• Chris Hill nuotrauka.

Regatoje Transatlantic Race 2011 iš amerikiečių jachtos PUMA Mar Mostro  (buvę ir būsimi VOR dalyviai) šoka Grahamas Seedas.

Ne šiaip sau šoka, o vardan mokslo pažangos prieš vėžį.

O gal ir mums ką nors panašaus padaryti? Vardan gero tikslo išsimaudyčiau.

• Jean-Luc PAILLAT nuotr.

Visada svajojau pamatyti gamykloje statomas jachtas. Ir tikiu, kad svajonė išsipildys.

Jau beveik išsipildė – Jeanneau atsiuntė specialiai mums gaminamų penkių laivų nuotraukas (albumai – Gosail.lt Facebook puslapyje):

• Trys Jeanneau Sun Odyssey 36i
• Dvi Jeanneay Sun Odyssey 409

Glaėiau maigyti ir maigyti kursoriaus mygtukus peržiūrėdamas nuotraukas. O jei dar nuo to laivai greičiau į Klaipėdą būtų atvežti…

Ir tos jachtos man vis gražesnės, vis mielesnės. Nepaisant to, ką esu sakęs, jog Southamptone jas apžiūrint man kažkuo neįtiko.

Gal pirmas įspūdis apgaulingas. O Southamptonas tikrai žino, kad pirmas įspūdis nebūtinai teisingas…

Jachtos Klaipėdoje bus jau liepą. Buriuoti galima nuo rugpjūčio pradžios.

Velkome on bord !

• Jeanneau nuotrauka.

Naujų regatų ir spontaniškų pasiplaukiojimų, kurių regata pavadinti negali, nors iš šono taip gali atrodyti, daugėja ir, sutikite, nuo to tik geriau.

Dar vienas panašus naujas darinys – Gosail.lt taurės plaukimas(-i).

Norėtųsi pavadinti trijų miestų čempionatu, kuris išaiškins kieno – Klaipėdos, Kauno ar Vilniaus – buriuotojai geresni, bet objektyviai žiūrint, tai netikslu.

Nes yra vilniečių, buriuojančių Kaune ir Klaipėdoje, o pamario atstovų, dalyvaujančių sostinės lenktynėse. Be to, atrankinės Gosail.lt taurės varžybos – trys regatos skirtinguose miestuose – dar nėra tobulas būdas atrinkti pačius pačius miestų geriausius.

Bet idėja lieka – atrinkti pagal perskaičiuotą laiką plaukę skirtingais laivais skirtingose akvatorijose, susigrums vienodais laivais toje pačioje akvatorijoje. Ir čia viskas paprasta – atplaukei pirmas,vadinasi esi pirmas, jokių perskaičiavimų.

Kaip plinta „pavakario pasiplaukiojimų“ virusas, taip ir ši idėja, tikiu, bus populiari.

„The death is not the end“ Nick Cave + Kylie Minogue

Pasaka baigėsi: į gražią atidarymo šventę sukvietęs nemažai buriuotojų ir tą proga surengęs gražią regatą, Šventosios uostas užveria vartus. Atsitiko tai, ką pranašavo pesimistai, ko bijojo skeptikai, ko nenorėjo pripažinti optimistai – uosto įplauką užnešė smėlis.

4 milijonai litų perniek?

Nemanau. Kad ir valstybės įmonė, bet pelningai dirbantis Klaipėdos jūrų uostas, mano įsitikinimu, turi teisę investuoti uždirbtus pinigus į plėtrą, kas man galva, ir yra Šventosios uostas. Kai dar po kažkiek laiko Šventosios uostas turės molus ir saugiau priims laivus (aš tuo tikiu), neliks dabartinės bėdos Klaipėdoje – jachtų daugėja, i švartuoti jų nėra kur.

Aišku, vien to, kad laikyti laivą Šventojoje patogu – iškart išplauki į jūrą nesimaldamas tarp didelių laivų, o uostą pasiekti lengva automobiliu – jo populiariu ir geru nepadarys. Skaitome teisingos kritikos žodžius „Piranijos“ įraše ir dauginame iš dviejų – maždaug tiek dar reikia iki normalios marinos.

O kol kas bus peno pikdžiugiškiems „Aš gi sakiau!“. Ir linksmiems vejagalvių „Akinio spotas gyvas!“.

Šios žinios fone visai kitaip atrodo katerio „Bega“ istorija.

