• TEJA wooden boats nuotrauka.

Esame tokie maži ir kompleksuoti, kad kai kas nors plačiajame pasaulyje apie mus pypteli, džiaugiamės, lyg atsisėdę šalia Olimpo dievų.

Ne visiems, bet taip jau yra. Provincialu, bet vistiek kartais malonu.

Nutinka, kad iš užsienio žiniasklaidos sužinai apie įdomius ir vertingus dalykus pas mus, apie kuriuos čia vietoje net nenutuokei.

O gal „deja“, kad tik iš svetur apie tai sužinai?

Bet ne apie tai dabar daina.

Vienas didžiausių leidinių apie klasikinius ir/ar medinius burlaivius britiškas „Classic Boat“ parašė žinutę apie šiauliečių bendrovę TEJA wooden boats, gaminančią medinius klinkerinius laivelius.

Ir nepagailėjo pagyrų šiauliečiams, žiemą save pristačiusiems Londono laivų parodoje.

Vis gi man įdomiausia šioje istorijoje… amerikietis buriuotojas Adam Turinas.

Apie šiauliečius parašęs savo tinklaraštyje „Messing About In Sailboats“,  jis prasitaria, kad turi šaknų Lietuvoje – jo tėtis iš čia kilęs.

Adamas skundžiasi, kad nieko nežino apie laivybos istoriją Lietuvoje, tad parašykite jam komentarų.

„Saugumo instrukcijos parašytos krauju“ (c) Kiekvieno laivo bocmanas

Antigvos dienraštis The Daily Observer pranešė apie nelaimę, sukrėtusią vietinę buriuotojų bendruomenę.

Kovo 4 dieną patyrusi buriuotoja iš Venesuelos elektrine gerve kėlė savo sutuoktinį į jachtos stiebą, kad šis atliktų šiokį tokį remontą. Paprastai tą darbą jie atlikdavo su mechanine gerve, tačiau moteriai neseniai operuotas petys, todėl dabar naudojosi gerve su elektrine pavara.

Keliant sutuoktinį, moteris pastebėjo, kad kažkas yra negerai su gerve, ir, išsigandusi dėl savo vyro saugumo – jis tuo metu jau buvo virš denio pakeltas apie 1-1,5 m – pabandė gervę išjungti.

Gervės išjungimo mygtukas nesuveikė, o mechanizmas įtraukė moters kairę su virve. Gervė sukosi toliau. Moteris savo dešinąja ranka bandė išlaisvinti kairę, bet susipainiojo groto fale taip, kad ir jos dešinė ranka buvo užveržta.

Jai šaukiantis pagalbos, pirmasis atskubėjęs žmogus nesugebėjo jai padėti, netrukus į pagalbą prisijungė buriuotojas iš Šveicarijos. Bet ir jį ištiko nelaimė – vyro pirštus gervė irgi įsuko kartu su virve.

Galiausiai gervė išsijungė pati, o venesualietės vyras buvo saugiai nuleistas ant denio.

Buriuotojos kairė plaštaka buvo visiškai nupjauta ties riešu, keli dešinės rankos kaulai buvo sutraiškyti.

Nesėkmingai bandžiusiam pagelbėti šveicarui buvo visiškai nupjauti aštuoni pirštai.

Abu nukentėjusieji buvo skubiai pristatyti į Mount St.John‘s Medicinos Centrą, kur buvo bandoma prisiūti plaštaką ir pirštus. Vėliau moteris buvo skubiai išgabenta į ligoninę Majamyje (JAV), o džentelmenas iš Šveicarijos ligoninėje praleido 5 dienas.

Buriuotojų portalas Blue Water Sailing atkreipia buriuotojų dėmesį, kad būtina išlikti labai atsargiems ir atidiems, net atliekant įprastus ir iš pažiūros paprastus darbus.

Taip pat patariama peržiūrėti savo gyvybės ir sveikatos draudimo sutarčių sąlygas, pasitikrinti, ar yra numatytas ligonio pervežimo išlaidų kompensavimas, nes nelaimė gali įvykti ir nuošalioje vietoje, kur nėra reikiamo lygio medicinos paslaugų.

Kas kaltas, jei neišsipūtė gelbėjimo plaustas, kaip jo prireikė?

Toks klausimas buvo užduotas Jūrų teisės seminare. Liko be tiesaus atsakymo. Vaizdžiai pažiūrėjus, tai kaltas kapitonas. Vienareikšmiškai.Vienasmeniškai.

