Pusvalandis uoste po burėmis, keli vendai ir jau galima girtis – buriuota gruodį!

Dabar jau drąsiai galiu cituoti vieną savo mėgstamų posakių (adaptuotas):

„I’m sailing in december because I hate Christmas“

(toks elementarus, kad net vertimo nereikia).

Tiesa, tas pusvalandis ant vandens nei iš tolo neprilygsta tam gruodžio plaukimui Baltijoje prieš kelis metus, kurio vieną dalyvių mėgstu cituoti, bet idėja ta labai panaši.

Buriavimas buvo netikėtas – Audrius iš „Piranijos“ paprašė pagalbos. Šeštadienį, kai man reikėjo ropštis į vienos Gosail.lt jachtų stiebą, jis man skubėjo į pagalbą.

Po operacijos „Las Dance With…“ iš Pilies į Memelio miesto uostą, galima sakyti, kad dabar navigacinis buriavimo sezonas tikrai baigtas – nebebus papų, t.y., PaP’ų, trečiadieninių pavakario pasiplaukiojimų.

Nors… Trys jachtos dar likusios ant vandens Pilies uoste — jos dar turi šansų buriuoti.

Sezonas baigtas, bet yra daug darbų ruošiantis kitam sezonui. Neturksim pastebėti kaip tik „pist, ir pavasaris“.

Ko ir linkiu.

Kartą sustojus sunku pradėti.

Beveik pusmečio pertrauką tinklaraštyje – rimta abejonė ar tinklaraštis išvis gyvas. Ir ar liko skaitytojų, kuriems jau atsibodo pirmasis Ženo savaitgalis, ir jie nori naujų įrašų.

Kad skaitytojų liko, žinau – jie man primena apie save susitikus ar el. paštu. Esu dėkingas jiems už palaikymą.

Bet ar gyvas tinklaraštis? Laisgyvis. Temų, juodraščių, minčių susikaupė, tik vis pradėti niekaip nepavykdavo.

Ir vėl keliu kepurę prieš “Vejo pamušalus” – kadais jie mane įkvėpė pradėti rašyti blogą, dabar, patys atsigavę iš letardo (linkiu – ilgam), paskatino ir mane atsigauti.

Kai hobis tampa darbu, prarandi hobį.

Visada svajojau kada nors dirbti su jachtomis susijusį darbą. Ir kai pakvietė tokį dirbti, sutikau ilgai nedvejodamas – maniau, kad va dabar tai paburiuosiu!

Bet kai iš arčiau susipažinau su verslu (tikslumo dėlei, sakyčiau, amatu – dar neišaugau amatininko darbo rūbo), kai kasdien tenka spręsti iš pažiūros visai su buriavimu nesusijusius klausimus, pradėjau avbejoti ar pavyks man apskritai buriuoti šią vasarą.

Pavyko: įdomiai, su nuotykiais, pamokomis, patirtimis, įspūdžiais. Dabar, jau gruodį, galiu sakyti, kad praėjęs buriavimo sezonas mane pradžiugino ne tik jūrmylėmis vietinėse balose, bet ir naujais draugais, naujais tikslais ir svajomis, naujomis ir senomis draugėmis (nepainioti su mylimosiomis), naujomis jachtomis, naujomis patirtimis.

Metas dalimi to pasidalinti. Nebepažadu kasdien, tačiau hobį – tinklaraščio rašymą – reikėtų atgaivinti.

Puiki proga ir tinklaraščio išvaizdą atnaujinti.

Praėjusį savaitgalį buvo akimirka, kai pasijutau našlaičiu, bet galėjau tuo didžiuotis – visos trys mano jachtos išplaukusios, aš krante.

Vos spėjau perimti iš prancūzų jachtas, patikrinti ar viskas vietoje, o už nugaros jau trypčiojo klientai – norime plaukti.

Ir išplaukė — kas į taip vadinamą regatą, kas tiesiog pasiplaukioti.

Likau krante. Bet toks ir yra mano darbas, o darbas patinka, ir pykti negali. Visą žiemą ir pavasarį tam ruoštasi, nuo praėjusios vasaros dirbta.

Nelikau neplaukęs – sekmadienį su viena jachta grįžau iš Nidos (kurią pasiekiau autobusu).

Kruiziniam laivui didelių reikalavimų nekeliu, tad plaukti bakštagu 7 mazgų greičiu viena genuja pučiant 10-12 (gūsiais iki 14) mazgų vėjui, yra gerai. Kartu su grotu, greitis siekė 8-9 mazgus. Ne momentinis, o kelių-keliolikos minučių, sakykime, — kreiserinis.

Ir kaip smagiai „ženo“ lekia bangomis, kaip lengvai vairuojasi! Nenurašau nei vienos jachtos, su kuria teko plaukti, bet žinau, kad yra laivų, su kuriais plaukti nebenorėčiau. Blogesnės nuo to jachtos netapo, aš neišpuikau, tiesiog kokybę vertinti yra teisinga.

Net trintys sportinių ambicijų turi galimybių šio bei to išspausti ir “ženo odisėjų”. Jau nekalbu apie konfortą. Gi buriavimas poilsiaujant, savo malonumui, turi didelių pliusų.

Tik jie baigiasi Pilies uostelyje. Nieko nekaltinant, bet jachtų švartavimosi bėda yra ne opi, o tragiška.Kaip ir kuro užpylimo.

Ir lyg to būtų mažai, laviruodamas ankštame ir pilname uostejye supranti, kad 36 pėdų jachta vis gi yra nemažas laivas. Nors, hipotetiškai svarstant, tokia jachta išplaukus į vandenyną, ji tarsi sumažėtų.

Bet Kuršių marioms laivas puikus. Ir seklumos ne tokios baisios. Pirmoji, pačiupinėta dėl mano kaltės, bet švelniai. To ir užteks.

Ir metas pristatyti Lietuvoje esančių Jeanneau Sun Odyssey 36i vardus:

• Gosail.lt – Vakarynė
• Gosail.lt – Marinis
• Gosail.lt – Pietvis

Viena dar laukia škiperio su įgula KMRui.

Buriuojantys Trakų ežeruose papasakotų, kaip čia nereikia labai stebėtis, kai matai vieną prieš kitą plaukiančias jachtas… pavėjiniais kursais.

Kažką panašaus beveik ir pavyko užfiksuoti nuotraukoje. Tiesa, čia priestartiniai manevrai, tad jokių stebuklų, bet atrodo įdomiai.

Kaip įdomu buvo per parą iš Klaipėdos nusigauti iki Vilniaus, Trakuose pažiūrėti vienos regatos startą, tada Kaune sulaukti kitos regatos finišo ir vėl grįžti į Klaipėdą.

Kaip gerų tėvų geras vaikas – su šviesa (švintant) išėjau, su šviesa (švintant) ir grįžau.

Kelionės tikslas pasiektas, sveikinimai „Pandora“ ir „Tango“ škiperiams ir įguloms!

• Olivier Criou nuotrauka.

Įdomi liepos 13-oji gavosi – per pietus žurnalistai manęs teiravosi, ar labai trūksta vietos jachtoms Klaipėdoje (sakiau: ankštoka), o po pietų pasitikau ir priėmiau tris naujas jachtos (žinau: ankštoka). Dar dvi bus rudenį.

TV3 teiravosi, ką siūlyčiau, kad vietų padaugėtų. Nežinau kaip sumontavo (nemačiau), tad nesu tikras, ar liko pasiūlymas: tiems, kas tikrai retai plaukioja, leisti laivus laikyti Danėje tarp Pilies ir Biržos tiltų.

Nedidelis skirtumas, ar norint išplaukti pagal grafiką suks Pilies uostelio tiltelį, ar kelsi Pilies tiltą. Miestui nuo laivų ir jų stiebų centre – tik nauda, tad ir Pilies tilto renovacija būtų investicija.

Dar klausė TV3, ar tikiu, kad ankštų marinų bėdos išsispręs, laivų daugės ir žmonės buriuos.

Žinoma tikiu, atsakiau. Kitaip nedaryčiau to, ką dabar darau – nesiūlyčiau žmonėms buriuoti.

Nebūčiau vargęs prie projekto daugiau negu metus (o idėjos autoriai skaičiuoja jau ir antrus metus), jei netikėčiau, kad išauš diena, kai pamatysiu ir pasakysiu: „Štai jos, ilgai lauktos princesės!“.

Sunku tiksliai įvardinti tuos jausmus, kurie apėmė, kai pamačiau iš kelto LISCO MAXIMA išriedančius du vilkikus su naujomis. jachtomis ant priekabų…

Jausmai gal net stipresni nei tada, kai pirmą kartą šias pamačiau dar gamykloje, Prancūzijos mieste Cholet. Ir tai buvo visai neseniai – tik praėjusią savaitę.

Jausmai, lyg išsipildė viena didelė svajonė. Bet lieka žinojimas: yra dar didesnė svajonė ir toliau žengiame link jos išsipildymo.

Apie tai, kaip jachtos keliavo per Klaipėdą, buvo nukeltos nuo vilkikų ir pastatytos Memelio mieste – pasakoja Penkivejai.lt, nuotraukos rodo Gosail.lt facebuko puslapis.

P.S. Ar pasakojau, kad buvau bene didžiausioje Europos marinoje La Rochelles uoste? Gal kada prie progos.