Robertson

Dėl valties („tuziko“) piratai Tailande nužudė britų buriuotoją.

64 metų Malcolmas Robertsonas pirmadienio vakarą buvo žiauriai sumuštas ir, spėjama, perpjauta gerkle išmestas už borto, kai bandė pasipriešinti trims į jo 44 pėdų jachtą užlipusiems piratams. Visa tai įvyko jūroje, netoli sienos su Malaizija.

Buriuotojo žmona Linda tuo metu buvo užrakinta kajutėje. Išsilaisvinusi moteris kokpite rado kraujo, tačiau vyro nebuvo. Jo kūnas buvo rastas vėliau, o po kurio laiko policija sulaikė ir piratus – iš Birmos pabėgusius nelegalus. Šie prisipažino įvykdę žmogžudystę ir pavogę valtį.

Žiauri ir beprasmė buriuotojo mirtis paskatino „Yachting World“ apžvalgininką Elaine’ą Buntingą savo tinklaraštyje surašyti patarimus, kaip elgtis tokiais atvejais.

Anot profesionalo, brito buriuotojo žmogžudystė yra dar vienas pranešimas, kokios gali būti pavojingos inkaravietės egzotiškuose kraštuose. Piratavimas paplitęs visoje planetoje, nors išpuoliai Tailande retenybė.

Be abejo, pavojingiausia yra Indijos vandenyno Adeno įlanka, kurioje baimę daugiau nei metus sėja Somalio piratai. Šie niekšai (pamirškim filmus, knygas ir romantiškus flibustjerus – tai banditai), beje, trečiadienį (kovo 25 d.) užgrobė Seišelių salose registruotą jachtą su dviem buriuotojais.

Ir jau ne pirmą kartą („Ant bangos“ rašė apie Prancūzijos specpajėgų operaciją vaduojant jachtą), nors paprastai nedideli buriniai laivai jiems yra mailius – piratai gviešiasi kur kas stambesnio grobio (vien ko verta Ukrainos laivo „Faina“, plukdžiusio karinę ginkluotę (taip pat ir tankus) dramatiška kelių mėnesių istorija).

Bet grįžkim prie to, ką pataria E.Butingas.

  • Nuleidus inkarą ir einant miegoti, būtina pasikelti valtį į jachtą (lengvai pasiekiamas ir gundantis grobis), pakelti trapą (vis sunkiau į jachtą įsiropšti), idealiu atveju (sunku įsivaizduoti karštuose regionuose) užsidaryti visus liukus, ar bent jau padaryti juos sunkiai atveriamus iš išorės.
  • Piratus atbaido garsinė signalizacija, o peilius (vienas dėkle denyje būtinas) ir kitus daiktus, galinčius tapti ginklais, derėtų saugiau pasidėti.
  • Seifą jachtoje reikia įrengti slaptoje vietoje ir nebandyti gudrauti (kaip kad daro kruizinių laivų kapitonai) negaliojančias bankų korteles ar beverčius vertybinius popierius siūlyti piratams. Pinigai uždirbami, o štai sveikatos ar gyvybės nesusigrąžinsi, jei piratai supyks apmulkinti.
  • Prieš inkaruojantis būtina „atlikti žvalgybą“ ir patikrinti vietą numačius galimus saugius greito atsitraukimo (išplaukimo) kelius.
  • Na, ir laikyti raudoną signalinę raketą patogioje vietoje, kad reikalui esant galima būtų iššauti iš kajutės. O šalia gulto pravers ir portatyvinis prietaisas, galintis siųsti nelaimės signalą.

    E.Butingas nieko nerašo apie šaunamuosius ginklus, bet užsimena, jog su jais galima prisidaryti ir bėdos. Sutinku su juo: bet kuris šūvis į žmogų yra ir didelė rizika, ir skaudžios pasekmės. Kiek teko lankytis „Ekskomisarų biuro“ šaudykloje, jos vadovas Aleksejus Šlyčkovas nuolat pabrėžia, kad ginklu reikia mokėti naudotis. Ir dažnai tie, kas ateina su mintimi išmokti šaudyti, o po to išpleškinti visus nepatinkančius, po kursų tampa ramūs ir net neužsimena, jog ginklą turi. Paleidus vieną kulką vėliau ilgai užvirusią teisinę košę srėbti tenka.

    Bet nukrypom. Juolab, kaip rašo E.Butingas, populiariausiose kruizinio buriavimo ekvatorijose būti užpultam piratų rizika ne tokia jau ir didelė. Jau nekalbant apie mūsų kraštus, kur piratai siautėjo senokai (Šiaurės jūroje, ties Anglija, Norvegija dar ir XX amžiaus pradžioje).

    Be to, patirtimi dalinasi piratų keturis užpultas buriuotojas Stephen Yeo, kartais su valtele prie jachtos plaukiantis čiabuvis nebūtinai piratas – gal jis nori žuvį už dolerį kitą parduoti ar į senus marškinėlius išsikeisti.