Pavasarinė Memelio saulė minčių karuselę įsuko

Lietuva niekada nebuvo ir nebus jūrinė valstybė. Drąsiai pasakyta, ar ne? Gal to „niekada“ ir nereikėtų. Juk užuomazgos buvo. Kol žemaičiai neišskerdė plaukioti mokėjusių kuršių (berods panašiai yra sakęs Alfredas Bublauskas). Ateities numatyti irgi negalime, tad nežinai, kaip ten išties bus.

Sekmadienį su Pamušalu pasivaikščiojome Klaipėdos kruizinių laivų terminale, senajame Pilies uoste ir pašnekėjome apie šį bei tą. Ir atvėrė jis man akis, sakydamas, jog bibliotekininkės nori, kad visi skaitytų, menininkai – kad visi turėtų meniškos prigimties ir suprastų meną, o matematikas išvis jų nesupranta – juk visa filosofija skaičiuose. Kitaip tariant, kiekvienas pagal save į pasaulį žiūri.

Vėliau pagalvojau – taip veikiausiai ir aš, kvailai noriu, kad visi pažinotų jūrą ne vien kaip Melnragių ar Palangos paplūdimius. Ir dažnai mėgstu sakyti „Lietuva turi būti jūrinė valstybė, o jos valdininkai (tarnautojai) to nesuvokia“.

Tai kaip suvoks, jei kadaise buvome kartais karingi žemdirbiai (dar klausimas, ar tikrai žemaičiai duodavo į kaulus vikingams), o vėliau – nuolankūs užkariautojams ir saviems ponams, bet tarpusavyje besivaidijantys žemdirbiai.

Užpraėjusį rudenį kasiau bulves Dargužių kaime. Tai ūkio šeimininko nuomonė apie mano pomėgį jūroms maždaug tokia: iš to nepavalgysi, o ir pavojinga. Geriau žemę dirbti. Ir jis iš dalies teisus. Manau, panašiai galvoja nemažai žmonių, kuriems burlaiviai – arba praeities romantika, arba turtingų ponų užgaida.

Tad apie kokių jūrinių tradicijų išsaugojimą ar puoselėjimą galime kalbėti, kai tų tradicijų vos viena kita ir jos neturi šimtamečių istorijų. Konkurencija su „kranto žmonėmis“ per didelė. Tad ar verta kovoti?

Juk, vėl pavyzdį nurodė Pamušalas, Džekas Londonas romane „Jūrų vilkas“ rašo ne tiek apie plaukimą, kiek apie žmonių tarpusavio santykius laive. Kaip visi bijojo kapitono, tačiau juo pasitikėjo, nes net žiaurus jo elgesys su komanda buvo į naudą komandai kritinėse situacijose. Tad ne menamas (mums) tradicijas puoselėti, o kaip plaukiant komandai sugyventi, kaip gerbti vienas kitą, kaip klausyti kapitono, padėti jungai, garbingai sportinėje distancijoje elgtis su priešininkais ir panašių dalykų verta mokytis plaukiojimuose.

Ar tuo, ką surašiau, noriu pasakyti, kad neverta puoselėti jūrinių tradicijų? Ar viskas,ką rašiau apie jūrines tradicijas (nors daugiau – apie jūrininkų prietarus) nė sudilusio skatiko neverta? Ne! Tiesiog kita nuomonė kartais padeda pagalvoti. Galgi neverta šiuo tinklaraščiu, kaip kartais įsivaizdavau, buriavimo reklamuoti. Tuo kiti tegu užsiima. Kasdien (o kartais nelengvai) kuriami įrašai skaitytojų vistiek negausina. O jei kuris ką nors naujo ir įdomaus sužino, tai čia ne prie nuopelnų sau skirti, o tiesiog pasidžiaugti.

Patinka man kadais Vėjopamušalų išsakyta jų tinklaraščio idėja – kajutkompanija, kurioje savi bičiuliai susirenka padiskutuoti visiems rūpimoms ir įdomiomis temomis. Jų idėjos savintis jau nebėr kaip, bet kažko panašaus čia ir norisi.

Ai, ne pavasarinės visai mintys, juolab Klaipėdoje mačiau tai, kas panašu į pavasarį. O liepos 31-rugpjūčio 3 dienomis į Klaipėdą suplauks tikrai jūrines tradicijas menančių ir puoselėjančių burlaivių.