Padarykime tokią hipotetinę fantastinę prielaidą: kažkur Baltijos jūros viduryje į priešų povandeninį laivą (kokių priešų? O ką aš žinau. Jei po vandeniu, tai priešų) atsitrenkusi sudužo jachta.

Įgula (skaičius ne taip svarbu) spėjo sulipti į gelbėjimo plaustą, tačiau šis, o varge!, netvarkingas. Nėra to ir ano (pavyzdžiui, vandens ir raketų), ir dar, koks siaubas!, plaustas kiauras.

Ir kas dėl to kaltas? Kapitono veblenimai „aš jiems galvas nurausiu! Aš jiems toookius pinigus už patikrinimą sumokėjau!“ čia nieko nepadės. Įgulai aišku – kaltas kapitonas. Ir jei įgula jo neužmuš čia ir dabar, padarys tai krante.

Šekit dar vieną teoriją: plaustas liks plūdrus užlopius skylę, bet ją užlopyti dėl kažkokių priežasčių galima tik ir tik žmogaus oda. Kieno skalpas eis lopui? Aišku, to, kas kalčiausias – kapitono.

Ir jau vėliau, jei pasiseks ir visi gyvi pasieks krantą, nuskalpuotas kapitonas galės ieškoti teisybės pas tuos, kas plaustą tikrino, jo komplektaciją žiūrėjo, orą pūtė ir skylių ieškojo.

Čia mes darome prielaidą, kad plaustas sąžiningai tikrintas, kad niekas kyšio už neatliktą veiksmą niekam nedavė. Nors ir tokiu atveju veiksmas — popierių pasirašyti už neva padarytą patikrą tai kažkam reikia, o tai irgi veiksmas ir taip pat atlygio reikalaujantis. Bet mes manome, kad tokie dalykai negalimi, – gi nerizikuos kapitonai savo ir savo įgulos gyvybe.

Teisybės nuskalptuotam kapitonui teks ieškoti teisme, ir štai čia teisininkai pasakys, kas kaltas, o teisėjas skirs deramą bausmę.

Bet nelaimės metu jūroje teisėjais ir prokurorais bus įgula, o vienintelis kaltinamasis, be teisės būti išteisintas, liks kapitonas.

Kapitonas kaltas dėl visko. Net ir dėl to, kad plaustas geltonas. Arba raudonas, Arba mėlynas ar juodas. Ar homoseksualų spalvos.

Tokia žmogaus natūra: jam neįdomios giluminės priežastys, jam savas kailis rūpi. Ir negali jo dėl to kaltinti.

P.S. Nuotrauka iš realybės, iš pratybų. Per kelias minutes pratybose supranti, koks galimas košmaras nelaimės metu jūroje. Ir dėl nelaimių dažniausiai kalti kapitonai…

Cunamis

Visad maniau, kad cunamio banga atviroje jūroje yra lyg kalniukas atrakcionų parke, ant kurio su laivu, tinkamai pasirinkus krypti, būtų smagu pasisupti. Iš Japonijos pakrančių sargybos laivu užfiksuoto vaizdo matyti, jog įsivaizdavimas buvo lyg tikras.

Teigiama, kad ši banga, per kurią persirito laivas, vėliau trenkė į Japoniją pražūtinga jėga.

Per bangas I

Beprotis ar laimės kūdikis? Tiesiai per aplink? Geros rankos ir nemenkai sėkmės reikia išlaikyti tokią “karvę” ant tokios bangos.

Per bangas II

Dar vienas įspūdingas kilinės jachtos šuolis per bangas. Kas sakė, kad kreiserinis burlaivis negali būti banglente? Gali!

Nors atrodo baugokai, o ant priekinio štago susuktas staselis, rodos, tuoj įsisiubavęs nuneš stiebą. Nenunešė. Repeat?

Parengta pagal Yachting Monthly 2011 m. balandžio mėn. numerio straipsnį „A Year Aboard“.

III dalis.

————–

• Nick Farrell nuotrauka.

Kasmet vyksta Atlantic Rally for Cruisers, kurio metu didžiulė turistinių ir sportinių burinių laivų flotilė lapkričio mėnesį pajuda iš Gran Kanarijos į Karibus.

