tallinn marina

Šuoliais nuo vienos minties prie kitos, lyg nuo alchemijos per asteroidų žiedą iki nano technologijų – taip atsirado šio įrašo tema.

Užvedė Nauticalis, savo komentare pamanęs, jog 1981 metais dar nebuvau gimęs. Buvau.

Pirmas šuolis. 1980 metais, tuoj po Maksvos olimpinių žaidynių, Taline „dalyvavau“ vienoje buriavimo regatoje. Ten vyko ir Maskvos olimpinių žaidynių buriavimo varžybos (iki šiol likęs specialiai tam pastatytas jachtklubas Piritoje), o tuoj po jų ir kita regata, kol dar nespėjo užsienio sportininkai išvažiuoti.

Dalyvavimas mano sąlyginis – sekioti paskui mamą, kuri ir olimpinėje, ir po jos sekusioje regatoje buvo teisėja (manęs pasiimti į olimpinę, matyt, negalėjo dėl objektyvių priežasčių).

Antras šuolis. Abejose regatose teisėjai distancijoje dirbo kariniuose laivuose (spėju, jog tai buvo patruliniai kateriai). Iš savo plaukiojimo jais prisimenu du dalykus: itin skanią jūreivišką charčo sriubą ir…

Trečias šuolis. Nutiko man nuotykis: paprašiau vieno jūreivio leisti panešioti jūrinę kepurę. Negi atsakysi vaikui? Leido. Bet aš, žioplys, jos vos nepradanginau – vėjas ją nupūtė į vandenį. Išsigandau ir ne iškart pasakiau, kas nutiko. Bet visgi spėjau pasakyti, kol kepurė nenuplaukė kažin kur toli, ir vienas jūreivių, griebęs ilgą ilgą fūtštoką (lazdą su kalbiu) išgriebė kepurę.

Pamenu, išgirdau piktą kapitono (ar kažkurio iš vyresnių karininkų) šauksmą ką ten jūreivis daro. Šis turėjo teisintis, kad dėl mano kaltės va kepurę iš vandens griebia. Ant manęs, berods, nepyko. Tada gavau pamoką, kad kažkam nutikus nereikia bijoti pasakyti, tačiau, deja deja, tą pamoką iki šiol prastai išmokau.

Ketvirtas šuolis. Berašydamas prisiminiau, jog toje regatoje buvo mano bendraamžis, berods estukas, vieno trenerio (ar teisėjo) vaikis. Su juo gerdavome „Pepsi Cola“ (o rimtai pepsi pakeitė receptūrą ir nebe tokia skani?) ir lošdavome žaidimų automatais (15 kapeikų kainavo, kaip ir pepsi), o kaip susikalbėjom, jau ir nepamenu, bet vaikai, kaip žinia, kalbos barjerų mažiau paiso. Bet ne apie tai aš. Kartą užpavydėjau estukui: iki šiol matau akyse vaizdą, kaip jam leido gumine valtimi su tėvu (?) plaukti jūroje iš vieno laivo į kitą, o man neleido.

Paskutinis šuolis. Toje regatoje Gintautas Mincė (kokia jachta ir su kuo dar nepamenu) laimėjo III vietą.

Categories: Krantas

3 Comments

gdu · 06/18/2009 at 8:38 AM

Minces igula dar galejo buti antra,taciau uzimti dar aukstesnes vietos,niekaip,nes tais metais karaliavo broliai Toomas ir Tynu Tynistes,470 klaseje jie buvo geriausi…Vat kaip buvo,kai tu mazas buvai.Dar papasakok prelegentams kai tu varinejai su cade vienas po kursmares,apsivertei netoli Preilos,kadetas nuskendo,o tu kaip krante atsidurei tai niekas dabar dorai ir nebezino,koks narus tada tu jurininkas jau buvai…

gramas atsakė:

@gdu,
taigi jis dar tada jaute, kad per savo bloga po N metu sita artoju tauta i jura ves – vien ta mintis ir pridejo jegu ir padejo kranta pasiekti. Va taip buvo.

Nauticalis atsakė:

@gdu,

O, kokios detalės! Kokių jis ten dar “iškadų“ Lietuvos buriavimo vystymui yra pridaręs, kad dabar šiuo internetiniu projektu atpirkinėja? ;)

Comments are closed.