Šilumą mėgstanti kolegė pašiurpo, kai papaskojau, kaip savaitgalį  maudžiausi Nidos uoste. Ne todėl, kad uostas. O todėl, kad šalta.

Aš ir pats nenorėjau maudytis, bet prireikė. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Į marias – nauju man laivu

Šią vasarą kartą jau plukdyta kompanija mane darsyk samdė juos po Kuršių marias paplukdyti. Prie kompanijos prisidėjo ir buriavimu susižavėjęs jų draugas, be 5 minučių II eilės vairininkas. Galėtų ir savarankiškai buriuoti, bet protingai mąsto – tegu labiau patyręs (čia lyginu save su juo) Kuršių marias parodo, farvaterio subtilybes paaiškina.

Šiuokart plaukėme nauja Minijos jachtklube, bet išties garbaus amžiaus jachta – švediška “Albin Viggen” klasės “Aleca”. Ją jachtų nuoma laisvalaikiu besiverčiantis kolega buriuotojas Aurimas tik šią vasarą iš Švedijos parsiplukdė.

Laivas įdomus tuo, kad buvęs jo savininkas švedas (nemylintis Europos Sąjungos)  patobulino pritaisęs bukšpritą ir papildomą priekinį štagą – pavėjiniais kursais galima kelti du stakselius.

Jachtos variklis – kone naujas. Net blizga dizeliukas. Bet turi vieną įdomią ypatybę – jo neužgesinsi kaip įprasta patraukęs svirtelę kokpite.  Kai šeštadienį per pietūs atvyko kompanija, jų pirmas pageidavimas buvo nuplaukti į kitą Minijos krantą, Petrošiaus kavinę ir pavalgyti. Tai ir padarėme. Prisišvartavus prie krantinės variklis įprastai neišsijungė. Teko skambinti Aurimui ir jis paaiškino – reikia atidaryti visą variklio skyrių ir ten susirasti svirtelę. Nespėjo švedas naujo variklio pilnai sumontuoti.

Į Nidą – šlapi kaip viščiukai

Įšplaukus į marias pasikėlėme abu stakselius ir pilną grotą. Šiaurės rytų (NE) 5-8, gūsiais iki 10 m/s vėjas gynė “Alecą” per bangas bakštagu.  Vienu kursu ir būtume nuplaukę tiesiai į Nidą, bet įgula pageidavo ilgesnio pasiplaukiojimo. Pasukę labiau pavėjui pasiekėme ir Lietuvos-Rusijos sienos prieigas žyminčius geltonus plūdurus. O prie jų – daug žvejų tinklų.

Nuo sienos į Nidą plaukti jau reikėjo aštriau į vėją. Ant bukšprito štago iškeltas didesnis priekinis stakselis naudos jokios nebedavė. Pats jį nurinkau. Iki tol gal apie metrą siekusios bangos tik taškėsi, bet plaukiant prieš bangas jau nemenkai liejo. Kiaurai peršlapau, tad sėdau ant antvėjinio borto “krienoti”. Keikiau lenkus, “Campus” firmą ir jų neva sunkiai peršlampantį kostiumą. Jis nė sudilusio skatiko (tiksliau – ~420 lt) nevertas…  Reikės pirkti gerą aprangą, nors ji ir kainuoja gerai…

Sušlapau ne aš vienas – kliuvo ir vienam įgulos nariui, kaifavusiam nuo plaukimo ir stovėjusiam ant borto. Kiti, sėdėję kokpite ir pridengti “spreidhūdo”, tik gavo purslų.

Bukšpritas nepatogus prisišvartavus

Pasiekę Nidą švartavomės centrinėje uosto dalyje, šalia didelių jachtų. Ne be reikalo išlydėdamas Aurimas sakė: “Buriuosi su jachta, su kokia dar niekada mariose neplaukiojai – ji turi bukšpritą”. Švartuojantis tai įsidėmėjau ir su įgulos pagalba ažuoliniu per metrą nuo jachtos nosies į priekį išsikišusiu bukšpritu nei kaimyninėse jachtose, nei krantinėje skylės nepadarėme. Bet vėliau supratau – norint patogiai išlipti/įlipti į laivą, “Alecą” reikia švartuoti bortu (lagu) prie krantinės. Nuo bukšprito nesunku nusiversti.

Tai matosi vienoje iš mus pasitikusio jachtos “Terra Gilija” savininko ir kapitono Sauliaus darytų nuotraukų:

Jachtoje tik 4 miegamosios vietos, tad įgula susirado Nidoje nakvynę. Bet apie tai – dar viena, atskiro įrašo reikalaujanti istorija.

Sekmadienį, rugsėjo 14 dieną, beveik kaip ir žadėjo  metereologai, vėjas gerokai susilpnėjo. Kiti buriuotojai sakė – nesiekė ir 5 m/s. Blogiausia  tai, kad silpnas vėjas iš tos pačios NE krypties buvo mums tiesiai “į nosį”. Vadinasi, teks venduoti (sukties prieš vėją) ne vieną kartą. Ir dydysis stakselis ant priekinio štago netiks…

Bet dar prieš išplaukiant pro Nidos uosto vartus nutiko didžiausias šios iškylos nuotykis.