Ralio metu vyksta regatos įvairiose varžybinėse grupėse, rimti sportiniai laivai skirstomi į grupes su IRC handikapu. Pati gausiausia turistų grupė registruojama pagal atskirą World Cruising Club handikapą, gali plaukimo metu naudoti variklį – ir išvis ten viskas vyksta labiau dėl azarto ar malonumo, tikslu paįvairinti ilgo plaukimo rutiną, ir tikrai niekas ten labai nesiplėšo ir nesikankina dėl to medalio.

Daugeliui turistinių laivų šis renginys yra saugiausias būdas su nedidele įgula kirsti Atlantą ir aplankyti buriuotojų rojų – Karibus, nes plaukiama grupėmis, numatyta tvarka palaikant ryšį, aptariant prognozes bei veiksmus, gelbstint vienas kitą jei kas sugriuvo ar baigėsi vynas, ir pan.

Daugiau informacijos — ARC tinklapyje.

Žurnalo Yachting World redakcijos komanda vykdo ralyje dalyvavusių škiperių apklausas.

• Distant Shores nuotrauka.

Maisto ruošimas ir atsargų valdymas

Po miego, maistas yra ko gero antras pagal svarbą faktorius, įtakojantis įgulos nuotaiką plaukimo metu. Kai ruošiamas maistas, ir kai valgoma – dažniausiai tada visa įgula susirenka kartu, vyksta bendravimas, prašviesinantis kasdienybės monotoniją.

Visos iš apklaustų plaukimo įgulų buvo gerai apgalvoję ir suplanavę ne tik maisto atsargas, bet ir meniu. Iš anksto suplanuotas meniu atsargų sudarymo ir užpirkimo procesus ženkliai palengvina – dauguma škiperių tai patvirtino.

Įgulose, kuriose buvo narys, pasiryžęs koko pareigoms visam plaukimui, mainais į nepriskyrimą nei vienai vachtai – toks kokas dažniausiai ir buvo atsakingas už maisto atsargų sudarymą bei valdymą plaukimo metu. Kitose įgulose – be atskiro koko – dažniausiai kuris nors įgulos narys savanoriškai prisiimdavo minėtas pareigas.

„Vienas asmuo sudarė patiekalų meniu visam plaukimai, ir įgula kartu atliko maisto užpirkimą“ – vienas iš škiperių taip išsprendė maisto klausimą.

Kitas sprendimas buvo, galima sakyti, nestandartinis – „Kiekvieno įgulos nario paprašiau, kad sudarytų savo ruošiamų patiekalų visai įgulai meniu 24 valandų pamainai kas ketvirtą dieną, bei sudaryti reikalingų produktų sąrašą. Numatėme, kad kiekvienas įgulos narys bus kokas iš viso penkias dienas per 20 dienų plaukimą. Gavau 4 sąrašus, ir juos apjungiau į vieną reikalingų atsargų sąrašą.“

Kiti komentarai buvo irgi įdomūs: „Sudarėme įgulos maitinimo meniu 18 dienų kelionei, ir jį aptarėm. Kai visi nariai buvo tuo meniu patenkinti, pridėjom dar sausų/džiovintų maisto atsargų dviem savaitėms, dėl visa ko“.

Kai kuriuose laivuose maisto planavimas buvo pasiekęs organizuotumo aukštumas – numatant ne tik produktų nomenklatūrą, bet sudarant atskirą jų saugojimo laive planą: „Už atsargas atsakingas asmuo sudarė dienomis suskirstytą atsargų panaudojimo planą specialioje lentelėje, o kiekvienos dienos skiriamų produktų sąrašai buvo iškabinami ant pertvaros, nurodant kiekvieno produkto saugojimo vietą ir darant atžymas apie sunaudotą/likusį kiekį bendroje lentelėje“.

Kitas panašus sprendimas: „Mes sudarėme patiekalų meniu 4 savaitėms. Po to surašėm visus patiekalams reikalingus produktus bei ingredientus“.

Kas svarbu šiuose maisto planavimo metoduose – lengviau atsižvelgti į individualius „mėgstu/nemėgstu, valgau/nevalgau“, kaip reziumavo vienas iš škiperių – „Apklausėme savo įgulą dėl maisto kurį mėgsta ar nemėgsta, ar alergijų – ir po to užsakėme viską iš tiekėjų.“

Iš anksto paruošti patiekalai

Dauguma įgulų turėjo iš anksto paruoštus visus patiekalus, arba ingredientus, suskirtstytus reikiamais kiekiais, ir užšaldytus.

