Minėjau, kad buvau kviestas į „Tūkstantmečio odisėjos“ XI etapo įgulos mokymus baseine – būtų buvusi puiki proga ir gyvybiškai reikalingų įgūdžių įgyti ir įdomų reginį aprašyti. Bet negalėjau, išvažiavau į Kroatiją buriuoti.

Mokymai, žinoma, įvyko ir juos puikiai aprašė XI etapo įgulos narys Aidas Pivoriūnas. Aprašymą gavau el.paštu ir juo dalinuosi su „Ant bangos“ skaitytojais (jei neskaitėte „Tūkstantmečio odisėjos“ tinklapyje).

Gelbėjimo operacijos pratybos. Verta

„11-oji Tūkstantmečio odisėjos etapo įgula praėjusį penktadienį dalyvavo gelbėjimo operacijos pratybose Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos mokymo bazėje, Klaipėdoje. Vienas mūsų įgulos narių, Valerijus, būdamas profesionalus šturmanas, yra šios aukštosios mokyklos dėstytojas, tad gavome gerą progą pasijusti jūreivystės studentais, tiesa, šį kartą paskaita buvo ne apie laivus ar navigaciją, bet labai žemiška – teorinės žinios apie gelbėjimo plaustus ir gelbėjimo operacijų procesą. Žinoma, didžiausias netikėtumas ir nerimas buvo praktinė paskaitos dalis, t.y. gelbėjimo operacijos pratybos specialiai tam skirtame baseine su gelbėjimosi plaustu ir lynu sraigtasparnio gelbėjimo atvejui.

Klausiate, o kodėl reikia ir įdomu su visa buriuotojiška apranga, kuri susideda iš… skaičiuojame „iš apačios“: trumpikės, pusiau sintetinės itin plonos aptemtos kelnės ir marškinėliai ilgomis rankovėmis, šiltas, bet plonas kombinezonas ir striukė, šturmuotės kelnės ir striukė, kepurė, pirštinės, ilgaauliai batai panašūs į botus ir gelbėjimosi liemenė. Sąrašas, kaip matome, ilgokas. Ir jis, velnias, turi tokią nedidelę, bet svarbią ir įkyrią savybę, kaupti, ne, nekaupti, bet nepraleisti vandens.

Ši apranga, skirta buriuotojui ilgą laiką būti sausam ant laivo denio, tačiau esant panirusiam vandenyje, per tarpelius po truputį pribėga vanduo ir tampi tokiu teletabiškai nerangiu vandens gyvūnu. Gerai, kad į dugną bent netraukia. Juokas juokais, bet tam teletabiškam gyvūnui įlipti į gelbėjimosi plaustą yra sunku. Labai sunku net tvirtai paprastai sudėtiems buriuotojams.

Netikėta trūksta oro. Dar netikėčiau šalta. Nes mokyklos mokymo bazėje, stengiantis priartinti gelbėjimo operacijos pratybų aplinką natūralioms sąlygoms, baseinas prileistas vos kelių laipsnių šilumos (ar šalčio) vandens. Be to, tas baseinas yra gilus. Toks gilus, kad įšokus į baseiną iš kelių metrų aukščio lieptelio, dugno nesieki, nors tai daryti, galvoji, būtų lengva, nes esi sunkus. Ir akys didelės. Tas sunkumas ir akių dydis tiesiogiai prisideda prie to, kad labai norisi nebūti vandenyje.

Kas lieka? Lipti į plaustą. Valerijus rekomenduoja tai padaryti mažiausiai penkis kartus. Kiekvienam. Tiesa, dar yra leidžiama srovė. Irgi, kad labiau į natūralias sąlygas būtų panašu. Žodžiu, veikti yra ką. Kuomet įlipi į gelbėjimosi plaustą supranti, koks jis nedidelis arba netalpus. Įlipusieji padeda esantiems vandenyje. Visi sulipo. Pasigirsta komanda: „Marš atgal į vandenį. Kas šįkart lipa pirmas“? Ir taip dešimt kartų.

Pradžioje uždaviau klausimą. Taigi, atsakau: ne tik įdomu, bet ir būtina pažinti tą jausmą, kai sunkai valdai rodos, kelis kartus pasunkėjusias rankas ir kojas, praradęs dalį regėjimo lauko dėl nuolat užsismaukiančios gelbėjimo liemėnės aukščiau nei būtina ant galvos ir kitus atsiradusius nepatogumus, kurių nepatirsi ne tik kiekvieną dieną, bet galbūt ir metų metus.

