Nereikia bijoti tvirtų

ir veiksmingų – jų poelgiai

natūralūs ir prognozuojami.

Daug pavojingesni – abejingi,

su jų nebyliu sutikimu įvyksta

daugelis nelaimių.

[ Ankstesnis ]

Taigi, įsitikinę, kad kateriu į jachtklubą jie tikrai negrįžo, ir supratę, kad reikalas kaip niekada rimtas, nusprendėme, kad laikas spjauti į santūrumą ir galų gale šauktis pagalbos. Tačiau susidarė liūdnai paradoksali situacija – visos policijos nuovados, kurių Italijoje yra keletas tipų, buvo uždarytos ir panašios į eilines parduotuves – dešimt valandų, viduje šviesa dega, durys užrakintos ir nė gyvos dvasios.

Nei policijos, nei karabinierių, nei „municipalų“, nei pakrančių apsaugos. Tapo visai nejauku, nes visi žinomi variantai artėjo prie pabaigos. Prisiminę tarptautinį pagalbos telefoną 112, apsidžiaugėm – jei telefonas tarptautinis, turi gi mums kas nors padėti? Kurgi ne! Į mieguistą itališką „pronto?“ paklausus „parlo inglese? (ar kalbate angliškai?, ačiū dievui, nors tiek itališkai mokėjau), telefono laidais atksriejo lakoniškas „no…“ ir nervinantys trumpi ir dažnai pasikartojantys signalai. Tapo aišku, kad tenai skambinti beprasmiška. Tačiau ką daryti?

Belakstant po, atrodytų, mažą miestelį ir ieškant, kam galėtume paaiškinti situacijos rimtumą, buvo nebe toli iki vidurnakčio. Logika nebeveikė, liko žmogiškumas. Beveik praradę viltį išjudinti žmonių ieškojimo procesą, užsukome į pirmą pasitaikiusią kavinę. Mūsų laimei, ten buvo žmonių. Neliko nieko kito, kaip visu balsu paklausti – ar, po galais, kas nors šneka angliškai? Išsigandusios 10 – 15 ponių, kaip maži kačiukai prieš juos paskandinant, staiga visos draugiškai, tačiau kažkaip visai nekultūringai, pirštais bedė į vieną moteriškę, kuri jau visai nebesuvokė situacijos.

Nematydami kitos išeities, pasivedėme ją į šoną ir pradėjome pasakoti, kas nutiko. Pirmas keletą minučių jai atrodė, kad mes juokaujame ir pasakojame jai jei ne anekdotą, tai ištraukas iš Ernesto Hemingvėjaus „Senio ir jūros“. Tačiau matant mūsų rimtas ir kiek tragiškas minas ji pagaliau suprato, kad mes nejuokaujame. Kiek įmanoma nuodugniau išaiškinę, kad du suaugę vyrai, apsirengę visai ne pagal sezoną – šilta ir giedra diena virto žvarbia naktimi, vėjas pakilo iki trijų – keturių balų, pūtė nuo kranto, – nuo dviejų valandų dienos buvo atviroje jūroje, paprašėme jos paskambinti į policiją ir itališkai viską paaiškinti ten sėdintiems.

Įdomi detalė – su ponia itale angliškai susišnekėjome beveik akimirksniu, o su policija ji kalbėjo telefonu dukart, iš viso dvylika minučių! O jiems galiausiai atvykus, teko aiškinti viską iš naujo – galbūt per jaunai atrodėme, tačiau pagyvenę patruliai buvo linkę perklausinėti kiekvieną žodį. Varganos italų kalbos žinios, kiek atgijusios tvarkant dingusių pasų dokumentus, augo kaip ant mielių, nes italė moteriškė ir toliau mums vertėjavo, patrulis ir toliau nenorėjo ja tikėti, o aš kuo toliau, tuo labiau bijojau, kad mes galime pavėluoti, todėl kalbėjomės visomis kalbomis iškart, įskaitant pirštų kombinacijas.

Tačiau galiausiai kantrybė trūko – nusibodo be reikalo atsakinėti, kad automobilyje jų nėra, į telefono skambučius jie neatsako, jachtklube pažįstamų taip pat neturi. Vos ne už rankovės nutempėme juos į uostą ir, parodę vietą, kur nuo ryto kabo mūsų „pikola barka“ švartavimosi lynai, pastebėjome, kaip surimtėjo jų veidai.

Tai buvo pirmas geras ženklas nuo popietės, kuri tęsėsi jau geras aštuonias valandas. Tačiau iki pergalės buvo dar toli – vis dar skersuodami į mus, tarpusavyje kalbančius lietuviškai, jie nusprendė nuosekliai patikrinti visą uostą, ar netyčia nebus mūsiškiai priklydę. Uostą, kuriame arti tūkstančio įvairaus kalibro plaukiojančių objektų!

Laimei, į galvą šovė išganinga mintis – tėvas, atėjęs ryte į uostą avėdamas demisezoniniais pusbačiais, paliko juos po priekaba, kad grįžęs turėtų kuo persiauti šlapius sportbačius. Akimirksniu nušuoliavęs iki sportininkų šlapiais drabužiais nukrautos priekabos radau iki skausmo pažįstamus batus, tvarkingai stovinčius šalia dešinio rato, bei į juos sudėtas kojines. Pagriebęs juos ėmiau artėti prie vyresniojo pareigūno, vadovavusio visai šiai operacijai. Tik kai padėjau juos ant policijos automobilio kapoto, pats atsisėdau šalia ir pasakiau, kad nesitrauksiu, kol jie nesiims rimtesnių veiksmų, jie suprato visą padėties rimtumą, kuris nedavė mums ramybės jau ištisas keturias valandas, o mes ničnieko per jas nenuveikėme!

Keistai šnairuodami į batus ir įvairiomis kalbomis besikeikiantį mane, jie pradėjo kažkam įkyriai skambinti, kitam laido gale jiems taip pat įkyriai bandė paaiškinti, kad pusę pirmos nakties rimti vyrai užsiima kitais dalykais, o ne šneka telefonu, tačiau, ačiū dievui, batai ant naujos „Alfa Romeo“ atrodė pakankamai įtikinamai. Po kokių penkiolikos minučių atvyko žmogus kariška uniforma, antras po moteriškės – turistės – prakalbęs angliškai, prisistatė esąs pakrančių apsaugos tarnybos pulkininkas ir pareiškė, kad viskam vadovaus jis pats.

[ Tęsinys ]