ambersail audra 2

Poetiškai, gražiai, su kreipiniu lyg į mylimą moterį aprašyti audrą gali tik jūrininkas. Pauliaus Egidijaus Kovo, trečiojo „Ambersail“ etapo įgulos nario (ir XI etapo kapitono) aprašyta uraganinė audra prie Šv. Pauliaus salos pietiniame Indijos vandenyne tokia – graži, didinga, laukta.

Potyrius iš tos pačios audros aprašęs kartu plaukiantis Algis Patašius jau kiek santūresnis, realistiškesnis.

Abu buriuotojai (veikiausiai kaip ir visi „Tūkstantmečio odisėjos“ įgulų nariai) audrų matę ne vieną. Niekada to nepatyrusiam sunku įsivaizduoti, kaip galima taip poetiškai ar ramiai aprašyti 9-10, o jei prietaisai nemeluoja ir vėjo greitis siekė 63 mazgus – tai ir visų 11balų uraganinę audrą. Krante tokio stiprumo vėjas ne tik neleistų paeiti, bet ir rautų su šaknimis medžius, ardytų stogus.

Skaitant Pauliaus aprašymą nejučiom prisiminiau jo prieš berods trejus metus pasakotą istoriją, kaip plaukiant kartu su tėvu, vienu vyriausių šalies buriuotojų Jurgiu Kovu, jiems teko nuo audros Biskajaus įlankoje slėptis sugrįžus į uostą. O plaukimo sąlygos neleido ramiai pasigaminti maisto – vyrai maitinosi vien sumuštiniais.

Bet, regis, mane atmintis pavedė. Pasak pono Jurgio, anokia ten audra. „Mes nepripažįstam audrų. Nei audra ten buvo, nei ką“, – kalbėjo jis. Ir patikslino įvykio detales.

Tąkart, plaukiant nusipirkta jachta „Strollaway“ iš Ispanijos, Biskajaus įlankoje pūtė stiprus priešpriešinis vėjas, jachta plaukė beidevindu. Ir maždaug įlankos viduryje vyrai pastebėjo, kad trūkęs bakštago vanputensas. Norint nuimti svorį nuo štago, teko keisti halsą, o tai reikškė krypties pasikeitimą į krantą. Tad buriuotojai grįžo į Ispaniją, kur susitvarkė gedimą ir dar ir suplyšusią genują susiuvo vietos meistras.

Kita bangų ir vėjo „maišalynė“ juos pasitiko Lamanše plaukiant iš Bresto. Iš Atlanto vandenyno atriedanti banga sekliame, įspraustame tarp Anglijos salos ir žemyno, Lamanše pakyla, keičia kryptį. Britų buriuotojai, grįždami iš Pietų Europos, suka didelį lanką, aplenkdami šias vietas. Prie viso šio „kokteilio“ prisideda ir srovės, keičiančios kryptis kas 6 valandas.

„Vanduo atrodė kaip verdančiame katile – viskas aplink kunkuliuoja. Man atrodė, kad tarpas tarp bangų – apie 20 metrų. Jachtos ilgis – 12.40 m. Į vieną bangą ji kyla stačiai, po to staiga šoka žemyn ir neria į kitą“, – plaukimą prisimina J.Kovas. Tokiame bangavime pilnu fordevindu plaukiančią dvistiebę jachtą suvaldyti nelengva.

Vienu metu virš jachtos ratus suko gelbėtojų sraigtasparnis. Veikiausiai jiems atrodė keista, kaip tokioje pekloje vienas plaukia sau garbaus amžiaus vyras. Bet kiek pasisukinėję jie nuskrido.

Ponas Jurgis prisimena: taip, jie tada valgė sumuštinius. Bet juk dviese plaukia, ką čia daug gaminsi. O ir sąlygos nebuvo tinkamos kulinariniams gabumams atskleisti. Tačiau ponas Jurgis patikina – Paulius išmaišęs visą Baltiją, matęs ir šilto, ir šalto, tad yra patyręs jūrininkas.

Tik kiek skeptiškai žiūri į sūnaus žodžius – „Aš Jos jau pasiilgau, aš laukiu kitos audros…“. – apie audrą. „Prisišauks…“, – lyg perspėja ponas Jurgis. Dabar kartu su Pauliumi plaukiantis A.Patašius įgulos draugo laukimu taip pat nesidžiaugia: „Mums užteks ir vienos…“.

O čia, jei teisingai supratau (nemačiau TV), vaizdo įrašas, kurį filmuodamas Paulius kiaurai peršlapo. Atspindi mažą dalelę to, ką išties tenka patirti audroje buriuotojams.