Tą dieną, kai katerio įgula vargo įklimpusi paplūdimio smėlyje vos išplaukusi iš ką tik vartus atvėrusio Šventosios uosto, aš laikiausi nuomonės, kad ne uostas, o kapitonas kaltas. Net jei jis paklausė savininko (buvo tokių šnekų) ir ketino lėtai plaukdamas vizginti katerio uodegą prieš paplūdimio mergas, koks jis, pošimts, kapitonas, kai pučiant NW, t.y., tiesiai į dantis, ir dar esant priešinei bangai, nedidino greičio ir nemovė šalin nuo pavojingų seklumų.

Nors kapitono šioje istorijoje man gaila labiausiai.

Bet gyniau uostą – na negali būti kaltas uostas dėl to, kad jo prieigose kažkas ant seklumos užsėdo. Nežinojo? Nematė? Nenumanė? Tai ko plaukė?

Kaip ir kodėl užsėdo „Bega“, tikslių žinių neturiu. Bet žinau:

• pasieniečių pripučiami kateriai, kaip ir uosto „Žaibas“ — greiti, bet galios tempti neturi,
• gelbėjimo metu gelbėtojų laivas turi sekti savo sraigtą,
• ar nepraverstų kateriuose turėti gaisrininko šlangos – tvirta ir apjuosus laivą nesklystų buksiruojant,
• katerio inkaro mechanizmas ne toks tvirtas, kai reikia už jo užsikabinus išvilkti laivą,
• bendrovė „Narų servisas“ ištraukia visus. Nelinkiu, bet gal jų telefono numeris praverstų.

Štai taip viena žinutė išprovokavo „du viename“ įrašą. Ta proga lauktas „Variantas B“ — kelios katerio „Bega“ gelbėjimo operacijos nuotraukos (su „įgarsinimu“ komentaruose).

UPD. Žiniasklaidos aprašoma situacija Šventosios uoste: “Uosto direkcijos kateriui „Zunda“ pabandžius priartėti, dėl stiprios bangų mūšos jis buvo išmestas ant kranto.”. Pzdc…

Kai twitteryje pasidalinau žinute apie nelaimę jūroje, kuomet šalia jachtos vandenyje dingo jos kapitonas Gintautas Mincė, draugė blogerė Vilma (aka SiestaV) sureagavo: „ @arbusis o tu man sakei, kad jachtoje saugu…“.

Sakiau ir sakysiu, nemelavau – jachtose saugiau, nei ant didmiesčio šaligatvio, nei vakare eiti namo, nei važinėti liftu, nei… Galima daugybę pavyzdžių sugalvoti, apie kuriuos vien išgirdus norėsis būti ten, kur saugu – jachtoje.

Tai kodėl nutiko nelaimė?

Nes nelaimės tokios – jos nutinka neperspėjusios ir nežinia kada ir kam smogs.

Jūroje nelaimė retai nutinka, kai lauki audros ir jai ruošiesi. Bet pasitaiko atvejų, kai buriuotojai skęsta šalia savo jachtų puikiu ramiu oru, nes prieš šokdami maudytis pamiršo nuleisti kopetėlęs… Kartais buriuotojai miršta net tada, kai, atrodo, nelaimė baigėsi – iškritę už borto ištraukti atgal…

Tai kodėl praėjusio savaitgalio nelaimė, atrodo, tokia ryški?

Tikriausiai todėl, kad žmogų pažinojai, kad buriuotojų bendruomenė nedidelė, kad nelaimės retos.

Tačiau dėl to saugumas jachtose nesumažėja.

Kur ir kokia saugumo spraga buvo G.Mincės atveju, aiškinsis pareigūnai. Bus įdomu ir naudinga sužinoti oficialias išvadas. Ir skaudu pripažinti žodžių „saugumo taisyklės rašytos krauju“ makabrišką tiesą.

Nesiimu dabar spėlioti, ar iškrito, ar iššoko, ar dar kas nutiko. Girdėjau kelias įvykio versijas, bet nei viena neatrodo vienintelė tikra.

Ir kažkaip keistai dabar skamba toks buvęs lyg įprastas toks nesenas mūsų pokalbis Pilies uostelyje:

- Paskambink man, kai naują įrašą parašysi, paskaitysiu.

- Ok, paskambinsiu.

Nebėra kam skambinti.

O jis visada šypsojosi susitikus…

Ir juokais prašydavo nefotografuoti. Gaudžiau ant vandens – jo stichijoje. Bet jachta eikli, greitai pabėgdavo, portretai nepavyko. Nors nuotraukose atpažįstamas iškart.