Maudynės stebint sušalusiems poilsiautojams

Atsišvartuojant įgula stebėjo bortus, atrišo priekinį švartovą. Aš ėmiausi galinio. Jo  vienas galas ėjo nuo jachtos borto į pludūro kilpą, o iš ten – į kitą jachtos bortą. Kai jau maniau, kad sutraukiau visą švartovą, sukomandavau vienam iš komandos jį paimti ir įjungęs atbulinę eigą stvėriau rumpelį. Bet komanda mano buvo ne taip suprasta (ar aš ne taip pasakiau) ir vaikinas stvėrė šalimais buvusios jachtos švartovą, o maniškis, kurį pats per žioplą galvą paleidau, paniro po vandeniu ir…

…ir užsisuko aplink srigtą. Variklis pats užgeso.

Apėmė baimė – ar nenutiko kas nepataisoma?  Dabar jau ir nepamenu, bet veikiausiai suveikė patirties išugdyti refleksai ir riktelėjęs komandai prilaikytį jachtą (jie dar laikėsi už šalia stovėjusio “Zodiako” lėjerių), išjungiau variklio masę. Tam reikėjo skubiai nerti į kajutę, atidaryti po trapu (laipteliais) variklio skyrių.

Kai aprimo pirmas išgąstis, mintyse karšligiškai sukosi klausimas: O kas dabar? Ką čia bepadarysi. Reikia nerti. Rugsėjis. Žmonės krante vaikšto į striukes įsigaubę. Vanduo, kaip visad, pažaliavęs ir per kelis cm nieko nesimato. Šypsodamasis (laimei, saulė švietė ir užuovėjoje net šildė) išsirengiau. Lipti į vandenį reikėjo didelio pasirįžimo…

“Albin Viggen” jachta nedidukė – viena ranka laikydamasis už borto, kita pasiekiau sraigtą. Tiesa, iš dešinio borto pasiekti lengviau, nei iš kairio. Lyg sraigtas būtų ne tiesiai per vidurį. Arba nepastebėjau, kad įgula sulipusi į kurį nors bortą, ir dėl jachtos “krieno” (pasvyrimo) dešinys bortas žemiau paniro. Taip apgraibomis nuvyniojau švartovą. Gerai, kad jis neįstrigo ant veleno tarp sraigto ir korpuso.

Išlaisvinus sraigtą užkurti variklį norėjosi ne išakrt. O jei kas nors sugedo? Bet nieko nenutiko. Kiek drebančia širdim (o jei vistik liko koks virvagalis vandeny? kokia ten virvė nuo bojos į vandenį panirusi?)  nuvairavau jachtą į uosto gilumą ir išplaukėme pro vartus.

Nardymo akiniai – reikalingas inventorius

Nors vėjo ir nedaug, vartuose vanduo kunkuliavo – prie stipresnio priešpriešinio vėjo lengvesnę ir be įnercijos jachtą didesnės bangos gali į į molą trinktelti. Bet vienos bėdos mums jau per akis, Neptūnas apsiramino ir ties žalia posūkio boja pasikėlėme bures.

Paprastai apie 9 jūrmylių atstumą nuo Nidos iki Minijos įveikiame per 2-3 valandas (kai vėjo visai mažai – per 4, bet tai skaičiuota su didesnėmis, vadinasi, ir greitesnėmis ajchtomis). Bet prieš silpną vėją kelionė prailgo. Plaukdami istrižai vėl priartėjome prie sienos, pusė kelio burėms gelbėjo variklis. Jachtklubą pasiekėmė tuomet, kai visi jau buvo išvažiavę namo. Mes Vilniuje buvome apie 12 nakties.

Taigi kokie šio pasiplaukiojimo Kuršių mariose įspūdžiai (išvados)?

• “Albin Viggen” – gera jachta, bet ne mano svajonių. Kaip ir visų ilgo kylio jachtų, jos didelė įnercija. Du stakseliai gerai tik pavėjiniams kursams. O 6 žmonių įgula jai – tikrai per didelė.
• Švartuojantis reikia neskubėti ir ramiai paaiškinti įgulai, ką kiekvienas turi daryti. Ir, be abejo, atidžiai žiūrėti visas virves, kad kokia nepalįstų po korpusu.
• Kaip ir patarė kolega buriuotojas Dainius, būtins jachtos inventorius – plaukiojimo akiniai ir vamzdelis.

Beje, kai papasakojau nuotykį jachtos savininkui Aurimui, jis reagavo su jam būdingu humoru ir papsakojo pats šią vasarą papuolęs į panašią situaciją. Tik jam labiau pasisekė – tai nutiko rugpjūtį, kai buvo šilta.

O čia šiek tiek statistikos iš 2008 metų rugsėjo 13-14 dienų buriavimo Kuršių mariose maršrutu Minija-Nida-Minija:

• Nuplaukta 34,2 jūrmylės,
• Plaukta 8 val. 04 min.,
• Maksimalus pasiektas momentinis greitis – 14,4 mazgo.
• Maršruto marlapis iš GPS: