nuo Šiaurės poliaus per Beringo sąsiaurį, visą Ramųjį vandenyną iki Pietų poliaus. Kai virš šios linijos vidurnaktis, visoje Žemėje viena ir ta pati kalendorinė diena. Tačiau jau kitą akimirką į vakarus nuo šios linijos prasideda nauja diena, kuri po 24 valandų vėl sugrįš prie 180 dienovidžio iš rytų.

Tai riba tarp šios dienos ir vakarykštės, tarp šios dienos ir rytdienos.

„Štai kodėl pasisekė Zacharui – jo laivas kirto 180 meridianą iš vakarų į rytus: rytojaus diena tapo šiandiena. O jei laivas būtų plaukęs priešinga kryptimi? Tada jungai, jei jis nori gauti savo saldumynus, būtų tekę išmokti ne vieną, o du tuzinus angliškų žodžių. Nes nuo kalendoriaus laive būtų buvę nuplėšti iškart du lapeliai“.

Lygiai taip pat nutiko ir „Ambersail“ įgūlai. Tad jei vyrai buvo ką nors suplanavę „tai dienai“, tačiau nespėjo, jie galėjo be sąžinės graužimo tai padaryti „ta pačią dieną“ antrąkart.

„Tūkstantmečio odisėjos“ pranešime (kurį spausdina lrytas.lt) taip pat Magelano ekspedicijos pavyzdžiu (tik kiek kitu) aiškinama, kaip ir kodėl keičiasi datos.

Ten taip pat rašoma, kad tikrovėje nėra galima Žiulio Verno romane „Aplink pasaulį per 80 dienų“ papasakota istorija, kaip Filijus Fogas, apkeliavęs aplink pasaulį, „atvežė“ į tėvynę sekmadienį, kai ten dar buvo ankstyvesnė diena – šeštadienis. Tai galėjo įvykti tik Magelano laikais, nes tada dar nebuvo susitarimo dėl datos pasikeitimo linijos.

Bet ponios ir ponai! Žiulis Vernas tada dar nežinojo, kad ir jachta galima apiplaukti Žemės rutulį greičiau nei per 60 dienų!

Arba, veikiau, gerąja prasme „nuo proto nušokę“ norvegų buriuotojai. 27 pėdų jachta (berods, „Albin Vega“) jie nuplaukė į Antarktidą Arktį. Nepagailėkit 10 minučių jų išprotėjusiems nuotykiams pažiūrėti.

P.S. Nuoroda filmuko pabaigoje — ne apie norvegų odisėją, o interneto kazino reklama.

Aplink pasaulį per 80 dienų? Baikit juokus, mesjė Žiuli Vernai. Dabar tam nereikia ir 60 dienų.

Dienos kelionėje skaičiuotos XIX amžiuje. XXI amžiuje skaičiuojamos valandos, minutės, sekundės. 59 dienos, 20 valandų, 47 minutės ir 43 sekundės -– per tiek prancūzas buriuotojas Thomas Coville trimaranu „Sodeb’O“ apiplaukė Žemės rutulį.

Praėjusį šeštadienį, sausio 17 dieną, jis finišavo Prancūzijos uoste Breste.

Tačiau pagerinti vienutininkų plaukimo aplink pasaulį daugiakorpusine jachta rekordo jam nepavyko. Ankstesnis – 57 dienos, 13 valandų, 34 minutės ir 6 sekundės -– ir toliau priklauso kitam prancūzų buriuotojui Francisui Joyonui.

Tiesa, praėjusiais metais rekordą pasiekęs Francis nuplaukė 26400 jūrmyles (vidutinis greitis 19,11 mazgų). Tomaso kursas tikrai buvo ilgesnis — 28125 jūrmylės. Bet jo ir 32 metrų ilgio maksitrimaranas buvo spartesnis – vidutinis greitis 19,60 mazgų.

Tik trys žmonės yra apiplaukę pasaulį daugiakorpusine jachta be sustojimo vieni. Be jau minėtų -– britė buriuotoja Ellen MacArthur.

Tropikų karštis ir kremas nuo saulės. O vėliau – lediniu šalčiu smelkiantys vėjo škvalai. Ketvirtasis „Volvo Ocean Race“  etapas iš Singapūro į Čingdao (Kinija) neilgas, bet tikriausiai kaip ir trečiasis, bus įdomus. O apskritai, buvo nors vienas neįdomus? Man regis, ne.

Ketvirtojo etapo startas toli Rytuose prasidėjo, kai mes dar miegojome (sekmadienio rytas – ko anksti keltis?).

2500 jūrmylių Pietų Kinijos jūroje – dar vienas išbandymas VOR veteranams. Šios regatos distancija dar niekuomet nėjo per šiuos vandenis. 40 mazgų vėjas „į nosį“. Volvo Open 70 jachtos ne tokiems vėjams konstruotos. Joms duok stiprų vėją, bet „į galą“. Arba į šoną. Labiau pavėjiniams kursams pritaikytų burlaivių ekipažai turės daug darbo. Kaip ir jų škiperiai bei šturmanai – ir greitį išlaikyti, ir jachtą saugoti nelengvas uždavinys.

Praėjusiais metais šiuo etapu plaukusios regatos „Clipper Race“  dalyviai VOR kolegas įspėjo: nenustebkite, jai įkaitę saulėje po kurio laiko ant denio rasite sniego. Tad buriuotojai papildomai pasiemė termosų, aprangos ir kitų šilumai išlaikyti reikalingų daiktų. Įgulų nuotaikas įtakos ir labiau į šiaurę plaukiant ilgėsiančios naktys. Bet miego daugiau nebus – vien nusirengti po vachtos buriuotojui prireiks 25 minutes. Tai brangus pusvalandis poilsio!

Na ir žinoma, naktimis ant jachtos denio reikės papildomų akių stebėti horizontą. Piratų pavojus čia ne ką mažesnis, nei ankstesniame etape. Kita kliūtis – daugybė žvejybos laivų, kurių įgulos nesivargina įžiebti signalinių šviesų.

Prie viso to – pirmoje etapo dalyje distancija driekiasi šalia salynų, dėl kurių priklausomybės kariauja visos aplinkinės valstybės: Vietnamas, Kinija, Filipinai, Malaizija, Taivanis, Brunėjus. Vėliau – karinėmis bazėmis paverstos salos, kuri, aiškus reikalas, niekas buriuotojų nelaukia.

Ir lyg dar to būtų maža: šios teritorijos jūrlapiai paskutinį kartą tvarkingai sudaryti XIX amžiuje. Jokios garantijos, kad lėkdama 25 mazgų greičiu jachta neužlėks ant povandeninio rifo.

Tad koks bus šis, anot buriuotojų, sudėtingiausias etapas per visą VOR istoriją, plaukimas? Žiūrėsim.

Kas dabar lyderiauja sunku ir pasakyti, „pirmojo korpuso“ vietą buvo užėmusios ir „Ericsson 4“, ir PUMA, ir „Telefonica Blue“. Iki sekmadienio vakaro tarp jachtų buvo vos jūrmylės-dviejų skirtumas.