Tautos, t.y., ištikimų skaitytojų pageidavimų anksčiau nei ketinau internetan sudėjau nuotraukas — viską, kas nebrokuota.

Nuotraukos – iš 2011 metų birželio 11-12 dienomis vykusio plaukimo jachta “Scorpio” į Šventąją ir atgal į Klaipėdą naujo, antrojo jūrinio Lietuvos uosto, atidarymo proga surengtoje regatoje.

Na, beveik viską. Visiško broko, nuobodžių pasikartojimų ar neįdomių nebedėjau. Ir tai nutoraukų daugiau, nei peržiūrės iš nuobodumo nenumiręs su buriavimu nesusijęs žmogus.

Ne paroda gi, o tik istorinio fakto fiksavimas. Pravers.

Žiūrovų simpatijos, burtai ir šiek tiek sėkmės lėmė, kad jachtos „Vilma“ (nuotraukoje) įgula Šventosios uosto regatoje laimėtų jiems netikėtą, bet džiugų prizą – savaitgalį buriavimo nauja Jeanneau Sun Odyssey 36i jachta.

Tai buvo pirmosios regatos į atsinaujinusį Šventosios uostą rėmėjų Gosail.lt dovaną. Rėmėjus atstovauju aš, aš ir dovaną įteikiau.

Bet ne tiesiai kapitonui Sauliui Navasaičiui į rankas, nes jachta išskubėjo į Nidą po regatos, o vienas įgulos nariui. Tad natūralu, kad kapitonas paskambino pasitikslinti, ar teisingai jį sveikina žmonės prizą laimėjus. Tikrai taip – jachta Jeanneau Sun Odyssey 36i priims visą „Vilmos“ komandą jiems patogiu laiku. Laiką beveik ir sutarėme.

Saulius tik nepaklausė už ką laimėjo. Ne taip paprasta atsakyti, tačiau iškart patikinu: jokios korupcijos. Viena iš sąlygų buvo – su laimėtojos jachtos įgula manęs neturi sieti jokie draugiški, komandiniai saitai.

Ir nesieja, nors…. „Vilma“ susijusi su manimi dar ir kaip – kartą šia jachta plaukę žmonės mane skęstantį Kuršių mariose ties Preila ištraukė. Kita tuomet buvo įgula, kitas kapitonas, bet kaip pamatau tą jachtą, vis prisimenu nutikimą.

Bet ne tai lėmė prizo laimėjimą. Veikiau tai, kad trasoje į Šventąją ir atgal didžiausi konkurentai buvo „Vilma“, „Sea Mouse“, „Nereidė“, „Saulė“, „Acuna Matata“. Tad improvizuoti burtai lėmė „Vilmos“ pergalę.

Burtų turėtų sulaukti Vilnius ir Kaunas.

Be burtų tai viskas paprasta: paskaitom apie jachtas ir einame užsisakyti.

Va tokią štai gražuolę:

Džiaugėsi mano širdis galimybe plaukti į Šventosios uostą regatoje ir didelis ačiū jachtos „Scorpio“ kepui už išnaudotą galimybę. Kad ir nedidelis pasaulio mastu, bet reikšmingas įvykis vietos buriavimo bendruomenei – buvo privalu sudalyvauti.

Proga išnaudojo ir jachtų įgulos, kurios įprastai nei LBS , nei LKRT regatose nedalyvauja arba yra reti svečiai. O juk galėtų. Bet tai jų škiperių pasirinkimas.

Dar džiaugėsi širdis startu jūroje.

Tai ne naujiena Klaipėdoje, bet man dalyvauti neteko (gal vaikystėje teisėjų laive „Jūratė“, bet jau nepamenu). Galų gale normalus jūrinės regatos startas netrukdant uoste laivams.

O startas su nuotykiais – atsirišo ir sau nuplaukė starto ženklas. Jį pagavo jachtos „Aphrodite“, o pagal teisėjų nurodymus radijo ryšiu į vietą (gal ir ne visai tą pačią) pastatą jachtos „Gafsan“ įgula.

Gražus jūrinis solidarumas, truputį išskydęs tokioje gausoje dalyvių – kai per raciją buvo klausiama kas paskolins inkarą plūdurui, kiek iš mūsų pagalvojo „Aš neskolinsiu, nes tikrai atsiras, kas skolins“?

Pirmojo etapo finišas prie Šventosios vyko be nuotykių (žvelgiant į nuotraukas teisėjai ir regatos rengėjai poilsiavo (nuotraukos bus vėliau)), nors tikslinančių, kur ir kaip finišuoti, kaip visada buvo. Kai aplinkui žmonės pradeda klausinėti to, ką turėjo girdėti per instruktažą prieš startą, nejučiom pagalvoji – o gal ir aš blogai išgirdau ar praklausiau pranešimus apie pasikeitimus?

Antrojo etapo startas jūroje vėlavo, nes vėlavo atplaukti Klaipėdos jūrų uosto Barbė-devyndarbė „Žaibas“.

Ir negali pykti. Nes kita įmanoma starto procedūra: susirenka visi krante, išklauso instruktažo, teisėjo švilpukas ir bėgte į jachtas. Kas pirmiau pasiruoš ir atsišvartuos, tas pirmiau startuos.

