Vyriškose kompanijose dažniau pokštaujama, nei į atlapus kimbama (kaip virtualiai nutiko praėjusio įrašo komentaruose). Retas vyras nežino bent vienos linksmos istorijos, anekdoto, o kiekvienoje kompanijoje rasis bent vienas pokštininkas, pralinksminantis visus.

Visad žaviuosi žmonėmis, mokančiais begalę anekdotų ir galinčiais juos pasakoti nesikartojant. Kai jachta „Ambersail“ plaukiau paskutiniame „Tūkstantmečio odisėjos“ etape, toks nenuilstantis pasakorius (plaukė nuo Stokholmo iki Rygos) buvo LBS vadas Robertas Dargis.

Bet nors užmušk, neprisimenu nei vieno jo pasakoto anekdoto, nors kiekvienam atvejui, situacijai ar temai jis parinkdavo po tinkamą.

Tačiau pamenu dvi istorijas, kurias jų pasakotojai pristatė kaip tikras ir šios istorijos man iki šiol yra linksmiausios girdėtos per pastaruosius keletą metų. Abi girdėjau Rygoje.

Pirmąją porino ir Lietuvos buriuotojams puikiai žinomas, regatos „Baltic Open“ sumanytojas ir rengėjas Ilguonis. Jis iš kauniečių yra nusipirkęs RS-280 jachtą „Ra“, su ja yra dalyvavęs Kuršių marių regatoje, iš ten ir jo pasakojimas apie Nidos restorano pirmo aukšto valgyklą:

„Linksmiausia kai renkiesi valgius, o virėja šaukia kasininkei:

– Išmuškite šitam vyrui du kiaušinius.“

Kitą linksmą istoriją, taip pat panašią į tiesą, porino Lietuvos ambasadorius Latvijoje Antanas Valionis. Tai esą nutikę jam tais laikais, kai buvo užsienio reikalų ministras, o oficialaus vizito į Lietuvą buvo atvykęs Kinijos prezidentas Jiang Zeminas.

Jis pasikvietė ministrą pakalbėti vienu du, be vertėjų (mat moka šiek tiek rusiškai), patarėjų ir kitos svitos Trakuose. Apsaugininkai, aišku, vaikščiojo ir plaukiojo saugiu perimetru netoli. Ir štai tarp jų įvykęs toks pokalbis (pirmasis kalba prezidentas):

– Antanai, geras tu žmogus, atvažiuok pas mus į Kiniją.
– Gerai, pone prezidente.
– Klausyk, Antanai, o kiek pas jus Lietuvoje gyventojų?
– Apie tris su puse milijono.
– Atvažiuokite visi.

Žinote dar tikrų linksmų istorijų?

Nedaug mes nutolome į Vakarus nuo Rusijos. Kokius „Ambersail“ patyrė „nuotykius“ su Rusijos pareigūnais jau minėjau (ir dar rašysiu). Bet ne ką geresni ir mūsų uniformuoti saldofonai. Atrodo, kad jei galėtų, va tokiu laivynu kaip nuotraukoje (čia – Baltijskas) ir Kuršių marias saugotų.

Štai naujausias pavyzdys iš VSAT pranešimų (o girtis jie tikrai moka):

„Sutuoktinių palangiškių pora sugedus kateriui Kuršių mariose pažeidė Lietuvos ir Rusijos sieną. <…> VSAT pareigūnai išsiaiškino, kad kateriu plaukę 33-ejų vyras ir 27-erių jo žmona Kuršių mariose buvo užklupti audros. Bangai užliejus katerio variklį, jis tapo nevaldomas ir buvo nešamas į Rusijos pusę. Į Lietuvos vandenis palangiškiai grįžo pasinaudodami irklais. „Boomeranger“ įgulos jie buvo parlydėti į Nidą.“

Atrodytų viskas puiku, pora sugrįžo į krantą ir dar lietuvių pasieniečių palydėta. Ką gali žinoti, jei tokie laivai kaip nuotraukoje saugotų ne Aistmares, o Kuršių marias, kokia jų reakcija būtų. Bet skaitom toliau:

„Neringos užkardoje dėl neteisėto sienos perėjimo dėl neatsargumo pradėta administracinė teisena. Porai pasieniečiai įteikė šaukimus atvykti į Klaipėdos apylinkės teismą bylos nagrinėjimui. Už tai pramogautojams gresia baudos nuo 250 iki 500 Lt.“

Po perkūnais! Už tai, kad „buvo užklupti audros“, jie gaus baudą? Čia kam „kvankt“?

