• Jachtos „Air Apparent“ maršrutas be įgulos.

Po keturiolikos mėnesių vienišo „buriavimo“ netoli Australijos krantų surasta žmonių iš baimės palikta viena sėkmingai plaukiojusi jachta.

Apdaužyta, remontuotina, tačiau nesiruošianti skęsti 7,9 metrų ilgio „Air Apparent“ atitempta į uostą. Įdomu, ką dabar galvoja jos buvęs ekipažas – trys Naujosios Zelandijos buriuotojai, kurie išsigando audros ir pasiuntė nelaimės signalą.

Vyrai straigtasparniu buvo nukelti nuo jachtos ir nuskraidinti į Naująją Zelandiją, o jachta palikta likimo valiai. Pagalbą kvietę buriuotojai, kaip dabar aiškėja, be reikalo pasidavė panikai – tai tebuvo eilinė audra, pavojus nei jiems, nei jachtai negrėsė.

Šiandien, penktadienį, paskutiniojo „Tūkstantmečio odisėjos“ etapo nariai Klaipėdoje treniruosis gelbėtis – baseine šoks į vandenį, lips į gelbėjimo plaustą ir kitaip mokysis elgtis ekstremalioje situacijoje. Kiek žinau, sudarant kuo realesnes sąlygas, ir šviesa bus išjungta. Juk visuose filmuose nelaimės dažniausiai vyksta naktį. Manding, scenaristai skaito statistikos suvestines.

Gaila, negalėsiu pasinaudoti kvietimu ir savo kailiu patirti treniruočių bei jas aprašyti (jau esu pakeliui į Kroatiją). Kai Gioterburge 2001 metais mačiau VOR parodomąją gelbėjimo programą ar vėliau, kaip bičiulis Martynas, plaukęs ARC regatoje per Atlantą, pasakojo apie tokius gelbėjimosi kursus, visad magėjo pačiam išmėginti. ARC dar ir sertifikatus duoda.

O maža kas. Juk, sakoma, „sunku treniruotėse, lengva mūšyje“. Be abejo, niekam nelinkėčiau tokio „mūšio“, ir tebūnie tai tik treniruotės.

Kiek skaičiau, panašius apmokymus vykdė III, VII ir VIII etapų „Ambersail“ įgulos. Bet gali būti, kad treniravosi ir kitos, tik aš nežinau. Aprašyti patį procesą būtų ir įdomu, ir naudinga – juk ir perskaityta ar išgirsta mintis gali padėti. Štai ką trumpai apie tai rašo treniruotėse dalyvavę :

„Apturėjome „malonumą“ paplaukioti su pilna apranga, išbandyti iššaunančias gelbėjimosi liemenes ir plaustą. Pasirodo, kad drabužiai, net ir įmirkę, netraukia žemyn, liemenės laiko, o į plaustą nėra taip lengva įlipti. Ir vietos tame plauste labai nedaug. Tikėsimės, kad tai ir liks tik pabandymu ir praktikoje to daryti neprisieis“.

Kad į plaustą įsirioglinti nelengva, pasakojo ir III etapą plaukęs XI etapo kapitonas Paulius Kovas. Anot jo, įkritus į vandenį vanduo vistiek patenka už aklinai užsegtos šturmuotės  ir pasunkėji kone dvigubai, o jau tada įlipti į plaustą darosi itin keblu. Tad reikia atsisegti, pavyzdžiui, rankovių užsegimus ir leisti vandeniui ištekėti.

Bet, kaip minėjau, geriau tegu to niekas nepatiria…

Dabar linksmiau. Šiandien iš bičiulio Dariaus „Bitlo“, plaukiančio X etapo įguloje, gavau trumpą SMS su dviem angliškais žodžiais. Vienas jų daugiaprasmis iš F raidės, kitas „good“. Ir šauktukas įspūdžiui sustiprinti. Džiaugiuosi už bičiulį, kai jam viskas gerai ir jis patenkintas.

Ir man linksma, kai jį įgula „šventuoju Bitlu“ vadina.

P.S. Atsiprašau savo skaitytojų jei operatyviai nesuraguosiu į komentarus. Nežinia kaip seksis užsieniuose prie interneto jungtis (vis tiek reikės) ir kiek tam laiko skirti (bus svarbesnių reikalų, nei tinklaraštis).

Geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti. Štai taip vyrai buriuoja. Savaitė tokio (na, ne visada) buriavimo, ir Atlanto vandenynas perplauktas.

„Volvo Ocean Race“ septintojo etapo akimirkos iš jachtos „Green Dragon“ denio.

Man jau „kranto sindromas“. Šeštadienį jau turėčiau gauti pirmą porciją vaistų.

Kažkuriame savo įraše esu citavęs posakį „lietuvių kaip žvirblių – rasi visur“. Ir tie „žvirbliai“ kartais emigravę svetur, ten ir buriuoja. Net būdami visiški „čainikai“.

Kelerių metų senumo įrašas apie Naujojoje Zelandijoje buriavusį lietuvį. Kaip kompanija, kurioje jis dirba, dalyvavo vietinėje regatoje (įdomu, jog jos vyksta ketvirtadieniais) ir pakvietė jį buriuoti.

