Nereikia bijoti tvirtų

ir veiksmingų – jų poelgiai

natūralūs ir prognozuojami.

Daug pavojingesni – abejingi,

su jų nebyliu sutikimu įvyksta

daugelis nelaimių.


[ Ankstesnis. Pradžia ]

Tik kitą dieną tapo aišku, kas atsitiko. Atrodytų, banaliausia situacija, tačiau juk viskas susideda iš paprastų ir elementarių dalykų – tąkart treneriams apsisukus ir nuplaukus nuo kempingo, pradėjo gesti mažas, vos dešimties arklio galių pakabinamas variklis.

Iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo neįvyko, variklis buvo toli gražu nenaujas, ne kartą remontuotas, taigi, turėjo „moralinę teisę“ čiaudėti ir kitaip streikuoti. Tačiau tąkart kelis kartus stipriau nusipurtęs užgeso galutinai. Visi bandymai jį atgaivinti buvo bevaisiai – dar kartą užvestas tarsi atsisveikino ir išleido savo benzininę dvasią į mechaninį rojų.

Padėtis, iš pradžių atrodžiusi komiška, darėsi vis grėsmingesnė – krantas ranka pasiekiamas, tačiau dėl gana didelių bangų ir mažo, vos trijų metrų ilgio, pripučiamo katerio niekas į juos dėmesio neatkreipė. Išmestas inkaras taip pat negelbėjo, nes tokioje kalnuotoje vietovėje vos šimtą metrų nuo kranto pasitraukus jūra tampa gili tarsi bedugnė.

Iš pradžių dar atrodė, kad tuoj kas nors prisimins, atplauks nuo kranto ir partemps mažą tarsi kevalas katerį į uostą, tačiau laikas bėgo, krantas tolo, o pagalbos nesimatė. Temstant darėsi vis šalčiau, vėjas vis stiprėjo, bangos periodiškai užpildavo abu vyrus savo negailestinga jėga, atimdamos vis mažėjančias šilumos atsargas. Vyrai laukė ryto…

Mes, dviese sėdėdami mašinoje, taip pat laukėme ryto – buvo pažadėta, kad rytą, vos prašvitus, atskris du malūnsparniai, kurie turėtų suaktyvinti ir taip neramias paieškas. Norėjosi vienu metu bėgti ant aukščiausio kalno, dairytis į visas puses ir, suradus taip trokštamą baltą lopinėlį audringoje jūroje, plaukti prie jo pačiam, negailestingai talžant rankomis ir kojomis begėdiškai gražiai žydrą vandenį, tuo pat metu bijant, kad tuoj tuoj gali baigtis jėgos kvėpuoti, jau nekalbant apie jokį plaukimą.

Nuo bejėgiškumo ėmė imti miegas, tačiau spengianti kurtinama tyla mintyse laikė kūną tarsi savotiškoje anabiozėje: viską girdi, matai, tačiau reaguoji tik į tai, kas reikšminga ir iš tikrųjų svarbu. Mintys tarsi ankstyvo rudens lapai lėtai sklandė prieš akis, nepalikdamos jokio pėdsako, tik tylų ir tuščią čežėjimą, koks girdisi ankstyvą rytmetį kiemsargiui šluojant juos į kiemo kampą…

Staiga, septintą ryto, kažkas pabeldė į mašinos langą – vis dėlto miegas įveikė, mes abu prasnaudėme dvi – tris valandas. Tai buvo pulkininkas. Nepamenu, kokia kalba, tačiau jis man pasakė, kad mano tėvas surastas, gyvas, ir rodos, sveikas.