Duok Dieve, geriau nereikėtų gelbėjimo operacijos pratybų praktikos sulyginti su tikrais įvykiais. Nors jei ir teks, bus ramiau, nes žinosim, ką reikia daryti ir ko ne. Pakartosime dar kartą. Jei visgi pavyko nebūti nuplautam bangos įlipti į gelbėjimosi plaustą, reikia daryti: padėti kitam įlipti į plaustą, taupyti šilumą, atsisegti rankogalius, leidžiant ištekėti vandeniui, išleisti vandenį iš batų, išsemti vandenį iš plausto vidaus, kviestis pagalbos radijo ir šviesos signalais. Svarbu yra turėti galvos apdangalą. Jei tinka, dar svarbiau yra pajuokauti. Ir atminti, ko negalima daryti: panikuoti, netaupyti judesiams skirtų jėgų, bei suprasti, kad ekstremaliose situacijose šaltas protas yra pirma sėkmės sąlyga.

Pabaigai. Tokias pratybas verta, netgi privalu atlikti kiekvienam bent kiek daugiau buriuojančiam ar ketinančiam buriuoti entuziastui. Kad ramiau būtų.“

Ne visai į temą, bet…

Kad Aidas (draugų Dusia šaukiamas) gerą humoro jausmą turi ir rašyti moka, įrodo ir jo su kitu XI etapo įgulos nariu Aisčiu Kalanavičiumi suraityti šmaikštūs atsakymai į rimtus klausimus. Jei kils noras ginčytis kiek ten humoro, prisiminkit šių metų topinį anekdotą – viena gražuolė į teismą žadą kreiptis už… humorą (jau iš eterio pasitraukusios „Tribūnos“ skandalas). Ai, ne mums aptarinėti blondinės humorą kreiptis į teismą už humorą, geriau pasijuokite iš buriuotojų pokštų.

• Nekantriems: visų šiame įraše aprašomų (ir daugiau) jachtų nuotraukos yra viename Picasa albume.

Užjūrių uostuose natūralu dairytis į laivus ir jachtas, pamatyti ką nors neregėto. Šiemet Kroatijoje mačiau įdomių, o kai kurių – ir liūdno likimo burlaivių.

Pirmoji, liūdno likimo jachta „Liva“ Ją Korčuloje pamačiau netikėtai – kildamas viena gatvele į viršų šalia marinos staiga pastebėjau jachtos nosį su ant priekinio štago susuktu stakseliu. Nebūtų nieko keisto, jei nejausčiau, jog per aukštai nuo vandens. Žvilgt per šaligatvio atbrailą – nagi taip, su burėmis ir ant kilbloko jachta.

Nusileidau į apačią, apėjau Korčulos ACI marinos ofiso pastatą ir palikęs pirsus iš kairės, pamačiau jachtą. Ne tik stakselis, bet ir grotas, pakabinamas variklis, net meškerė ant transo palikti. Laivo korpursas vietomis stipriai nubrozdintas, tad spėju, jog per audrą blaškėsi į krantinę arba ant akmenų seklumoje. Marinoje klausiau, kas nutiko jachtai, bet tepaaiškino: „some problems last summer“. Gal laišką jiems parašyti, daugiau sužinočiau.

Netoliese akį patraukė dar vienos ant kranto stovinčios jachtos takelažas – po dešiniu zalingu plėvesavo Kroatijos vėliava. Kai burlaivis atplaukia į svetimą šalį, įgula kelia tos šalies vėliavą po dešiniu zalingu (stiebo skersiniu). Bet kodėl šios (ar ne švediška „Albin Vega Ballad”?) jachtos šeimininkas paliko vėliavą, nenumanau.

Dar vienas liūdnas vaizdelis toje pat marinoje – pačiame prieplaukos gale, šalia motorų dirbtuvių ir atsarginių dalių parduotuvės stovėjo Lietuvos buriuotojams puikiai žinoma lenkiška „Carter“ klasės jachta (o gal tai originalas, nuo kurio lenkai nesidrovėdami nušvilpė projektą). Jachta be iliuminatorių, bet dar su stiebu ir net spinakerio giku. Įdomus nereikalingų (ar reikalingų) detalių pasirinkimas.

Kita jau senokai neplaukiojanti jachta stovėjo Splito marinoje. Bet ne svečiams skirtoje ACI klubui priklausančioje, o giliau link miesto. Spėju, jog tai vietos buriuotojų uostas, čia ir daugiau mačiau kitokių jachtų, nei gana vienodos poilsiautojams nuomojamos (čarterinės).

Keletą įdomių burlaivių (vienas jų parduodamas) regėjau Lumbarda marinoje, o jau minėtame Splite į akis krito ir kateris – jei būtų juodas, sakyčiau tiktų naujausiam Betmeno filmui.

Pasikartosiu: visas kiek įdomesnes jachtų nuotraukas sudėjau į atskirą Picasą albumą Kai kurios nuotraukos darytos mobiliuoju telefonu.

Buriuoti į Kroatiją žmonės vyksta pailsėti ramiai plaukiodami mėlynoje į žalumą šiltoje jūroje, pasikaitinti saulėje. Bet ne visada ir ten puikūs orai. Tuo įsitikinau savo kailiu.

Jei praėjusiais metais Adrijos jūroje tik viena naktis buvo kiek neramesnė, nes plaukėme ilgą atstumą iki Vis salos, vėjas pūtė „į nosį“ iki 20 mazgų, tai šiemet vėjo „į nosį“ gūsiais iki 27 mazgų teko ragauti gerokai daugiau.

Tiesa, tokį stiprų, jau 6 balus pagal Boforto skalę siekiantį vėją jachtos prietaisai fiksavo tik kartą, bet nuolatiniai 20-23 mazgų vėjai nedžiugino mūsų jachtos „Alaska“ įgulos. Vietoje saulės pirmas dienas gavome debesų aptrauktą dangų ir lietų, kurio lašus (ar bangų purslus) savo veidu jutau nemaloniai – kartais vėjas juos pūsdavo horizontaliai.

Apie normalų buriavimą su tam neskirta jachta ir nepatyrusia komanda negali būti ir kalbos. Mūsų jachtos nuomos kompanijos taisyklės draudžia plaukti, jei vėjas pučia stipriau nei 20 mazgų. Bet įgula laikėsi puikiai, neniurzgėjo, silkių nešėrė,, o ir jachta (šitoji „Beneteu Cyclades 39.3“) neblogai plaukė vien su varikliu.

Vėjuočiausią dieną (06.02) iš Korčulos ketinome nuplaukti iki Dubrovniko. Jau iš vakaro dangus buvo apsiniaukęs, o išplaukimą teko atidėti, nes prapliupusi liūtis lyg siena uždengė horizontą. Kai išplaukėme ir vėjas dar sustiprėjo, kamuotis bangose (mano perdėtu skaičiavimu jos nesiekė 1,5 metro) nenorėjome ir kai tik iš debesų bei lietaus šydo atsivėrė Mljeto sala, pasukome į ją, kur įplaukę į nacionalinio parko Rogač įlanką (užutekį) prie Polače miestelio, mėgavomės ramybe. Netrukus tokių kaip mes čia atplaukė dar kelios jachtos.

Tik vėliau sužinojau, kad centrinėje Adrijoje buvo prognozuotas 30-40 šiaurės rytų (NE) vėjas – vietiniu bora vadinamas.

Apie borą esu girdėjęs kaip apie didžiausią siaubą, kuomet taip užpučia, jog net pripučiamas valtis nuo denio pakelia. Locijose rašoma, jog ji netrunka ilgiau trijų parų, o lokali – paros. Bet kartais (ypač žiemą), užpučia ir ilgiau.

Nerimo vėjas ir kitomis dienomis, bet jau pasisuko į pietryčius (SE) – vietiniu jugo (nuo slaviško, nors kroatai sako, jog jų kalba labiau į italų panaši, nei slavų, „jug“ — pietūs) vadinamas. Į Dubrovniką plaukti dabar jau būtų tiesiai prieš vėją, todėl įgulai pasitarus, nutarėme rinktis kitą maršrutą.

Štai tada ir prisiminiau, kad mus išlydėjęs Rogač marinos Šolta saloje darbuotojas (nepamenu jo vardo) kažką kalbėjo, jog mums su orais nenusisekė. Sugrįžus į Rogač, vakarieniaujant vietos picerijoje „Pasarela“, žavioji padavėja Maja (ak, ir kodėl jai taip nepatinka bangų sūpavimas…) visos praėjusios savaitės vėjus apibūdino paprastai: „to bora, to jugo“.

Ir kitur vietos gyventojai kalbėjo panašiai – tiek stipraus vėjo ir lietaus kaip iš gaisrininko čiaupo birželio pradžioje jie nepamena. „Tragedija“, — sakė restorano Palmežanoje barmenas.

Į Picasą albumą sudėjau kelias nuotraukas, bent kiek atspindinčias tikrai ne saulėtus orus. O į „YouToube“ — mobiliuoju telefonu filmuotą vaizdelį. Jei kas puls aiškinti, jog čia tik „šiek tiek lietaus ir silpnas vėjas“, nesiginčysiu. Užfiksuoti stiprų vėją ir bangavimą (nesakau, jog tai buvo audra) itin sunku.

Iškart noriu pasakyti, jog tai mano bėdos. Internetas, be abejo, Kroatijoje veikia, tik man ten ne visai pavyko prie jo prisijungti. Štai todėl „Ant Bangos“ ir buvo „štilius“, kai savaitę kaip samdytas kapitonas buriavau Adrijos jūroje.

Tai buvo seniai planuota kelionė, kai mane pasisamdė draugų kompanija. Į kelionę pasiėmiau nešiojamą kompiuterį ir planavau kasdien tinklaraštyje aprašyti mūsų buriavimą, bet teko, kaip matyti nuotraukoje (ačiū Akvilei ir Andriui už foto) ranka pildyti laivo žurnalą.

Pirmasis uostas, į kurį atvykome, buvo Splitas – iš čia keltu kėlėmės į salą vardu Šolta, iš kurios uostelio Rogač ir prasidėjo mūsų buriavimo savaitė. Jau Splite belaukiant kelto nubėgau į interneto kavinę pasiaiškinti, kaip čia veikia internetas (matyt, reikėjo tai daryti dar namuose). Daili mergina pasakė, jog jei noriu naudotis bevieliu internetu, turiu Splito promenadoje ieškoti iškabos „T-mobile“ — toje kompanijoje viską ir susitvarkysiu. Iškabos neradau, nors pamačiau trumpą viduramžių spektaklį. Na, bala nematė, rasiu dar, pagalvojau.

Rogač marinoje veikė vietinis nemokamas (nors lėtokas) bevielis ryšys, tik ne tas galvoje buvo — jachtą priėmėme, spirgėjome išplaukti, o pirmoji nakvynė buvo išleidus inkarą Brač salos įlankoje, tad dėl interneto nekvaršinau galvos.

Antrasis sustojimas – Hvar saloje to paties pavadinimo mieste. Bet ir čia neradau „T-mobile“, o vietos interneto kavinėje pasitikrinęs orų prognozes (nežadėjo nieko gražaus poilsiautojams, vėliau tai savo kailiu patyrėme), išskubėjau iš uosto – dėl pakilusio vėjo stovėjimas uoste tapo pavojingas. Jachtos taip siūbavo, jog susiliesdavo stiebais, o visi jūrininkai žino – jei uostas nuo bangų ir vėjo neapsaugo, saugiau atvirame vandenyje.

Dar kitas uostas, kuriame ieškojau interneto prieigos, buvo Korčula to paties pavadinimo saloje. Čia stojome „Adriatic Croatia International Club“ marinoje – daugelyje šiam klubui priklausančių jachtų prieplaukų veikia kompanijos „T-mobile“ bevielis interneto WLAN ryšys HotSpot.

Kompiuteris prisijungė prie HotSpot (ir dar kelių WLAN), bet prie interneto neprileidžia – reikia mokėti pinigus. Suprantamas reikalas, o kai man reikia, galiu ir užmokėti. Deja, nors ir rašo, kad priima ne tik kreditines, bet ir debetines korteles, skandinaviško kapitalo lietuviškų SEB ir Swedbank bankų kortelės apmokant internetu nieko vertos. Vėl ieškau „T-mobile“ ofiso, bet man paaiškina, jog tokio saloje nėra, jei noriu, galiu keltis Peljašac pusiasalį, ten yra. Ačiū, nereikia. Tad pasinaudojęs vietos interneto kavine (19 kunų už 15 minučių ir 1 atspausdinta A4 lapą su prognozėmis) patikrinu paštą (laiškas, dėl kurio taip ieškojau interneto, jau atkeliavęs, tad rytoj man tikrai reikės interneto), pasižiūriu orų prognozes ir nusprendžiu – ryt nuplauksime į Dubrovniką, va ten tai ir susitvarkysiu viską.

