Ambersail2 001

Užbėgant už akių noriu pasakyti – buvo gerai.

O pradžia buvo dar Ušuajoje. Anot Pauliūgos, tai kažkoks Vilijampolės ir Tatrų hibridas. Vilijampolės, nes miestas daugiausia iš mažyčių vienaaukščių ar dviaukščių namų. Nedidelis – pėsčiomis per valandą galima apeiti. Šliejasi prie neaukštų kalnų – daugiausia pilkų, akmenuotų, bet su nedideliais sniego lopais (o juk buvo vietinės vasaros antroji pusė…).

Kai reikėjo atsispirti nuo molo smogė toks škvalas, kad „Ambersail“ prie jo plote priplojo. Be to, viską sunkino tai, kad jachta buvo tarp dviejų laivų, tad manevro laisvė – minimali. Šiaip ne taip, lydinčios ir išplaukiančios įgulų beigi poros vietinių asmenų padedami išsikrapštėm.

Turbūt dar prieš tai Raimundas Daubaras taip švelniai per pečius akabinęs pasivėdėjo į šoną ir pasiūlė konvulsiškais naujoko judesiais negadinti darnaus įgulos darbo, o geriau pasitraukti kur nors už vairininko ir viską įsidėmėti, užsirašyti ir nufilmuoti. Tai šios instrukcijos ir stengiausi laikytis visos kelionės metu.

Kažkaip labai greitai sutemo. Vėjas stiprėjo, bet buvo labai palankaus kurso, tad ir nulėkėm gražiu fordevindu Biglio kanalo tolumon. Kiek pamenu, buvo apie 40 mazgų, bet skriejant pavėjui vėjo jėgos nesijautė — „Ambersail“ jachta pavėjiniams kursams skirta.

Tamsa buvo beveik aklina, tolumoje nyko Ušuajos miesto šviesos. Netrukus jos dingo ir pro debesų properšas kai kada nušvisdavo pavienės žvaigždės. Visgi Biglio kanalą rėminantys kalnai šiaip ne taip matėsi , o iš šturmaninės vis pasigirsdavo Lino Tamkvaičio komandos: „vyrai, dešimt laipsnių į dešinę“. „Dar dešimt“. Tai kažkaip ramino.

Žodžiu, visi pasidžiaugė gražia pradžia, o man jau pirmieji jūrligės požymiai prasidėjo. Bet tokie nesmarkūs, tad tada maniau jog praeis savaime. Be to jaučiausi „krūtas“ – kai Kroatijoj buriavom, manęs gi nepykino. Čia gi prasidėjo mano vachta (nuo 0000 iki 0400 ), tad gyvenau ant borto ir vargo nežinojau. Be to, gana greitai atplaukėm į Port Viljamsą, apie kurį irgi porą žodžių verta pasakyti.

Port Viljamsas – tai tokia gyvenvietė su maždaug pora tūkstančių žmonių. Pusiau karinė bazė, todėl Ušuaja ir vadina save pačiu piečiausiu pasaulio miestu – atseit, gyvenviečių ir Antarktidoj gali rasti, bet va miestas – tai jau ji, Ušuaja.

Viena Port Viljamso įžymybių – baras, kurį prieš mus neblogai ištyrinėjo V etapo įgula. Baro darbo laikas – „From 9 o‘clock p. m“. Tai yra nuo 9 valandų vakaro iki tol, kol yra lankytojų. Savaime suprantama, įvyko mandagumo vizitas. Pats baras – tai niekuo neišsiskirianti patalpa įrengta gerokai priskendusioje baržoje. Pora smarkiai aptriušusių baldelių, prieblanda ir daugybė jachtklubų vėliavų – prikabintos prie sienų, lubų ir kur papuola. Prikabinom ir savąją.

[ Tęsinys ]

Categories: Buriavimas