Trečiasis sekmadienį finišavusios antrosios Nemuno deltos buriniu laivu regatos “Marių burės” etapas nieko nelėmė. Tie, kas norėjo pakilti aukščiau – liūdi, kas bijojo nukristi žemiau – trina rankas. Rezultatai susumuoti tik šeštadienį vykusių dviejų etapų.

Regatos komandoras Arūnas Speičys visą bėdą suvertė aplinkosaugininkų karmai: jie uždraudė trečiąjį etapą rengti Krokų lankos ežere, tad „Krokų lankos“ etapo rezultatų mistiškai nebesugebėjo apskaičiuoti kompiuteris. Jis sugedo.

Matyt stipri ir pikta karma, jei klube neatsirado nei vieno kito kompiuterio, galinčio perskaičiuoti rezultatus. O gal ją gali tik Arūno kompiuteris, nes

„regata handikapinė ir perskaičiuotas laikas CT skaičiuojamas pagal:

J. Stabinio paruoštą “Jolių išlyginamąją formulę“- pirmam ir antram etapams ir

išlyginamąjį laiko koeficientą pagal pirmų etapų absoliutų jachtos laiką- trečiame etape“

O Arūnas ir yra sumanytojas šios skaičiavimo sistemos.

[tiksli skaičiavimo instrukcija – Minijos jachtklubo tinklalapyje]

Apskritai, jachtų matavimai ir rezultatų pagal juos skaičiavimai naujokams ar ne sportininkams – tamsus miškas. Kuo gilyn į mišką, tuo riebesnės papūgos. Net ir profesionalai daug ginčijasi dėl skaičiavimų, matavimų ir pan. O ginčai, teko matyti, ir į barnius perauga…

Jachtos „Tojana“ kapitonas Darius „Bitlas“ sportinio balo skaičiavimus vadina „kalkuliatorių kova“. Šeštadienį finišavęs trečias ir pirmas, galutinėje įskaitoje jis nieko nelaimėjo…

Sportinio jachtos balo skaičiuotojai aiškina, jog tai daroma norint suvienodinti skirtingų jachtų galimybės. Teoriškai, paskutinė finišavusi jachta gali pakilti ant prizininkų pakylos.

Startas įspūdingas, bet ir pavojingas

„Krokų lankos“ etapas – olimpinė distancija „trikampis-tiesė“ mariose netoli Pilypo bojos.

Štai čia matosi jos maršrutas, užfiksuotas GPS:

Trečio etapo startas prieš vėją (pūtė rytys, iki 8 m/s) visai daugiau kaip 40 jachtų grupei (kitaip nei planuota rengiant varžybas – kiekvienas jachta startuoja paeiliui) stiprus iššūkis ir profesionalams, tad incidentų neišvengta.

Prie teisėjų laivo „Manila“ susidarė spūstis, o manevruojančios ir ieškančios geros starto pozicijos jachtos plaukė taip arti, kad susidūrimo neišvengta.

Vos nesusidūrė „Albatross“ su „Deimante“, jau minėta „Tojana“ buvo prispausta prie teisėjų laivo, o susidūrus su „Samsu“, jos korpuse torto gabalėlio (kito laivo nosies pramušama trikampė skylė, todėl taip ir vadinama – panaši š torto gabalėlį) nebuvo tik todėl, kad, pasak kapitono, „jachtos korpusas tam pritaikytas“.

Motorseilerio „Manila“ savininkas ir kapitonas Liudas po varžybų ramiai konstatavo: jo laivas, perdarytas iš gelbėjimosi laivo, gali atlaikyti smūgius krisdamas žemyn 5 metrus, tad susidūrimas pavojingas ne jam, o kitoms jachtoms. Blogiau toms jachtoms, kurių borte lyko tamsios žymės nuo juoda guma aptraukto „Manilos“ falšborto.

Matydamas tokią suirutę jachtos „Carpie diem“ kapitonas Darius „Olandas“ pasirinko paprasta taktiką: pasuko atgal ir startavo jau tuo metu, kai pagrindinė grupė buvo nuskubėjusi link pirmojo ženklo.

Ir dėl starto, ir dėl rezultatų skaičiavimo po regatos iškelta idėja kitais metais jachtų flotile skelti į dvi grupes:

• sportininkus, kuriems svarbu rezultatai
• entuziastus, kuriems svarbu dalyvauti

Mums nesisekė. Kartais taip nutinka.

Gal buvo ir daugiau incidentų, pavojingų situacijų, bet stato štampa neleido visko pamatyti – svarbu ir patiems gerai startuoti, į nieką neatsitrenkti.

Deja, mums startas buvo nevykęs. Vėl galime paprieštarauti teisėjams, kad keičiant starto procedūros vėliavas nesigirdėjo garsinių signalų. O jie apskritai buvo? Fiksuojant laiką keliant vėliavas ir Arūnui Speičiui per raciją (jis pats varžėsi su savo jachta „Raganė“) pranešus 10 minučių paruošiamąjį laiką, jis nesutapo beveik pusantros minutės su vėliavos „Papa“ pakėlimu – kai liko tik 5 minutės iki starto. Kai olimpinėje distancijoje svarbi starto pozicija ir kiekviena sekundė, tokie nesutapimai …