Dubrovniko mes taip ir nepasiekėme. Tam buvo ir objektyvių (7 balų bora – šiaurės rytų (NE) vėjas), ir subjektyvių priežasčių. Tad kitą dieną, kai nuo audros pasislėpėme vienoje Mljet salos nacionalinio parko įlankėlių, ėmiausi kraštutinio varianto – išsitraukiau „Omni Connect“ modemą. Užsienyje naudotis mobiliuoju „Omnitel“ internetu yra bedieviškai brangu – 1 MB ar ne 20 litų kainuoja. Bet yra terminas „reikia“ ir jei pats nesusitvarkiau interneto pasiekiamumo, pats ir moku. Viliuosi, daugiau 2-3 MB neišnaudojau (et, nemenka bus sąskaita), bet įsipareigojimus įvykdžiau, o tai svarbiausia. Tiesa, dar kokį 1 MB išnaudojau kartais prie interneto prisijungęs (vis Facebooke ir Twitteryje po sakinį parašydavau kaip sekasi) mobiliuoju telefonu.

Štai dėl šios priežasties vėliau visai apleidau interneto paieškas (nors tą patį HotSpot mano kompiuteris surasdavo vis kitose ACI marinose) ir tai buvo dar viena priežastis, kodėl nepildžiau tinklaraščio. Bet kelionės nuotykius (o jų tikrai buvo) dar ketinu (bet griežtai nepažadu, o tam taip pat yra priežasčių) aprašyti. Jau ir temas susigalvojau, kad nebūtų pasakojimas padieniui praėjus tiek laiko.

море

Sveiku protu „motulės Rusios“ nesuprasi. Saldofonų juo labiau. Maksvoje buvo medaliais apdovanoti pasieniečiai, kurie šūviais sulaikė ir paskandino su Sieros Leonės vėliavą plaukusį krovininį laivą „New Star“.

Incidento metu, spėjama, žuvo 7 Indonezijos ir Kinijos jūrininkai. Spėjama, nes jie dingo be žinios audringoje jūroje. Vieno jų, aštuntojo, kūnas buvo rastas netoli Japonijos krantų.

Tiesa, žuvo jūrininkai ne tiesiogiai nuo pasieniečių paleistų kulkų.

Ši istorija nutiko dar vasario mėnesį, kuomet sausakrūvis be pasienio ir muitinės leidimo savavališkai išplaukė iš Nachodkos uosto. Rusijos pasieniečiai puolė vytis bėglius, tačiau Indonezijos kapitonas Navziras Adi nereagavo į įsakymus sustoti.

Tada pasieniečiai į laivą paleido kovinius šūvius. Tai matosi iš rusų pasieniečių filmuotos medžiagos video klipe. Iš pradžių buvo tikinta, kad „New Star“ gabena kontrabandą, o pasieniečiai gelbėjo „skęstančio laivo“ įgulą. Beliau šią informaciją paneigė net promaskvietiškos naujienų agentūros.

Tai buvo rimtas argumentas ir „New Star“ pasuko atgal į uostą. Tuo metu jūroje prasidėjo audra, ir laivas pradėjo skęsti. Indoneziečių ir kinų įgula bandė gelbėtis pripučiamais gelbėjimo plaustais. Vieną jų Rusijos pasieniečiai ištraukė iš vandens su jūrininkais, kitas apsivertė ir be žinios dingo 8 jūreiviai.

Rusijos kariškiai tikina, kad gelbėdami skęstančiuosius, pasieniečiai rizikavo savo gyvybe, todėl nusipelno medalių. Tiesa, kas bus jais apdovanotas, viešai neskelbiama.

Kompanijos „Socfracht“ apžvalgininkas Michailas Voitenko taip vertina šią situaciją (laisvas vertimas — mano):

„Nesiimu vertinti, ar pasieniečiai turėjo teisę šaudyti į „New Star“. Tarkime, laivą tikrai reikėjo sustabdyti. Bet turiu klausimų pasieniečiams:

• kodėl nebuvo galima į laivą išsodinti šturmo grupės?
• kodėl dėl vieno asmens kaltės (kapitono) į pavojų pateko visa įgula (to nebūtų nutikę, jei laivą užimtų specialus būrys)?
• kodėl šaudyta taip, jog laivo pažeidimai sąlygojo jo paskendimą?
• kur čia heroizmas ir profesionalumas, jau nekalbant apie paprastą žmogiškumą? Žuvo 8 žmonės, gal vien dėl jų atminimo nevertėjo apdovanoti kareivių.

Jūrininkai „įvertino“ kariškių žodžius apie pavojų pasieniečių gyvybei gelbstint skęstančio laivo įgulą ir pasieniečių apdovanojimus. Taip vertinant, be medalių neliktų nei vienas jūrininkas. Juk jie ateina į pagalbą vienas kitam (nebūtinai audros metu gelbėti – užtenka ir pagalbos reide lipant iš vieno laivo į kitą) rizikuodami savo gyvybėmis pagal principą „padėsiu aš – padės ir man“.