Jachtos kompasas ar navigaciniai prietaisai turi savo magiją – žiūri į jų rodomus skaičius ir akių atitraukti negali. Bet ne tik burtai žvilgsnį prikausto. Sekti prietaisų parodymus privalu norint neiškrypti iš kurso.

Tik laikytis to kurso nelengva. Jei užsižiūri į vėluojantį atsisukti kompasą ar (kaip „Ambersail“ ir kitose jachtose) prie stiebo esantį prietaisų skydelį, žiūrėk ir nukrypsti. Dar nesu toks jūrų vilkas, kuris „Ambersail“ valdo „penkių laispnių tikslumu“.

Išplaukus iš Stokholmo, dar škeruose mus pasitiko rūkas. Ne visai toks, kad laivo nosies nesimato (po kelių metų, žinoma, pasakojant sutirštinsiu spalvas ir porinsiu, jog net stiebo nesimatė), bet tikrai tirštas. O buvome kaip tik laivų kelyje, tai vienur, tai kitur pasigirsdavo ilgas “Ūūūūūū”. Taip laivai apie save rūke praneša. Mes rūko rago nepūtėme, bet radarą stebėjome.

Tokiu atveju naviguoti padeda prietaisai – vairuoji jachtą žiūrėdamas į jų rodmenis. Kartą užsižiūrėjau ne į tuos skaičius (į vimpelinio vėjo vietoje kurso) ir pasukiojau „Ambersail“ vingiais, už ką gavau velnių nuo Linkaus. Jis teisus – kilvateris (laivo nuplaukto kelio žymė) atrodė vingiuotas „lyg uošvės liežuvis“.

Net kai klaida buvo ištaisyta (ak, anokia čia klaida, dažnam nutinka), laikytis duoto kurso nebuvo lengva. Ir nėra lengva. Ne kartą esu pastebėjęs, kad norisi kitą vairuojantį nemokša išvadinti, kuris laivo nesuvaldo, bet kai pačiam tai ne visuomet sekasi, negi ant kitų burnosi.

Žinoma, ne vien į prietaisus žiūrint jachtą valdyti reikia. Stokholme sutiktas kolega buriuotojas tinklaraštininkas SailingBoy pasakojo, jog Švedijoje ketinama griežtinti katerių ir jachtų vairininkų paruošimą, įvesti teises jiems (iki 12 metrų ilgio ir 4 metrų pločio laivui nereikia jokio vairininko pažymėjimo). Nes prisiperka naujieji jūrininkai katerių, žiūri į GPS plotter’ius kaip į kompiuterinio žaidimo ekraną ir pagal juos vairuoja. O kad GPS signalas vėluoja ir kad aplink dar pilna kitų laivų, nemato. Taip ir daugėja nelaimių Švedijos karalystės vandenyse.

Bet grįžkime prie skaičių. Po vakarinio ir rytinio budėjimo (aš „kapitoniškoje“ vachtoje – nuo 8 iki 12 val. ryte ir nuo 20 iki 24 val. vakare) dieną prigulęs sapnavau, kad nusipirkau naują GPS. Tik neilgai džiaugiausi sapnu, pažadino įgula, susiruošusi Joninių proga išsimaudyti jūroje. Drąsuoliai buvo keturi, aš, žinia, į tokį šaltą vandenį nešokau.

O vakarinėje vachtoje ir vėl stovėdamas prie šturvalo akis įsmeigiau į prie stiebo esantį prietaisų skydą. Buvo lengviau nei prieš tai vakare, kai rūko metu akiniai rasojo ir beveik nieko nemačiau. Šalta, šlapia ir rūko spalvos viskas buvo.

Be abejo, už bet kokius skaičius magiškiau yra saulėlydžiai ir saulėtekiai ramioje (vis dar daugiau motoruojam, nei buriuojam) jūroje. Bet tai matyti, ne aprašyti reikia. Tad įdėjau vieną nuotrauką, gal bent dalį tų įspūdžių perteiks.

Jei užtruksiu prie kompo, pamatysiu ir saulėtekį, nors jau norisi miego. Saulė čia, Suomijos įlankoje (mes pakeliui į Sankt Peterburgą) dabar nusileidžia, bet ir vėl greitai pakils. Baltosios naktys tai vadinasi, ar ne? Tikrai šviesu, tamsiausia apie 1 val. nakties (Švedijos laiku), o kitu laiku gali skaityti. Miegoti netrukdo, nes „Ambersail“ iliuminatorių vos du, ir tie patys šturmaninėje.

P.S. Išplaukiant iš Stokholmo mes prasilenkėme su VOR jachtomis, kurios miesto akvatorijoje rengė, matyt, parodomąsias varžybas. Senamiesčio fone ir ankštame uoste tos jachtos atrodė nuostabiai.

Paskutiniuose įrašuose minėjau daugybę Švedijoje matytų plaukiančių jachtų ir euforiją užlipus ant VO70 klasės jachtos? Visai tai niekis, ką pamačiau ir patyriau per „Volvo Ocean Race“ Stokholmo vieną „in-port“ varžybų etapą škeruose.

Matę „America’s Cup“ varžybas sakė, kad tiek jachtų pažiūrėti regatos ten nebuvo atplaukę. Tūkstančiai įvairaus dydžio ir buringumo, pakėlę bures ar tik su varikliais jachtų, keliastiebių burlaivių ir nemažai katerių iš įvairiausių Stokholmo archipelago škerų (esu tikras, ir iš tolimesnių Švedijos vietovių) plaukė į nuo sostinės apie 35 jūrmyles nutolusią regatos akvatoriją.

7 val. ryto „Ambersail“ išplaukę (o grįžome tik 9 vakare), mes manėme, kad varžybų dalyvės jau distancijoje, bet vėliau jos mus pasivijo, o visų VO70 klasės jachtų priekyje lyg flagmanas plaukė Švedijos karališkojo karinio jūrų laivyno pasididžiavimas – viena iš ultramodernių „Visbi“ klasės fregatų „Helsingborg“.

Mums pasisekė, kad „Ericsson Team“ dėka gavome melsvą VIP vėliavą ir galėjome išsiskirti iš visos jachtų flotilės – buvome arčiau distancijos. Pati distancija – maždaug dviejų jūrmylių atkarpa: startas prieš vėją, siauri vartai ties distancijos viduriu, ženklas ir vėl į starto liniją finišuoti. Mūsų išskirtinis statusas mums (kaip ir dar keliems laivams), leido varžybas stebėti iš arti – ties susiaurėjančiais distancijos vartais.

Kas ir kaip laimėjo varžybas, informacija oficialiame puslapyje. Bet žiūrėti kaip šios didžiulės ir greitos jachtos plaukia buvo, kaip sakoma, „kažkas tokio“. Esu girdėjęs apie tokių jachtų manevrus, vykdomus per „akimirkas“, dabar pats mačiau, kaip vendas įvyksta per (suskaičiavau) 10 sekundžių, genakeris iškeliamas per keliolika sekundžių.

Kaip sakė Simonas: „Jei taip sklandžiai vendai vyktų RS-280 jachtų varžybose…“. Kelių šimtų kvadratinių metrų ploto burę iškelti į dvylikaaukščio namo aukštį bei vėliau ją suvaldyti keičiant halsus vos per kelias akimirkas tai dievaži kokio profesionalumo reikia.

Regatą buvo smagu stebėti, kai jachtoje ją komentavo šimtus kartų labiau apie sportines varžybas nei aš nusimanantys („Ambersail“ turėjo svečių). Bandžiau laimę ir totalizatoriuje, bet niekas tiksliai neatspėjo nugalėtojų, tad surinktas bankas išsiliejo alumi ar kitais gėrimais „Volvo Ocean Race“ miestelyje.

P.S. Pirmadienį išplaukiam į Sankt Peterburgą, GRIB vėjo nežada…

Net pačios nedrąsiausios ar netikėčiausios svajonės pildosi, jei jų sieki. Žinojau, kad pamatysiu JAS, tik nežinojau, kada ir kur. Ir laimė nusišypsojo Stokholme.

Kas skaito šį tinklaraštį ar pažįsta mane, iškart supras, apie ką aš kalbu – apie „Volvo Ocean Race“ jachtas. Žiūrėti į šiuos sportinius bolidus nuotraukose yra malonu akiai, o juos matyti gyvai iš arti, dar daugiau – užlipti ant tokios jachtos denio ir pamatyti ją iš vidaus, yra sunkiai nusakomas, bet kiekvienam aistruoliui suprantamas jausmas. Tai lyg aistringam F1 gerbėjui įlipti į Schumacherio bolidą.

Betrūksta su tokia jachta buriuoti (tarkime, plaukti viena etapą VOR regatoje, bet ne kaip MCM, kuriam čia tik valgio ruošimas patikėtas) ir jau galiu numirti. Daug emocijų? Tebūnie. Nes šios jachtos to vertos.

Iš arti mačiau PUMA, abi Ericsson, Green Dragon, Delta Lloyd ir Telefonica Black (Telefonica Blue buvo toliau, iškelta ant kranto, bet prieš varžybas nuleista).