Na gerai, suprantu, kad paprastas pasienietis nelabai gilinosi – pamatė radaruose pažeidėją, nulėkė (o ten atstumas nedidelis), parlydėjo. Teoriškai kaip ir teisės pažeidimas, bet ar už nelaimę reikia bausti? Ar taip bijoma kabinetinių viršininkų ir nelogiškus įstatymus priėmusių politikų (kurie vargu ar žino apie gerą jūrinę praktiką), kad negalėjo šio įvykio forminti ne kaip pažeidimo, o kaip pagalbos (net ne gelbėjimo operacijos) suteikimą?

Įdomu, kaip vis dėlto teismas šį atvejį išnagrinės.

Klaipėdos parašiutininkų klubas „Ambersail“ pasitiko iš aukštai ir nufilmavo „Tūkstantmečio odisėjos“ finalą. Svaiginantys vaizdai.

Koks platus Klaipėdos jūrų uosto kanalas iš paukščio skrydžio, ir koks jis siauras įplaukiant, ypač pučiant stipriam, pavyzdžiui, vakarų, vėjui!

O vėjo tądien netrūko, gūsiais pūtė iki 20-26 mazgų. Tiesa, palyginus su tuo, kaip „Ambersail“ pirmą kartą įplaukė į Klaipėdą prieš kiek daugiau nei metus, liepos 5 dienos orai buvo šilkiniai.

Bet ne parašiutininkams. Kalbėjau telefonu su broliu ryte (jis ir video persiuntė), „Ambersail“ prietaisai rodė apie 10 mazgų. Brolis (jo veidelis matosi video pradžioje) jau tada sakė, kad mus jo klubiečiai parašiutininkai pasitiks šuoliais. Perpiet situacija pasikeitė, ir parašiutininkams vėjas buvo gal net per stiprus. Bet profesionaliausi šoko, ir štai matome jų užfiksuotus vaizdus.

Aš parašiutų nemačiau, nors, sako, jie danguje dūmus leido. Kai mus su „Ambersail“ pasitiko TIEK daug (Lietuvos masteliais) jachtų ir katerių, užsimiršau į dangų pažiūrėti.

P.S. Beje, gdu, Linkus teiravosi a la „kaip Makumba gyvena“.

• [ Teksto bus nemenkai, tai nekantriems iškart keletas foto iš aprašomų įvykių Picasa albume. Tikrai ne visos, tik mano darytos. ]

Kai rašiau Tūkstantmečio odisėjos tinklapyje apie sutikimo emocijas Stokholme, prisipažinsiu, gal šiek tiek pasaldinau, bet visgi tai nebuvo melas. Jachtos „Ambersail“ sutikimo akimirkų Klaipėdoje metu užplūdusių emocijų saldinti jau nereikia, bet ir aprašyti sunku. Tai buvo kažkas nerealaus.

Žinojom, kad prie Klaipėdos priėmimo bojos mus turi pasitikti apie 40 jachtų, išsirikiavusios dviem eilėm, mes pro jas praplauksime, ties uosto vartais apsisuksime ir praplauksime dar kartą link jūros. Bet žinojimas viena, o patyrimas – visai kas kita. Kai pamačiau tiek burių, užplūdo kažkuris iš sunkiai įvardijamų gerų jausmų. Ir čia rimtai mus jie pasitinka?

Pirmąją jachtą atpažinau „Scorpio“ (su ja pavasarį laimėjom III vietą „Pilypo taurės“ regatoje). Mano rankos užimtos, buvau apsiginklavęs vaizdo kamera ir fotoaparatu, tačiau jai pamojavau. Gramas, matei? Duosi foto?

Po to jachtų tik gausėjo ir jas vis greičiau lenkėme. Tiesa, krante laukusieji nežino, kad sutikimo šventė galėjo baigtis gan liūdnai, kai vienos iš mus pasitinkančių jachtų vairininkas kirto mūsų kelią ir vos neatsitrenkėme į juos, tačiau spėjome laiku pasukti. Suprantu emocijas ir norą pamatyti „Ambersail“ iš arti, bet kam taip rizikuoti?

Vos įplaukus pro vartus (neklauskite, ar vėlavome, o jei taip, tai neklauskite, kodėl) pasitiko dar daugiau jachtų ir katerių, čia buvo tie, kas nedrįso išplaukti į jūrą, kurioje pūtė toks amberseiliškas 20-25 mazgų vėjas. Belieka tik numanyti, kiek mūsų kapitonui Pauliui streso kėlė manevravimas tokioje maišalynėje. Aš vos spėjau į šalis dairytis („Marius BMW“ pasisiuvo trispalvį spinakerį?), filmuoti ir fotografuoti. Bet pamatėm, kaip „Ambersail“ sutikimo proga vilkiko paleista vandens čiurkšlė krito ant vieno katerio. Nepykit, kas ten plaukėt, bet mums buvo gardaus juoko.

Įplaukus į baseiną prie kruizinių laivų terminalo jau ne juokai galvoje buvo, ir ne filmavimas, o kaip tiksliai prisišvartuoti, greitai ir tiksliai grotą nuleisti („Ušacki, …tararaj, trauk burę žemyn!“). Nežinau, kaip atrodėm iš šalies, bet man atrodė, kad viskas vyko sklandžiai.

Kai švartavimasis buvo baigtas, įsisuko emocijų karuselė. Man rimtai ašaros nuriedėjo („o, turiu akinius nuo saulės, tai gerai“), kai mūsų kapitonas nusileido ir pasisveikino su savo mylimąja. Po to žengte nuo borto ant lieptelio, o aplink – sveikintojų minia. Nieko nematau, galvoje įkyrios mintys kaip neparklupti, kur ta scena, kur ten mes stoti turime. O link jos praeiname kareivių sargybos koridoriumi, kaip karaliai ar prezidentai oficialių vizitų metu.

Vėliau sužinojau, kad prie pat krantinės (ačiū, Marijonai) buvo mama ir sesė dvynė su šeima, bet aš jų nemačiau. Daug ko nemačiau, o žmonių žvilgsnių vengiau. Aš tik paprastas buriuotojas, aplankęs kelis Baltijos uostus, na tikrai nereikia žiūrėti į mane kaip didvyrį. Tik vėliau, dainuojant „Odę Lietuvai“, nuo scenos viršaus pamačiau KIEK žmonių susirinko kruizinių laivų terminale. Tai ne be reikalo aplankyti tie uostai, ne šiaip sau rašiau iš ankštos šturmaninės sūpuojamas bangų, ne veltui pirmosios pamokos montuojant vaizdo medžiagą (įtariu, kiek keikėsi TV3 profesionalai ją permontuodami) – žmonės žino Odisėją, žino jos misiją ir susivienijo. Baltijos kelias, tik kitaip.

Bet tai dar ne pabaiga. Kai Garbės sargybos kuopos (?) vyrai įnešė didelę trispalvę ir pradėjo ją išlankstyti, pagalvojau „o kada jie ją spėjo taip gražiai perlankstyti“, kai nešė kabinti, klausiau savęs „o kada jie raksus sukabino“, kai kabino ant flagštoko, didžiavausi „ei, tą vėliavą mes ne kartą kėlėme ir gerokai paprasčiau“. Maniau, jog jie kabina tą pačią mano buto dydžio trispalvę, kurią „Ambersail“ keldavo įvairiuose pasaulio uostose. Tik vėliau supratau, kad ne ta – per daug nauja ir lopų nėra.