Turiu pasakyti, kad koks žmogus bebūtum sąžiningas ir nesavanaudiškas, vis tiek kiekviename mūsų glūdi nemaža dalis egoizmo. Jau daug vėliau, prisimindamas tos dienos įvykius, supratau, kiek nedaug žmogui reikia ir kaip lengvai jį galima apgauti. Reikalas tame, kad pulkininkas mūsų nepažinojo, tokiu būdu jis negalėjo atskirti, kurio iš mūsų tėvas surastas – tiesiog jis, atėjęs prie automobilio, kuriame buvo mūsų koordinacinis centras, pasakė tai, ką ir turėjo pasakyti kreipdamasis į asmenį – „surastas tavo tėvas, gyvas ir sveikas.“

Per kitas sekundės dalis aš spėjau be galo apsidžiaugti ir dar baisiau išsigąsti: jei jis sakė, kad surastas mano tėvas, tai kur tada antras treneris, kaip man apie tai pasakyti jo sūnui? Tuo pačiu momentu į galvą atėjo ta lemtinga mintis – iš kur jis žino, kad surastas būtent mano tėvas?

Šie samprotavimai taip greitai prabėgo mano galvoje, kad pulkininkas net nespėjo man paaiškinti, kad surasti abu, abu sveiki ir gyvi, tik sušalę, o aš jau buvau pradėjęs galvoti apie blogiausia…

Po tokių naujienų miegai pas mus abu išlakstė bemat, tačiau daug įdomesnis kitas procesas – sulig tuo momentu, kai tapo aišku, kad nelaimės išvengta, kaip paskutiniai nakties šešėliai iš mūsų veidų ir akių staiga pradėjo trauktis žmogiškumas, rūpestis, elementari užuojauta ir supratimas. Jų vieton, kaip ir prieš tai, pamažu stojo įvaizdis, perdėtas vyriškumas, arogancija ir begalinis pasitikėjimas savo jėgomis, kurio vos prieš keletą minučių nebūtum radęs nė su žiburiu.

Kai po beveik valandos kelio atvykome į ligoninę, į kurią nuvežė tėvą ir kitą trenerį, bei pralaukėme dar valandą, kol mums leido pasimatyti, abiejų vyrų akyse buvo prasidėję tokios pačios metamorfozės. Nesiimu jų teisti, tuo labiau kad ir neturiu tokios teisės – kas žino, kaip tokioje situacijoje būtume pasielgę patys, – paprasčiausiai gaila, kad paprastas ir nuoširdus žmogiškumas, elementari meilė sau ir kitam, užuojauta ir savigarba dažnai būna slepiami, kaip gėdos, o ne pagarbos verti jausmai.

Tikrą žmogaus veidą dažnai pastebi tik kritiniu momentu, kai iš tikrųjų nebėra kur trauktis ir iš kitų pagalbos nebegali tikėtis, arba tų kitų tiesiog nėra. Tada supranti, kad tos normos, prie kurių mes įpratę, yra tik kvaili ir tuščiagarbiai rėmai, į kuriuos mes patys save bandom įsprausti kasdieniniame gyvenime, o ištrūkstame labai retai, nors galėtų būti atvirkščiai.

Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad tada, 2002-ųjų metų balandį Italijoje, mane supo žmonės, kurie reikiamu momentu sugebėjo savyje rasti jėgų būti žmonėmis gerąja prasme, tuo pačiu atskleisdami, nors ir ne visam laikui, tokias pačias savybes manyje – ryžtą, tvirtumą, padorumą ir apsisprendimą. Juk ne veltui sakoma – bijok abejingų.

Baltą, mažą, bangų blaškomą, dešimt jūrmylių nuo kranto nudreifavusį katerį apie septintą valandą ryto aptiko gelbėjimo operacijoje dalyvavęs pasieniečių laivas. Išgirdęs laivo variklių keliamą triukšmą, vienas iš dviejų sušalusių, pavargusių, ištroškusių ir išsekusių morališkai vyrų, veikiausiai pasiruošusių persimesti keliais žodžiais su aukščiausiuoju, pakilo, pradėjo mojuoti rankomis ir rėkti balsu. Po kelių akimirkų jie buvo išgelbėti.