O Ericsson 3 pamačiau ir iš vidaus (kartu su kolegomis iš „Ambersail“). Tik 10 pėdų didesnė už „Ambersail“, tačiau tokia DIDELĖ. Viduje gultus galima būtų kabinti skersai ir vietos vis tiek liktų. Borto aukštis ir ant jo pakabinti krancai kelia įspūdį. Bet visgi didžiausią paliko jachtos vidus – ten tiek erdvės…

Jachta pagaminta iš anglies pluošto, tad natūraliai yra juoda, bet viduje kai kurios vietos dažomos (kiekvienas dažų gramas – papildomas svoris), kitaip būtų per daug tamsu. Anglies pluošto ir vantai, vėlgi, mažinant svorį.

O jau kokpito platumas – skersai nedidelį automobilį galima būtų pastatyti. Tokia jachta tikrai skirta plaukti ne prieš vėją – išvysčiusi didelį greitį, plaukdama prieš bangas ji šoka nuo vienos ant kitos ir plojasi visu savo plačiu transu į vandenį. Ir ant denio, ir viduje esantiems tikrai turėtų būti nesaldu. Bet jei ant bangos glisuoja pilnais kursais, tai greičio pojūtis turėtų būti „nerealus“.

Stiebo aukštis – jau gerokai virš 12 aukštų namo. Toks pirmas įspūdis, nesidairant į techninius duomenis. Ir visa tai galima ne tik pamatyti, bet ir paliesti, pačiupinėti. Nesvarbu, kad trumpai, bet juk tai buvo viena iš svajonių.

Beje, į jachtą įlipome tik nusiavę batus. Ne, čia damos su aukštakulniais, kaip kartais būna ant „Ambersail“ denio, tikrai nelipa. Nors damų mačiau.

Ne ką menkesnį, o gal net didesnį įspūdį paliko jachtos škiperis (tikrasis kapitonas yra kitas) švedas Magnus Olsson. Toks atrodo paprastas vaikinas, o akyse – angliukai ir aistringa ugnis. Jis žinojo „Ambersail“ – juk buvo jos „sesės dvynės“ „Assa Abloy“ škiperis per 2001-2001 metų regatą.

Kai jam pasakojome apie „Tūkstantmečio odisėją“ , jis žavėjosi lietuvių kelione, o kartais jam ir emocingas žodis išsprūsdavo. Nuo jo vėjo ir saulės nugairinto veido retai dingsta šypsena, nuolat markstosi akys. Bet tai žmogus, kurį vos pamatęs jauti – kapitonas. Nežinau, koks jis jachtoje, bet su tokiu norėčiau plaukti.

Na, o krante jis… Patys matote – „savas bičas“. Ta proga dar viena mano foto iš serijos „Aš ir…“.

P.S. Kol kas JAS matėme tik šalia Švedijos karališkųjų rūmų. Bet mes jas matysime distancijoje, o Ericsson Team dėka iš arti – gavome leidimą su „Ambersail“ uosto varžybas stebėti VIP zonoje. Ir nesvarbu, kad į distanciją kai kurie išplauksime nemiegoję vietinę švedišką joninių naktį…

• Vienas pats per Baltijos jūrą. Retas švedas tokiai kelionei ryžtųsi.

Kaskart atplaukus į Švediją mane nuolat apima šiokio tokio (baltu jis vadinamas?) pavydo jausmas – bet KIEK jie buriuoja! Kiekvieną kartą tarp škerų matyti dešimtys ir daugiau jachtų, o savaitgaliais jachtos ir kateriai tiek zuja ant vandens, kad vos spėji manevruoti.

„Čia jachtų kaip per Kuršių marių regatą“, – pasakė kažkuris iš „Ambersail“ įgulos narių, penktadienį (06.19) mums plaukiant škerais į Stokholmą. Šis penktadienis, nors ir neoficialiai, Švedijoje laisvadienis – visi jau švenčia ar ruošiasi švęsti vietines Jonines. Tad jachtų gerokai daugiau nei per KMR.

Dar pridėkime „Volvo Ocean Race“ regatą, kurios priešpaskutinis etapas finišavo Švedijos karalystės sostinėje ir suprasime švedų entuziazmą laisvadieniais plaukioti.

Galima būtų plėstis aprašant švedų katerius ir jachtas, manevrus prasilenkiant siaurame farvateryje, bet ne jie vieni moka plaukioti. Trumpam pamirškime pasaulį apiplaukusią „Ambersail“. Dabar šalia jos Stokholmo centre stovi dar dvi lietuviškos jachtos, specialiai ta proga atplaukusios iš Klaipėdos – „Mania“ ir „Puffin“. Jei „Mania“ yra patogus kruizeris su patyrusia įgula, tai vienas pats per Baltiją „Puffinu“ į Stokholmą atplaukęs Dominykas Vizbaras gali nosį nušluostyti ne vienam švedui, dažniau variklį burzginančiam, nei bures keliančiam.

