• Didžiulėje (keli tūkstančiai laivų) Prancūzijos uosto ir kurorto La Rochelle marinoje yra pirsas, skirtas tik Amel jachtoms (žinomiausias modelis – Super Maramu). Atrodo prabangiai. Bet ir tokiems laivams prabangos mokestis man keltų abejonių.

Neteisingas stereotipas, neva jachta yra prabangos dalykas, kirs buriuotojams per kišenes – jei Seimas priims (kartą jau svarstė) naują Mokesčio už transporto priemones įstatymą, kurį patys politikai nedviprasmiškai vadina „prabangos mokesčiu“.

Dar ne taip seniai, norėdamas pabrėžti išskirtinį savo pomėgį – buriavimą – pats aiškinau, koks tai karališkas ir prabangus malonumas. Cituodavau legendą apie džentelmeną, vilkinti brangų kostiumą ir po šaltu dušu plėšantį banknotus – va toks neva yra buriavimas.

Kiek anksčiau nei ši vasara, o per šį sezoną tai ypač, mano požiūris pasikeitė – karališkas laisvalaikis jau seniai tapo prieinamas visiems. Tik nuo formos priklauso, kiek išleisi pinigų, tačiau buriavimas nėra pati brangiausia pramoga, o išlaikyti sodo namelį kainuoja gal net brangiau, nei jachtą. It depends.

Bet jei patys giriamės buriavimo elitiškumu (suprask: ir prabanga), nereikia stebėtis, kad kranto žmonės, išgirdę žodį „jachta“, pagalvoja:

„Jachta? Turčių išmislas! O jei turtingi, tai ir iždą gali papildyti.“

Jie nesigilina į reikalo esmę, kuri parodytų, jog tą „prabangos mokestį“ mokės ne tik turtingi (yra ir tokių), bet didžioji dauguma – o vidurinioji klasė, tie, kas ir taip mokesčių daug moka, pensininkus išlaiko.

Jie nesigilina, kad daugumos jachtų, kurioms bus užkrautas naujasis mokestis, niekaip nepavadinsi prabangiomis.

Pusė milijono. Daug ar mažai?

Naujasis mokestis palies ne vien buriuotojus – visi, kam nesvetimas laisvės pojūtis ir įdomus hobis mokės papildomai: baikeriai, lakūnai (keista, kodėl ne oreiviai), automobilistai.

Ir visi jie, kiekvienas iš savo srities, gali rasti argumentų, jog nauju įstatymu biudžeto skyles norintys lopyti politikai yra, švelniai tariant, ne visai tikslūs. Ne vienas rastų riebų ar piktą žodį valstybės tarnautojams.

Gali prirašyti paklodes, leidžiant suprasti, kad apie įstatymų rengėjus manai, jog jie durni, bet tai reikalo nepakeis. Daug efektyvesnė sausa xls lentelė.

Panašiai padarė Aras iš Mingės: paskaičiavo, kiek naujasis mokestis surinktų litų į biudžetą. Kiek daugiau nei pusė milijono litų, su sąlyga, kad mokės ir mažesnės, nei įstatymas numato, jachtos.

Ir tai išgelbės Lietuvą nuo biudžeto deficito?

Į Arūno „dalykišką ir skaičiais pagrįstą laišką Seimui“ (c)Aidas Kasparas) sureagavo Seimo narys Jurgis Razma:

„Dėkoju už informaciją. Nesiimu atsakyti, ar Finansų ministerijos specialistės, rengusios projektą, taip realistiškai, kaip Jūs, suvokė jachtų situaciją. Pasiaiškinsime. Neatmestina galimybė, kad patobulintame projekte jachtų gali ir nelikti.“

Po gruodžio 13 d. svarstymo niekas nepasikeitė, jachtos liko.

Neklauskite manęs kodėl šioje situacijoje ir dabar, bet prisiminiau vieno savo teisės dėstytojo, doc. dr. A.Katkaus sakytą mintį apie tai, kad teisininkai, paruošę įstatymo projektą, kratosi autorystės po to, kai projektas paredaguojamas Seime – jis būna iškreiptas, toli nuo pirminio varianto.

Prisiminė ir motorlaivius

Truputį pikta, kodėl prabangos mokesčiu apkraunamos jachtos, kodėl ne kelis ar keliolika kartu brangesni ir dažnai ištaigingesni motorlaiviai (ne visi, žinoma)?

Ar todėl, kaip taikliai pastebi burlaivių metras Kipras, „jei šimtus litų sukiši į milijoninės motorinės jachtos kuro baką tai, matyt, ekonomikos skatinimas?“?