Organizuojant šio tipo atsargas, įgulos buvo išradingos. Kai kurie pilnai paruoštus kelių pirmųjų dienų patiekalus užšaldė, ir maitinosi „iš šaldiklio“, kol įgula neapsiprato jūroje ir neįėjo į normalų mitybos bei šviežaus maisto ruošimo grafiką.

Kiti užšaldytus paruoštus patiekalus laikė rezerve blogam orui, normaliomis sąlygomis maistą ruošė iš produktų atsargų.

Dar kiti šaldytus porcijinius patiekalus pasiruošė visam plaukimui iš anksto.

Viena įgula pasiruošė šaldytus patiekalus dviems savaitėms – pirmos savaitės meniu laikė šaldytuve, antros – šaldiklyje.

Dvi įgulos iš anksto virė/kepė ir po to užšaldė tik patiekalų pagrindus – pvz. mėsos faršą su prieskoniais – kurį greitai galima paversti spaghetti bolognese, chilli con carne, arba indišku curry.

Šių maisto atsargų ruošimo metodų trūkumas – teks dalį išmesti, jeigu plaukimas truks trumpiau, nei planuota – nors nebūtinai…. Šioje situacijoje atsidūręs škiperis komentavo: „Suplanuoto meniu laikėmės visą 17 dienų trukusį Atlanto kirtimą, ir atplaukus dar liko daug maisto, kurį suvartojom toliau keliaudami link Trinidado“.

• Ken (Mick) McClung nuotrauka.

Mėsos atsargos

Kadangi dauguma jachtų, dalyvavusių ARC ralyje turėjo šaldiklius, tai turėjo ir šaldytos mėsos atsargų.

Čia vėl buvo įvairūs veiksmų scenarijai – kai kurie mėsą pirko jau šaldytą: „Mes susitarėm su vietine maisto parduotuve, kad sudalintų mėsą porcijomis, supakuotų vakuume ir užšaldytų“.

Kitas sprendimas – įgula norėjo patys išsirinkti patinkančius mėsos gabalus, pirko šviežius, ir patys užšaldė: „Mes turėjome laive vakuumavimo įrenginį, suskirstėm mėsą porcijomis, ir patys užšaldėm“.

Apibendrinant – įgulų maitinimo planai dažnai buvo stipriai paremti šaldytos mėsos atsargomis. Visiškai nesuprantama, koks buvo škiperių veiksmų planas, jeigu šaldiklis ar šaldytuvas sugestų praėjus keletui dienų nuo starto…

Didesnio kiekio mėsos staigiai nesuvartosi, ir ji sugestų, kaip ir iš anksto paruošti užšaldyti patiekalai, ar baziniai ingredientai. Tačiau dauguma škiperių patvirtino, kad atsargas ruošė ilgesniam laikui, nei planuojamas plaukimas: „Mes turėjome pasiruošę netikėtų aplinkybių racioną vienos savaitės laikotarpiui, jeigu nutiktų kažkas nenumatyta, ir kelionė būtų lėtesnė bei ilgesnė, nei tikėtasi“.

Vienas škiperis nurodė savo pasiruošimą situacijai, jei nulūžtų vairo plunksna, ar lūžtų stiebas, kas ženkliai pailgintų plaukimą – „Be maisto atsargų, dar pasiėmėm 70 ekspedicijų maisto pakuočių, jei kažkas katastrofiško nutiktų įrangai, ir tektų lėtai kepurnėtis iki St.Lucia salos.“

Žuvys

Daugelis įgulų plaukimo metu žvejojo trolingo būdu, t.y. išleisdami valą su blizge/vobleriu nuo laivagalio. Dauguma žvejojusių pagavo.

Pagavę žuvį, dažniausiai pamiršdavo tos dienos meniu planą, kad galėtų laimikį suraityti tą pat dieną.

Dvi įgulos pagavo tiek žuvies ir tiek dažnai, kad atvyko su daugybe šaldytų patiekalų nesuvartotų.

Ką apklausos organizatoriai suprato – nei viena įgula savo maisto atsargų neplanavo, įskaitydama būsimus žvejybos laimikius – jie buvo greičiau kaip Atlanto dovana.

Sausas laivas?

Apklausos dalyviai matė daug dėžių su atpažįstamomis etiketėmis, keliaujant į laivus Las Palmas‘e, ir tik keli škiperiai buvo pareiškę, kad jų laivas bus „sausas“ viso plaukimo metu. Aišku, kad dauguma škiperių ėmė į laivus alkoholio atsargas, ir plaukimo metu įgulos vartojo. Vienas škiperis buvo visai atviras – „Ypatingas dėmesys buvo skirtas tam, kad užtikrinti pakankamas vyno, alaus ir stiprių gėrimų atsargas“.

Dauguma laivų turėjo „laimės valandėles“ prieš vakarienę, kurių metu įgula teisėtai tikisi kartu susirinkti kokpite – smagiai pabendrauti ir šiek tiek „įkalti“. Tik keli minėti škiperiai pasakė, kad per laimės valandėles buvo išdalinami tik gaivinantys gėrimai, nes laivas buvo „sausas“. Tai asmeninio pasirinkimo dalykas, žinoma, bet dauguma laivų turėjo ir alkoholio suvartojimo planą, t.y. procesas buvo kontroliuojamas, matomai buvo suplanuota ko, kiek ir kam galima vartoti jūroje, ir praktiškai be išimčių vien tik škiperiai buvo atsakingi kiek už alkoholio saugojimą, tiek už paskirstymą.

Pusryčiai, pietūs ir užkandžiai

Dauguma įgulų sutiko, kad pagrindinis dienos valgymas buvo vakarienė. Smagiau yra ruošti ir valgyti tropikuose vakare, kai temperatūra šiek tiek nukrinta, be to smagi vakarienė padeda pereiti nuo dienos prie naktinių budėjimų.

Kitu dienos laiku įgulos apsieidavo su paprasčiau ruošiamais patiekalais, kaip miusli, javainiai ir vaisiai pusryčiams; šiek tiek mėsos gaminių ar sūrio pietums…

Nemažai škiperių duonos kepimą laikė labai svarbiu dalyku: „Mes kepdavom šviežią duoną ir bandeles/sausainius kas antrą dieną“. Kitas : „Šviežia duona buvo labai svarbu – kepėm po du kepalus kasdien“.

Užkandžiai irgi buvo reikšmingi įgulų racionuose – nuo džiovintų vaisių ir vytintos mėsos – iki traškučių, sausainių ir saldumynų.

Sprendžiant iš atliktos apklausos išvadų – nenuvertinkit užkandžių ir saldumynų reikšmės, formuodami maisto atsargas – vienos jachtos įgula iš penkių narių, kol kirto Atlantą, sudorojo 4kg saldainių ir 300 šokolado batonėlių…

Keletas praktiškų patarimų:

• Daržoves ir vaisius geriau pirk iš vietinių turgaus prekeivių; žiūrėk kad prieš tai nebūtų laikyti šaldytuve.
• Venk šaldytuvuose pabuvusių supermarketo vaisių/daržovių – jų ilgiau neišsaugosi.
• Kopūstai puikiai tinka salotoms ir garnyrams ruošti – ir išsilaikė nesugedę viso plaukimo metu.
• Kai kurie škiperiai nuorodė vaisius ir daržoves laikę tinkliniuose „hamakuose“ pakabintus, bet kiti škiperiai sakė, kad supimo metu tinkluose vaisiai apsibraižo ir sparčiau ima gesti.
• Patikrink kiekvieną vaisių ar daržovę, įskaitant ir bulves, kiekvieną dieną – išmesk viską, kas vos pradeda gesti.
• Vaisiai ir daržovės išlieka nesugedę ilgiau, jeigu laikomi suvynioti į laikraštį.
• Nepalik jokių daržovių plastikiniuose maišeliuose – sušus, supus ir teks išmesti.
• Pažymėk kiekvieno įgulos nario vardu po plastikinį butelį, iš kurio jie gers vandenį – taip jie realiau vertins savo dehidrataciją, ir tu lengviau sukontroliuosi vandens sunaudojimą laive.
• Iš anksto pasiruošk pirmų kelių plaukimo dienų patiekalus.
• Naudok „vieno puodo“ receptus – kai nereikia maisto ruošti keliuose induose ir puoduose vienu metu – gyvenimas tampa lengvesnis.
• Kepk šviežią duoną, pyragaičius ir sausainius – „vien kvapas ko vertas!”
• Jei verdi spaghetti ar makaronus ir jūra nerami – būk atsargus nupildamas vandenį.
• Turėk maisto ir indų saugaus išdėliojimo sistemą nuolat judančiame kambuze ir kokpite.
• Geriau, jei kokas neturi pats plauti indų po valgio.