Nuotrauka – iš šio įrašo. Spėju, daryta autoriaus. Smagiai atrodo, dvejų artimiausių jachtų nariai patys yra už stakselio giką.

Na o mūsų minimo herojaus kompanijai nepasisekė – po starto nuplaukė ne ten, ties finišu „užsėdo“ ant seklumos. Gaila, kad tinklaraščio atnaujinimai nutrūko 2008 metų vasarį. Gal būtų buvę dar įrašų apie buriavimą.

Ačiū Vilmai už nuorodą. Ir laukiam jos įspūdžių iš Naujosios Zelandijos . Prasitarė ten daug jachtų nufotografavusi, bet kompakto neranda. Palauksim.

Per Atlanto vandenyną – akies mirksniu. Pradėjus realiai buriuoti ir skyrus mažiau dėmesio buriavimo įvykiams internete („mark all as read“ mano išsigelbėjimo mygtukas RSS skaityklėje), toks man pasirodė septintasis „Volvo Ocean Race“ etapas.

Kiek aktyviau dar žaidžiau virtualų buriavimo simuliatorių, juk kursą pakoreguoti kompiuterio užtenka kelių minučių, o štai dešimtis tekstų vien akimis permesti pusvalandžio mažiausiai reikia.

Bet ir virtualus buriavimas „kentėjo“ nuo realaus – kai plaukiau „Gero vėjo“ regatoje ir nesijungiau į internetą, mikliai virtualybėje praradau keliasdešimt tūkstančių vietų. Nė kiek negaila – virtualiai buriuoti, tai lyg laižyti medų per stiklą. Kituose simuliatoriaus etapuose net nestartuosiu, laukia dvi rimtos kelionės jachtomis, tad nebus kada ir kaip.

Bet grįžkime prie VOR. Panašu, jog pirmi Golvėjuje (Airija) finišavę „Ericsson 4“ jau užsitikrino VOR nugalėtojų laurus. Ar manote, kad dar yra teorinių šansų pasivyti lyderius taškais paskutiniuose trijuose etapuose ir dvejose uosto regatose?

Startavę Bostone (JAV) Atlanto vandenyną E4 įveikė per 7 dienas, 10 valandų, 33 minutes ir 51 sekundę.

Tai skaudu „Telefonica Blue“ komandai, kuri lyderiavo beveik visą kelią per Atlantą, tačiau prakišo netoli finišo. VO70 klasė nėra monotipai, kiekviena jachta kažkuo skiriasi ir „Telefonica Blue“ pralošė greitį pavėjiniais kursais. Ją pasivijo ir aplenkė iš paskos plaukusios jachtos. Tikriausiai liūdna stebėti, kaip pro tave praplaukia priešininkas, kurį iki tol buvai palikęs užnugaryje ir nieko negali padaryti –- na neplaukia laivas greičiau nors tu ką.

O prieš finišą vėjas pūstelėjo kaip reikiant. Kai kurios jachtos patyrė ne vieną bročingą – pavojinga situacija, kai dėl vėjo gūsio, vairininko klaidos, dar kitų priežasčių jachta virsta ant šono. Nors šios jachtos statytos būtent labiau pavėjiniams nei priešvėjiniams kursams. Bet būdavo, jog jachta iškyla ant bangos, įgauna greitį, glisuoja ir aplenkdama bangą rėžiasi visu smarkumu į prieš tai esančią. Per denį liejasi tonos vandens. Jo buvo net iki kulkšnių kai kuriose jachtose.

Tokiose ekstremaliose situacijose, kai balansuojama ties pergalės ir pražūties riba, nelengva išvengti avarijų. Bene labiausiai nepasisekė amerikiečių PUMA įgulai, kuriai lūžo vienas vairas. Teko leisti bures ir vandenyne meistrauti avarinę valdymo sistemą. Bet jachta sėkmingai pasiekė finišą.

O Airijoje šventė. Juk airiškai-kiniška jachta „Green Dragon“ finišavo trečia! Tas trumpai septintojo etapo finišas ir ekipažų uždirbti taškai:

1. Ericsson 4 — 8
2. PUMA — 7
3. Green Dragon — 6
4. Telefónica Blue — 5
5. Delta Lloyd — 4
6. Telefónica Black — 3
7. Ericsson 3 — 2

Ir galutinės įskaitos lentelė po 7 etapų (vieta, jachta, škiperis, taškai) :

1. Ericsson 4 (Torben Grael) 92.0
2. Telefónica Blue (Bouwe Bekking) 77.5
3. PUMA (Ken Read) 76.0
4. Ericsson 3 (Magnus Olsson) 60.0
5. Green Dragon (Ian Walker) 52.0
6. Telefónica Black (Fernando Echávarri) 36.0
7. Delta Lloyd (Roberto Bermúdez) 29.5
8. Team Russia 10.5 (nestartavo)

Kaip dažniausiai, pabaigai – keletas nuotraukų iš tos galybės įspūdingų kadrų, kuriuos „gamina“ komandos: