IMG_2246

Tokia įprasta buriavime frazė po „Švyturio Joninių nakties regatos“ tapo keiksmažodžiu.

Vendas – tai jachtos posūkis prieš vėją. Paprastai jūrinės jachtos venduoja kartą per pusvalandį ar pusdienį, kas vachtą ar kas kelias dienas. Kai plaukia didelius atstumus plačiuose vandenyse.

Plaukiant regatoje sekliose Kuršių mariose (Rusijai priklausančioje gerokai didesnėje marių dalyje gerokai ir giliau), venduoti teko kas kelia minutes ar per minutę kelis kartus.

Vienos nakties regatoje (kaip maniau – bus puikus trumpas atokvėpis tarp darbų) plaukiau jachta „Litas“. Iki Nidos fordevindu (pavėjinis kursas) nušiaušėme kaip uraganai (GPS rodė momentinį maksimalų greitį 11,1 mazgo), o grįžtant atgal teko plaukti prieš šiaurės vėją (kaip ir prognozavo, jis pūtė ~12-14 mazgų greičiu).

Jachtai „Litas“ su dviejų metrų grimzle ir farvateris (laivų kelias, mariose – kadais ir pagilintas) vietomis ne toks gilus, o kai reikia plaukti prieš vėją šiam pučiant išilgai farvaterio, situacija dar komplikuojasi, nes dažnai venduoti reikia plaukiant skersai farvaterio.

Po regatos sužinojau, kad net mažesnės gramzdos jachtos grybštelėjo marių dugną ar „užsėdo“ ilgesniam laikui. Mes su „Litu“ ilgam „sėdę“ nebuvome: kelis kartus falškiliu lietėme dugną, du kartus prieš Juodkrantę teko ir burėmis pažaisti, įgulai ant vieno borto susėsti — taip nuplaukėme nuo seklumų.

Jachtai sukantis prieš vėją, kaskart keičiasi jos burių pozicija – iš vieno borto į kitą. Venduojant burės atpalaiduojamos, o jachtai pasisukus – pritraukiamos. Jachtoje „Litas“ (ir kitose, turinčiose tokį ar panašų rangautą, pavyzdžiui, „Ambersail“ ar „Ragas“) pritraukti ir atleisti reikia stiebą laikančius galinius lynus – bakštagus. Dešinį atleist, kairį pritraukt. Kito vendo metu atvirkščiai. Dar kito ir vėl keičiasi. Ir taip nuolat.

Iš pradžių tai ir buvo mano darbas (kas, kad laivo rolėje buvau įrašytas „kap.pad.“ – buvau eilinis jūreivis). Tampant virves po kiekvieno posūkio dar ir persikelti (peršokti, peršliaužti, pereiti — kaip pavyksta) iš vieno borto į kitą reikia. Po keliasdešimtkažkelinto radau, kaip man atrodė, patogią poziciją abu bakštagus pasiekti.

Darbas nebuvo labai sunkus, nors ir ne nosį krapščiau. Už Juodkrantės škiperis Valius priėmė sprendimą mane pasiųsti padėti kitiems dviems jūreiviams tampyti priekinę burę genują valdančią virvę šotą (bakštagus Valius vienas pats tampė viena sveika ranka).

Šotus atleisti ir įtempti taip pat įprastas reikalas. Ne kartą ir vienas plaukdamas esu tai daręs. Bet kai per minutę komanda „Pasiruošt vendui! Vendas!“ skamba kelis kartus, o pritraukti reikia 40 kvadratinių metrų burę, po kelių vendų primeni sau pažadą žiemą sportuoti.

Ne, tai ne nusiskundimai „kaip buvo sunku“ – tokia buriuotojiška kasdienybė (ypač – sportininkų), kurią patys ir renkamės. Žinojom vėjo kryptį, žinojom, kad reikės nemažai venduoti (prisipažinsiu, kad reikės tiek daug – nenumaniau) ir tai žinodami plaukėme.

Kad ir kaip fiziškai pavargsti, morališkai „batareikos“ gerai pakraunamos.

Finišavome pirmi, o perskaičiavus balus (suvienodinus skirtingų jachtų galimybes), „Litas“ laisvojoje grupėje užėmė III vietą (visi rezultatai).

Po regatos labiausiai aptariama tarp buriuotojų tema, žinoma, buvo „vendas“. Bet nesutikau nei vieno, kuris keiktų ar skųstųsi. Nebent juokais.

Bandžiau skaičiuoti, kiek kartų vendavome, bet vis pamesdavau skaičių. Skaičiuojant pagal įvestus GPS duomenis Google Maps ir EveryTrail suskaičiavau 79. Nemenkai, kaip distancijoje nuo Nidos iki Klaipėdos.

Pabaigai iš regatos: rengėjų pranešimas ir mano nuotraukos.


1 Comment

Simmy · 06/26/2010 at 1:25 PM

Smagu, rusiškai nebesikeiksime tiktai buriuotojiškai “vendais” :)
Mes dešimčia mažiau padarėme vendų.

Comments are closed.