Bet Šventosios uosto sąlygomis tai prilygtų Sevastopolio uosto gynybai – nuskandinti laivus uosto įplaukoje. Tik vos vos kitaip: skubėdamos jachtos nenuskęstų (per seklu), bet užsėstų ant seklumos besigrūsdamos ir „užbetonuotų“ įplauką.

Ypač pučiant NW 12-15 mazgų, gūsiais iki 20 mazgų. Tai ir yra ta vėjo kryptis, kuri „uždaro“ Šventosios uostą. Ne visos jachtos ir išplaukė iš jo.

Bet tas pats stiprus NM buvo palankus grįžtant į Klaipėdą. „Lėkėm su vėjeliu“ — šis posakis įgavo realią prasmę.

Finišas jūroje – vėl puikus dalykas.

Bet turėjo paprakaituoti kaip tik tuo metų kelių į uostą įplaukiančių ir išplaukiančių laivų navigatoriai, uosto locmanai. Jachtos nekirto jiems kurso, finišo tiesioji irgi netrukdė, bet jei niekada nesi buriavęs, o plauki su daugiatūkstantiniu (tonomis) laivu į (iš) uostą, nedidelės jachtos aplink saugumo jausmo nestiprina.

Bet toks finišas kėlė bėdų teisėjui – distanciją jachtos baigė toli nuo šiaurinio molo, kuriame jis stebėjo, o neturėjo žiūronų, todėl nuolat klausinėjo radijo ryšiu „Ką tik finišavusi jachta, koks jūsų pavadinimas?“. Kelis kartus norėjosi pajuokauti ir pasakyti savąjį, nors iki finišo buvo likusios kelios minutės.

Aš už tai, kad jei kitą kartą teisėjui reikės žiūronų vykdant savo pareigą, įtraukti į starto mokestį kelis litus žiūronus nupirkti.

Bet čia smulkmena. Štai rezultatai – tikras bėdų kamuolys. Gavau kelis skirtingus paskaičiavimus, visus neteisingus (netgi su minusiais laikais), netikslius ir kitaip netinkamus. Ne mano tai darbas rezultatus perskaičiuoti ar rūpintis jų tikslinimu.

Rezultatai jau žinomi, niekam priekaištų nesakau, ieškau tik atsakymų į klausimus:

• kodėl niekas nesinaudoja jokia automatizuota ORC rezultatų skaičiavimo sistemą (programa), kai nuolat kyla bėdų su XLS failų formulėmis?

• kodėl nesinaudoja specialiai Lietuvos rinkai savų buriuotojų sukurta rezultatų skaičiavimo sistema ResCore  arba kokiu kitu analogu?

Kiek vargo nuo pečių teisėjams nukristų. Finišo laikus tik suvedei ir vuala.

Burlaivio “Brabander” kapitonas Valdemaras Vizbaras teisingai sakė: Kuršių marios yra meteorologinė laboratorija. Čia per trumpą laiką gali pamatyti kone visus gamtos reiškinius.

Trečiadieninės “Pavakario regatų serijos” (ne, tai jokios oficialios regatos – taip sutampa, kad žmonės vienu metu išplaukia, na ir pasivaržo ta proga) dalyviai tuo įsitikino patys: prie vieno žalio farvaterio ženklo jie vos gaudė vieją, kai prie kito, gerokai tolimesnio raudono farvaterio ženklo (visi skubėjo būtent į tą, 3 numeriu pažymėtą), vos matė vieni kitus.

Lietus (arba, kaip perspėjo anądien per TV bičiulius ir buriuotojas Naglis Šulija “tikra vasariška liūtis”), vėjo šiaušiami purslai, debesų užtraukto dangaus prietema ir dar balažin kas – nedaug trūko iki “Baltojo škvalo”. Bet buvo paprastas, “lietuviškas Kuršių marių vasarinis”. KMR vulgaris.

Mariose prie Kiaulės nugaros sutikti žvejai, tie, kas nepabėgo (ar negalėjo), į klausimą “Kur mes esame” (nes galėjai ir pasiklysti nžinodamas, kur esi), tikriausiai būtų atsakę: “Jachtoje”. Ir jie būtų teisūs.

Tie, kas galvojo ramiai su šortais ir marškinėliais paburiuoti šiltą vasaros vakarą, greitai įsitikino, kad mokslininkų apskaičuota tikimybė sušlapti per lietų yra… na, didelė.

Bet būtumėt jūs matę visų jų akis jau sugrįžus į krantą – jie visi buvo laimingi, patenkinti, linksmi ir džiaugėsi kaip vaikai, pasipliuškenę po balas. Va čia tai poilsis po darbų!

P.S. Nuotrauka viršuje daryta akivaizdžiai prieš patį škvalą kelios ekimirkos. Nes kaip visada: įdomiausių momentų nėra kaip ir kam fotografuoti.

Skrisdami oro balionu pasiklydo du pilotai. GPS prietaisai neveikia, orientyrai žemėje nepažįstami, racijos akumuliatorius išsikrovęs, laiko ir krypties nuovoka prarasta.

Ką daryt? Mato, apačioje lauku eina vyras. Nusprendė nusileisti ir paklausti jo vietovės pavadinimo. Kaip tarė, taip ir padarė.

- Labas, žmogau, gal pasakysi, kur mes esame?

- Jūs esate oro balione.

Pilotai daugiau neklausė. Tik vėl pakilus, vienas iš jų tarė;

- Tas žmogus tikriausiai teisininkas. Atsakymas teisingas, bet kokia iš jo nauda?