Nieko, klius ir jiems – yra siūlymas įtraukti ir motorlaivius :

Papildyti projekto 3 straipsnį nauja 4 dalimi:

„4) motoriniai pramoginiai laivai, kurių techninėse sąlygose numatytas bendras variklių galingumas yra 110 ir daugiau kilovatų ir kurie pastatyti ne anksčiau kaip prieš 120 mėnesių;

Nekalbėsiu apie automobilius, nors kodėl prabanga juose (kaip ir motorlaiviuose) matuojama kilovatais – man mįslė. Auksas, deimantai, brangios moterys – prabanga. Kilovatai? Come on!..

Mokesčio vengimas

Jeigu yra įstatymas, yra būdas ir jo nesilaikyti. Ne mano mintis ir neperšu, bet skubotus įstatymsu priėmę valstybės tarnautojai patys pastūmėja ieškoti išeičių:

• perregistruoti jachta po kita vėliava;
• perregistruoti jachtą keičiant jos ilgį (kas tas „gabaritinis metras“ – pagal vaterliniją, falšbortą, su relingais, su bukšpritu?);
• įregistravus jachtą kaip komercinę priemonę.

Tiesa, ir čia gali būti keblumų. Ar laivas su kitos šalies, kad ir ES vėliava, ilgai reziduojantis vienoje valstybėje, neprivalo persiregistruoti po jos vėliava?

Laivo ilgio keitimas aktualus tik apie 10 metrų ilgio laivams ir turi pavojų būti įvertintas kaip dokumentų klastojimas.

Įregistruojant kaip komercinę priemonę reikia tiksliai paskaičiuoti, ar apsimokės, nes čia jau prasideda kiti mokesčiai.

Bet mokėti už prabangą, kai prabangos nėra – štai kur tikroji prabanga. Pinigų neturintys negali sau tokios leisti, nes neturi iš ko.

LR mane išdūrė

Aš ne prie mokesčius savo esme. Aš tik noriu, kad jie būtų proto ribose. Ir mokėdamas mokesčius noriu galvoti, jog perku valstybės paslaugas. Su teise rinktis, garantija, pinigų gražinimu, ar nereikalingos paslaugos atsisakymo galimybe.

Aš ne prieš ir turto mokestį, nes jei turėsiu milijonus kainuojančio turto, manau, turėsiu ir pinigų už jį susimokėti. Bet mokestis už kelis šimtus litų palūkanų? Nu comon on, čia tik santaupos juodai dienai!

Jaučiu, kad tik laiko klausimas, kada prabangos mokesčiai taps visuotiniais.

Bet netgi ne tai praėjusį antradienį buvo blogiausia. Atrodo, kad Lietuvos valstybė mane ir milijonus žmonių išdūrė ir pensijų mes nebematysim.  Va čia tai prabanga!

Pusvalandis uoste po burėmis, keli vendai ir jau galima girtis – buriuota gruodį!

Dabar jau drąsiai galiu cituoti vieną savo mėgstamų posakių (adaptuotas):

„I’m sailing in december because I hate Christmas“

(toks elementarus, kad net vertimo nereikia).

Tiesa, tas pusvalandis ant vandens nei iš tolo neprilygsta tam gruodžio plaukimui Baltijoje prieš kelis metus, kurio vieną dalyvių mėgstu cituoti, bet idėja ta labai panaši.

Buriavimas buvo netikėtas – Audrius iš „Piranijos“ paprašė pagalbos. Šeštadienį, kai man reikėjo ropštis į vienos Gosail.lt jachtų stiebą, jis man skubėjo į pagalbą.

Po operacijos „Las Dance With…“ iš Pilies į Memelio miesto uostą, galima sakyti, kad dabar navigacinis buriavimo sezonas tikrai baigtas – nebebus papų, t.y., PaP’ų, trečiadieninių pavakario pasiplaukiojimų.

Nors… Trys jachtos dar likusios ant vandens Pilies uoste — jos dar turi šansų buriuoti.

Sezonas baigtas, bet yra daug darbų ruošiantis kitam sezonui. Neturksim pastebėti kaip tik „pist, ir pavasaris“.

Ko ir linkiu.

Kartą sustojus sunku pradėti.

Beveik pusmečio pertrauką tinklaraštyje – rimta abejonė ar tinklaraštis išvis gyvas. Ir ar liko skaitytojų, kuriems jau atsibodo pirmasis Ženo savaitgalis, ir jie nori naujų įrašų.

Kad skaitytojų liko, žinau – jie man primena apie save susitikus ar el. paštu. Esu dėkingas jiems už palaikymą.

Bet ar gyvas tinklaraštis? Laisgyvis. Temų, juodraščių, minčių susikaupė, tik vis pradėti niekaip nepavykdavo.

Ir vėl keliu kepurę prieš “Vejo pamušalus” – kadais jie mane įkvėpė pradėti rašyti blogą, dabar, patys atsigavę iš letardo (linkiu – ilgam), paskatino ir mane atsigauti.