Gal todėl buvome per toli nuo starto linijos, ją pasiekėme per vėlai, o dar jachtų maišalynėje teko manevruoti ir išsisukant nuo galimo susidūrimo pasukti ne visai tinkama kryptimi, tad pagrindinius savo konkurentus – jachta „Saulė 2“ matėme nutolstančią. ,

Pirmąjį ženklą pasiekėme gal ir neblogai, tačiau jį apiplaukus ir pasukus pavėjui link antrojo, nepavyko pasikelti spinakerio. Ir visai man netrukdė išvakarėse „vietoje kranco panaudota koja“ – tiesiog „spinčius“ susisuko aplink vieną brasą, kol jį nuleidome pakartotiniam kėlimui, jau ir antrasis ženklas čia pat… Arba aš dėdamas spinakerį neteisingai tai padariau (kaip sakė Marijus „Padugnini“ , „per kruošiai“), arba kabindamas virves supainiojau. Antrą kartą kelti jau neliko prasmės ir laiko. Vėliau „Saulė 2“ kapitonas Tomas aiškino, kad jo nuomone, tokiais atvejais spinakeris nereikalingas – per daug su juo žaisti. Tas jachtas, kurios į priekį nuplaukdavo išsikėlusios sprinakerį, jis pasivydavo prie ženklo plaukdamas pavėjiniais halsasis.

Nenusisekė mums ir finišas. Ties 3 ženklu. teko sukti šonan, nes kita jachta, teoriškai neturėjusi pirmumo teisės (mes plaukėme dešiniu halsu), nesuko iš kelio ir tai teko daryti mums. Priverstinis vendas ir mes jau atsilikę per kelis korpusus. Garsiai išsakėme, ką manome apie konkurentus. Jir neliko skolingi epitetais, nes vis dėl to taip pat buvo priversti suktis.

Protestų nereiškėme, tad kuris teisus buvo prieš ženklo, nebesiaškinome…

Prie finišo atplaukėme gerokai susivėlinę, aplenkti kitų jachtų. Tiesa, po vakarykščių plaukimų, kuomet aštriai į vėją plaukiant nedirbo grotas, ryte „Dariuko“ kepas Jonas patampė štagus ir vantus, norėdamas stiebą paversti šiek tiek atgal. Idealiai susityguota nebuvo, bet grotas pradėjo dirbti.

Taigi ties finišu prisivijome „Deimantę“ ( mus nuolat ištempusią ir įtempusią į jachtklubą). Spaudėmės arti vienos kito ir finišo liniją žyminčio kraštinio ženklo (finišas prie vėją), kad ir mums, ir jiems teko venduodi ir vistiek „Deimantė“ finišavo pirmesnė.

Prizai – visiems. Tai šeimyninė regata.

Dėl sugedusio teisėjų kompiuterio negaliu (kol kas) pateikti visos galutinės jachtų įskaitos lentelės. Marius „Ayomayo“ iš „Albatross’o“ žadėjo, kad ji oficialiai greitai bus paviešinta.

Varžybose registravosi 45 jachtos. Paskutiniame etape neplaukė viena jų – šeštadienį sulinko klaipėdiečių jachtos „Anna“ (?) stiebas ir buriuotojai jį jachtklube nuleido, o kitą dieną dieną varžybas stebėjo ištempti į marias dreifuodama ant inkaro.

Bet be prizų, kaip buvo planuota, neliko nei vienas. Na, beveik nei vienas. Viena regatos tradicijų – teikti diplomą kiekvienos dalyvavusios jachtos ekipažui. Bet rengėjai nesitikėjo, kad jachtų bus tiek daug, tad tokių diplomų padaryta 35. Negavusioms jų pažadėta kitąmet atsidėkoti dvigubai.

Nugalėtojai susumavus dviejų etapų rezultatus:

I v. „Baraka“ (klaipėdiečiai, kapitonas Rimantas Stropus, kurį, pagal visas tradicijas, po apdovanojimų komanda įmetė į vandenį: )

II v. „Marius“ (nauja jachta, laimėjusi S.Marcinkevičiaus taurę ir žinanti, kokios pavojingos Kuršių marios dėl žvejų tinklų, kapitonas – patyręs sportininkas Gintautas Mincė)

III v. „Linda“ (kapitonas – Pilies jachtų uosto kapitonas Kastytis Bartusevičius, apie šį švertbotą, aplenkusį mus plaukiant „Tojana“ į regatą jau rašiau). Štai jos foto III etape:

Jachta „Keturi vėjai“, su kuria šiemet teko kai niekad daug buriuoti (begalė nuotraukų rasime čia), o apskritai su ja yra plaukę daugybė šalies buriuotojų, laimėjo prizą už ilgiausią plaukimą – distanciją jie įveikė 6 val. 16 min. 37 sek. (I ir II plaukimai).

Sveikinu, Jonuk!!! :)

(jis turėtų matytis kažkur čia: )

Apdovanotos ir penkios paskutinės vietos, nes šių jachtų įguloms prireikė daugiausiai jėgų pasiekti finišą: „Marija“, „Akuna Matata“, „Carpie Diem“, „Irima“, LTU 1539, „Anna“.

Ką gi, varžybos geros, rudeniniai orai lepino. Po ilgos pertraukos vėl prisiminiau, kas yra olimpinė distancija, kaip kelti spinakerį, startuoti ir kitus varžybinius dalykus. Šaunumėlis. Kitąmet bus smagu vėl sudalyvauti, o šiemet dar laukia “Paršelio regata”. Apie ją plačiau – netrukus.