Tiesa, ir jis neapsiėjo be pagalbos – „Mania“ jį traukė ant buksyro kai nebuvo Baltijoje vėjo ir klaidžiuose škeruose. Bet per stiprius vėjus Dominykas plaukė vienas. Ir jei prieš vėją jachta plaukia puikiai vairuojama autopiloto „virvytės“ (kai jachtos rumpelis pririšamas virvėmis), tai pavėjiniais kursais jos iš rankų ir paleisti negali.

„Žiūriu į bananus jachtos priekyje, noriu jų, bet negaliu pasiimti, negaliu rumpelio paleisti“, – vėliau savo įspūdžius pasakojo Dominykas. Niekis tie bananai palyginus su bangomis, kurių viena per stiprų vėją parvertė jachtą ant šono, kita (ar ta pati) perliejo visą laivą. Bet vandens į atvirą kokpitą pateko „gal du kibirai“.

Kitas, ne mažiau ekstremalus išgyvenimas Dominykui teko, kai jis savo akimis matė linkstantį nuo vėjo giką ir svarstė, kada jis luš. Nelūžo. „Dabar jau žinau, ką reikėtų daryti kitaip plaukiant vienam. Įgijau patirties, nors pakartoti nenorėčiau“, – šypsodamasis geraširdiška šypsena ir pasakodamas lyg nieko blogo nenutiko kalbėjo Dominykas.

Bet penktojo Odisėjos etapo dalyviui, apiplaukusiam su „Ambersail“ Horno ragą, dar teks plaukti vienam namo. Ketina tai padaryti išlydėjęs „Ambersail“ į Sankt Peterburgą.

• Mažas tas „Puffinas“ atrodo netoli „Ambersail“ (už Dominyko jachtos – „Mania“).

Prieš išplaukdamas su „Ambersail“ jau žinojau, kad būsiu „kvieslių metraštininkas“ (vengiu termino „žurnalistas“, labiau patinka VOR terminas „media crew member“ — MCM) ir, be abejo, galvojau vos atsišvartavus pulsiu rašyti įspūdžius iš plaukimo.

Bet ne viskas taip paprasta. Pradėkime nuo to, kad… Na, taip taip, ir mane kiek pričiupo jūrligė. Kaip sako Aga, „tai pirmasis“ simptomas. Aš sakau, jog tai vienas iš kelių, būdingų šiai nemaloniai būsenai, o taip pat ir man – tampu alkanas, apatiškas ir mieguistas.

Galva nedirba, tad jei ir yra kokių protingų minčių, vertų suguldyti bitais ir baitais internetan, jos išgaravusios su Baltijos jūros vėjais.

Bet nerašyti negaliu. Todėl jau du įrašai yra odisėjos tinklalapyje. Kaip XI etapo MCM, aš aprašau misiją, kurią iki tol aprašinėjau toli nuo jachtos savo namuose.

Nors ir tai pavyksta ne taip lengvai – palydovinis ryšis jachtoje lėtas ir labai brangus, o ir jam reikia daug elektros energijos, kuri burinėje jachtoje, žinia, labai ribota. Dabar aš suprantu, kodėl Odisėjos puslapyje vėluoja informacija ir tokios mažos nuotraukos. Nepaskubinsiu ir aš šių reikalų, nors šiame etape, lankant tiek daug uostų, interneto prieigos bėdas išspręsim gan nesunkiai.

Bet vis tiek sunku rašyti. Suprantama, kad sunku rašyti ant bangų lyg amerikiniais kalneliais lekiančios jachtos šturmaninėje. Ten kiek ilgiau pabuvus skrandis pradeda reikalauti laisvės.

Bet ne mažiau sunku rašyti ir krante, nes apstu įspūdžių, po kurių pavargęs grįžti į jachtą ir tik krenti miegot. Va ir dabar. Prisišvartavome Sandhamne  (tai toks Švedijos kurortinis miestelis, lyg mūsų Preila, nes ši sala – vienintelė su smėlio paplūdimiais). „Ambersail“ jachta greita, greitai iš Gdansko atplaukėme iki Švedijos, tačiau naktį ir dar per rūką nenorėjome siauru ir sudėtingu škerų farvateriu plaukti iki Stokholmo.

Taigi, kaip ir galima būtų atsipalaiduoti, bet interneto ryšys iki mūsų jachtos nuo vietos viešbučio „netraukia“, o viešbutyje vyksta diskoteka – švedai jau pradėjo švęsti vidurvasarį (penktadienį jiems išeiginė diena). Tai aišku eisiu į diskoteką, o įspūdžius aprašysiu kitą kartą.

Apie taip kaip mes prisišvartavome ir kokia tai jachta, čia netruko pasklisti kalbos, gražios blondinės tik mirksi akytėmis… Ai, bet visos blondinės ir brunetės vistiek nenukonkuruos JŲ, kurias iš arti matysiu Stokholme…