Nereikia bijoti tvirtų

ir veiksmingų – jų poelgiai

natūralūs ir prognozuojami.

Daug pavojingesni – abejingi,

su jų nebyliu sutikimu įvyksta

daugelis nelaimių.

[ Ankstesnis ]

Įdomumai prasidėjo jau antros dienos rytą. Malonu, žinoma, kai seni draugai, gyvenantys vienas nuo kito per porą – trejetą šimtų kilometrų, susitinka visai kitam Europos gale, dargi elgdamiesi taip, lyg nesimatė nuo vakar, kai tuo tarpu nuo paskutinio susitikimo praėjo vos ne pusė metų. Frazės, panašios į „Pameni?.. – Pamenu…“, „Žinai?… – Žinau…“ tokiu metu užima atitinkamą laiką, dažnai ne tokį ilgą, kaip norėtum, ypač kai pažįsti vienas kitą vos ne kaip save, tačiau juk yra ir svarbesnių reikalų.

Keista, tačiau vienu aktualiausių klausimų tą rytą tapo kolegos latvio, keliavusio į Europos buriavimo olimpą kartu su laikinosios sostinės buriuotojais, krepšio buvimo vieta. Visiems iki vieno iš jo draugiškai pasišaipius, kad vakar galai žino kur šlaistęsis ir pametęs, supratom, kad niekur dingti jis negalėjo.

Buvo nuspręsta versti aukštyn kojom visą namelį ant ratų, nors daugelis juo keliavusių pažįsta jį geriau už savo nuosavus namus, tiek laiko jame praleista. Pernešam viską iš priekio į galą – latvis prisimena, kad krepšyje buvo mobilus telefonas, nešam iš galo į priekį – „apsišviečia“ piniginė, kompaktinės plokštelės, galiausiai verčiant viską iš autobuso lauk, nes viduj nuo tokios kratos iš viso nieko suprasti nebeįmanoma, vienas mūsiškių pasidžiaugia, atseit, gerai dar, kad pasus sudėjom į vieną vietą, būtum palikęs savo krepšyje – problemų turėtumėm iki kaklo, o dabar viskas gerai, štai jie, gražiai guli aplanke.

Aplanke… Aplanke… O kur aplankas? Ar kas matėt šiandien tą mėlyną aplanką su dokumentais? Turėjot matyti, juk vertėm visą autobusą aukštyn kojom?.. Ką ten matysi, štai, guli visi daiktai ant žemės, kaip sendaikčių turguj, gerai dar, nešvarių apatinių neiškabinom, o aplanko ir krepšio nėra.

Autobuse neliko?.. – Kokiam autobuse, jis toks tuščias, kad beveik dreba iš šalčio.“ Ką gi, šturmu paimti nepavyko, bandysim apgultį: ką darėm, kur dėjom, kas galėjo paimti? Po pirmųjų elementarių ėjimų, tokių kaip E2 – E4, išaiškėjo, kad vienintelis įtartinas epizodas buvo praėjusį vakarą ar naktį, praleistą šalia kelio esančioje degalinėje, kur mūsų kolegos buvo sustoję nakvoti po ilgos kelionės. Kaip dažnai tokiais atvejais būna, visi po truputį pradėjo prisiminti epizodus, kurie ryte niekam nekėlė įtarimų, o dabar tapo pagrindiniais įrodymais – neuždarytos durys, sujaukti daiktai, keistai kietas visų miegas.

Prieita išvados, kad krepšys ir aplankas buvo elementariai pavogti, o kad sąžinė jaustųsi ramesnė, buvo konstatuota, kad vagys pasinaudojo naujausiomis technologijomis ir savo aukas užmigdė prileidę į autobuso vidų migdančių dujų… Dujos dujomis, tačiau tapo aišku, kad trūksta trijų lietuviškų ir vieno latviško pasų, ir kad visi italų pareigūnai, buvę aplink mus šimto kilometrų spinduliu, staiga pamiršo anglų kalbą. Taip jau būna, kad žmogus ir taip kažko nežinai, o jei dar tą patį sugebi ir pamiršti, tai faktiškai tampi pagrindiniu pretendentu į Nobelio premiją, kurios, mano žiniomis, italai senokai nėra gavę.

Surinkę „ekipaž mašyny boevoj“ – vairuotojas, šturmanas, latvis, trys nukentėjusieji, ir vertėjas, kurio vaidmuo teko man, bent pusę metų krimtusiam italų kalbos šaknis, viso keturiese, išvykome laimės ieškoti. Kažkodėl pasirodė, kad laimė mūsų turėtų laukti tos pačios degalinės, kurioje broliai italai nuskriaudė brolius lietuvius, šiukšlių kibiruose.

Pradėję versti visus iš eilės, nieko tokio neradome, jei neskaičiuojant bananų žievių, tuščių skardinių ir kito įprasto tokiai aplinkai šlamšto. Nebuvo tik vieno – pasų. Nusprendę daugiau nešiurpinti degalinės darbuotojų, paprašėme jų iškviesti policiją.

Nemokantys anglų kalbos italai staiga prarado ir telekomunikacijų paslaugą – pralaukę gerą pusvalandį, į policiją išvykome patys. Nuostabūs vaizdai atsivėrė prieš mūsų akis: Imperija – žinomas kurortas, o dėl idealaus policijos nuovados maskavimo nuo taikių vietos gyventojų ir turistų mums teko išvažinėti šį gana nemažą miestą skersai išilgai.

Kai pagaliau ją suradom ir atrodė, kad, didieji vargai pagaliau baigėsi – jie tik prasidėjo. Pareigūnai buvo šventai įsitikinę, kad pavogti pasą ar kitus dokumentus iš lietuvio sportininko yra taip pat neįmanoma, kaip atitiesinti Pizos bokštą – įtikinėjimai užtruko arti valandos, dar tiek pat teko aiškinti, kaip tai įvyko.

Turint omenyje, kad bendravimas su kiek aukštesnio rango (gaila, kad ne intelekto) tardytoju vis grįždavo prie klausimo „o jūs kas tokie?“, galima teigti, kad laiką leidome visai turiningai, ką patvirtina paskutinis tardytojo poelgis, nuoširdžiai nudžiuginęs ir įkvėpęs vilties – supratęs, kad iš keturių esančiųjų tik trys yra be pasų ir kad mes niekaip neužpildysime savo pavardes atitinkančių protokolų, leido vieną jų suklastoti, pasirašant už nesantį laikiną nelegalą.

Bendrai paėmus, vienas žmogus pildė savo protokolą apie tris valandas, plius dar kelionė iš vieno kurorto į kitą, žymiosios nuovados paieškos… Grįžus į stovyklą apie trečią valandą dienos, apėmė begalinė palaima – atrodė, kad poilsiauti kolegos kauniečiai galės vos ne amžinai, juk be pasų jie beveik neliečiamos asmenybės.

[ Tęsinys ]