Bet koks grožis ta vėliava uoste. Kaip sakė mūsų kapitonas, atplaukę į Klaipėdą užsieniečiai negalės jos nepastebėti ir žinos, atsimins Lietuvos trispalvę. Gal tik koks juodulys iš Etiopijos gali pamanyti, jog labai į jo šalies vėliavą panaši, tik spalvos vietomis sukeistos ir nėra mėlyno blyno su žvaigžde centre.

Iškėlus trispalvę įvyko tai, ką akcentavau savo rašiniuose iš kelionės, kas buvo visos Odisėjos kulminacija ir galutinis akcentas – sugiedojome Tautišką giesmę. Vienas mano sūnėnų, prasmukęs pro VIP zoną, stryktelėjo nuo tvoros šalia manęs ir giedojome kartu. Kaip ir daug daug visame pasaulyje išsibarsčiusių lietuvių – sumontuotas vaizdo klipas jau yra Odisėjos puslapyje, jį parodė televizija.

Man jau atrodė, kad viskas baigėsi. Grįžau prie jachtos, kurią pamatyti susirinko tiek žmonių, kad pontoninis lieptas kartais niro į vandenį iki viršaus. Dar „mūsų vachta“, dar rengiame ekskursiją po jachtą („ar tai buvo scenarijuje?“), bandome įkalbėti žmones visus kartu nelipti ant denio, nes apvers jachtą. O tuo metu scenoje veiksmas tęsiasi ir išgirstame, jog bus dainuojama „Odė Lietuvai“. Paknopstom bėgame į sceną („o, mane rodė per teliką“), keli mūsų lieka jachtoje su svečiais.

Dar kelios valandos šurmulio, sveikinimų, apsikabinimų, bendravimo ir susirenku šmutkes, kviečiu taksą, važiuoju pas mamą. Kitą rytą – į Vilnių. Sutikimo euforija tęsiasi – Dainų šventės „Amžių sutartinė“ dalyvių eisenoje mes žengėme vieni pirmųjų ir nešėme TĄ trispalvę, kuri plevėsavo iškelta ant vieno jachtos falo įvairiuose pasaulio kampeliuose. Žmonės mus pažino, sveikino, gero vėjo linkėjo. Vadinasi, skaitė, matė, sekė plaukimą. Ir gal nemano, jog tai tebuvo turčių buriuotojų pasiplaukiojimas sportine jachta. Patys buriuotojai (gerai jau gerai, už visus nekalbėsiu) tai suprato ne vien kaip buriavimą VO60 klasės jachta (o tokių planetoje nedaug), bet ir kaip kvieslių misiją – aplankyti kitur gyvenančius tautiečius, pakviesti juos švęsti tūkstantmečio, suvienyti. Nežinau kiek, nežinau ar ilgai, bet, atrodo, pavyko. Ir truputėlį aš prie to prisidėjau. Galiu šiek tiek nosį į viršų pakelti, ane? Taip vos vos…

P.S. Atsiprašau „Ant bangos“ skaitytojų už pertrauką. Per daug įvykių, emocijų, nuotykių, sutikimų ir buriavimo, o ir sąlygos neįprastos, tai mūza neaplankė. Neatsiprašau už serveriai.lt darbo broką, kai šie, prisirinkę daug klientų, neišgali kokybiškai teikti paslaugų, ir todėl mano tinklaraštis kartais nepasiekiamas.

Rusijoje tvarka nesikeičia. Prieš daugiau nei dešimt metų mums su jachta „Ragainė II“ nepavyko nuplaukti į Karaliaučių, nes privalėjome pirkti locmano paslaugas, kuris būtų kelią į uostą nurodęs. Tąkart apsisukome ir plaukėme ten, kur locmano nereikia, taip tapome pirmąja užsienio jachta, įplaukusia į iki tol buvusi uždarą uostą Pionierską.

Bet tokios prabangos plaukti kur norisi „Tūkstantmečio odisėjos“ jachta „Ambersail“ neturi. Tad plaukiant į Sankt Peterburgą privalėjome pasiimti locmaną ant denio.

Rusijos kranto tarnybos mus per raciją pradėjo šaukti kone vos įplaukus į jų teritorinius vandenis. Bet taip įdomiai: kviesdami laivą šiauriau kažkokios salos ir nenurodydami koordinačių. O jei tai ne mes? Žinoma, tai buvo „Ambersail“, mes tai žinojome, o kranto tarnybos dar užklausė pro mus praplaukusį laivą, ar mato savo dešiniame borte jachtą.

Iš pradžių su uosto tarnybomis bandėme kalbėti dvikalbiškai: mes angliškai, jie rusiškai. Vėliau perėjome į rusų kalbą. Be locmano įplauti į uostą neleido, teko palaukti, kol kateris atpludė jau pensinio amžiaus mano ūgio malonų vyrą.

Jo pareigos laive tebuvo nurodyti, kur plaukti, nors išties jis tik pasufleruodavo kur, viską mūsų vairininkai bei šturmanai ir patys žinojo, kelią būtų radę. Bet jei jau tokia tvarka, tebūnie. Juolab locmanas paaiškino, kuris iš farvaterių „Ambersail“ jachtai su 4 metrų grimzle palankesnis, nors ir ilgesnis.

Su locmanu plaukėme kelias valandas, praplaukėme Krondštatą su keliais kariniais laivais (ir vienu povandeniniu), apgriuvusiais senų gynybinių įtvirtinimų pastatais ir naujai statoma damba (kai ją užbaigs, nuo potvynių iš Suomijos įlankos bus uždarytas visas Sankt Peterburgas).

Ak, tiesa, dar prieš tai praplaukėme vietos paplūdimius, apie kuriuos ano įrašo komentare kalbėjo Darijus. Bet krantas toli buvo, nesimatė nuogų mergų. Gaila, nes jei locmanas nemelavo, ten netoliese jų atominė elektrinė stovi, tai mergos turėtų būti papingos.

Suomijos įlankoje, o juo labiau prieigose prie Sankt Peterburgo labai seklu, farvateris siauras, o tuoj už jo kai kuriose vietose salelės, matosi seklumos. Navigacinių ženklų nemenkai, tačiau vietomis jų nėra, nors GPS ploteryje jie pažymėti.

Nežinančiam, ypač pirmą kartą klaidus gali pasirodyti įplaukimas į patį uostą (nors Gdanskas dar klaidesnis). Beje, uostas pasitiko mus senu betoniniu miesto pavadinimu „Leningrad“. Sustojome, kaip supratau, prie pontono, ties kurio viena puse švartuojasi kruiziniai laivai, kitoje pusėje – kariniai. Naktį atplaukę kol kas buvome vieninteliai (jei vieno vilkiko neskaičiuosim).

Žinoma, prisistatė pasienio tarnyba – dvi damos (sijonuota simpatiška šviesaplaukė ir ne tokia simpatiška brunetė). Jos tik patikrino pasus ir mūsų veidus, o štai muitinės pareigūnų liepė laukti iki 8 valandos ryto. Iš pradžių draudė net į krantą išlipti, bet vėliau leidimą gavome. Tik sugrįžt iki muitininkų reikia. Grįžome, bet jie taip ir neatėjo, dėl kažkokių priežasčių nereikėjo.

Miestas didingas. Pakeliami tiltai, Žiemos rūmai, Ermitažas, Petras Pirmasis ant arklio, Nevos prospektas, Admiraliteto rūmai, kažkur tolumoje kitame krante „Aurora“, daug gundančių merginų, nemiegančio ir kažką vidury savaitės švenčiančio jaunimo, eismo betvarkė prieš pakeliant tiltą ir dar daugybė dalykų. Šio miesto vienu ypu neapžiosi, o laiko dairytis į šalis nelabai ir bus.

• O čia mūsų locmanas, labiau įpratęs būti didelių laivų kapitono tilteliuose nei jachtos kokpite, tai galėjo sušalti vien su marškiniais ir plona striuke („bolonke“), tad paskolinom šturmės striukę.