Kai hobis tampa darbu, prarandi hobį.

Visada svajojau kada nors dirbti su jachtomis susijusį darbą. Ir kai pakvietė tokį dirbti, sutikau ilgai nedvejodamas – maniau, kad va dabar tai paburiuosiu!

Bet kai iš arčiau susipažinau su verslu (tikslumo dėlei, sakyčiau, amatu – dar neišaugau amatininko darbo rūbo), kai kasdien tenka spręsti iš pažiūros visai su buriavimu nesusijusius klausimus, pradėjau avbejoti ar pavyks man apskritai buriuoti šią vasarą.

Pavyko: įdomiai, su nuotykiais, pamokomis, patirtimis, įspūdžiais. Dabar, jau gruodį, galiu sakyti, kad praėjęs buriavimo sezonas mane pradžiugino ne tik jūrmylėmis vietinėse balose, bet ir naujais draugais, naujais tikslais ir svajomis, naujomis ir senomis draugėmis (nepainioti su mylimosiomis), naujomis jachtomis, naujomis patirtimis.

Metas dalimi to pasidalinti. Nebepažadu kasdien, tačiau hobį – tinklaraščio rašymą – reikėtų atgaivinti.

Puiki proga ir tinklaraščio išvaizdą atnaujinti.

Praėjusį savaitgalį buvo akimirka, kai pasijutau našlaičiu, bet galėjau tuo didžiuotis – visos trys mano jachtos išplaukusios, aš krante.

Vos spėjau perimti iš prancūzų jachtas, patikrinti ar viskas vietoje, o už nugaros jau trypčiojo klientai – norime plaukti.

Ir išplaukė — kas į taip vadinamą regatą, kas tiesiog pasiplaukioti.

Likau krante. Bet toks ir yra mano darbas, o darbas patinka, ir pykti negali. Visą žiemą ir pavasarį tam ruoštasi, nuo praėjusios vasaros dirbta.

Nelikau neplaukęs – sekmadienį su viena jachta grįžau iš Nidos (kurią pasiekiau autobusu).

Kruiziniam laivui didelių reikalavimų nekeliu, tad plaukti bakštagu 7 mazgų greičiu viena genuja pučiant 10-12 (gūsiais iki 14) mazgų vėjui, yra gerai. Kartu su grotu, greitis siekė 8-9 mazgus. Ne momentinis, o kelių-keliolikos minučių, sakykime, — kreiserinis.

Ir kaip smagiai „ženo“ lekia bangomis, kaip lengvai vairuojasi! Nenurašau nei vienos jachtos, su kuria teko plaukti, bet žinau, kad yra laivų, su kuriais plaukti nebenorėčiau. Blogesnės nuo to jachtos netapo, aš neišpuikau, tiesiog kokybę vertinti yra teisinga.

Net trintys sportinių ambicijų turi galimybių šio bei to išspausti ir “ženo odisėjų”. Jau nekalbu apie konfortą. Gi buriavimas poilsiaujant, savo malonumui, turi didelių pliusų.

Tik jie baigiasi Pilies uostelyje. Nieko nekaltinant, bet jachtų švartavimosi bėda yra ne opi, o tragiška.Kaip ir kuro užpylimo.

Ir lyg to būtų mažai, laviruodamas ankštame ir pilname uostejye supranti, kad 36 pėdų jachta vis gi yra nemažas laivas. Nors, hipotetiškai svarstant, tokia jachta išplaukus į vandenyną, ji tarsi sumažėtų.

Bet Kuršių marioms laivas puikus. Ir seklumos ne tokios baisios. Pirmoji, pačiupinėta dėl mano kaltės, bet švelniai. To ir užteks.

Ir metas pristatyti Lietuvoje esančių Jeanneau Sun Odyssey 36i vardus:

• Gosail.lt – Vakarynė
• Gosail.lt – Marinis
• Gosail.lt – Pietvis

Viena dar laukia škiperio su įgula KMRui.

Buriuojantys Trakų ežeruose papasakotų, kaip čia nereikia labai stebėtis, kai matai vieną prieš kitą plaukiančias jachtas… pavėjiniais kursais.

Kažką panašaus beveik ir pavyko užfiksuoti nuotraukoje. Tiesa, čia priestartiniai manevrai, tad jokių stebuklų, bet atrodo įdomiai.

Kaip įdomu buvo per parą iš Klaipėdos nusigauti iki Vilniaus, Trakuose pažiūrėti vienos regatos startą, tada Kaune sulaukti kitos regatos finišo ir vėl grįžti į Klaipėdą.

Kaip gerų tėvų geras vaikas – su šviesa (švintant) išėjau, su šviesa (švintant) ir grįžau.

Kelionės tikslas pasiektas, sveikinimai „Pandora“ ir „Tango“ škiperiams ir įguloms!