Ambersail2 046

[ Ankstesnis ]

Ir čia kažkas sušuko – „Žemė, žemė!“ Iš jūros iškilo kažkokia uola. Vaizdas pasidarė visai nedraugiškas – prie pilko dangaus, pilko lietaus ir pilko vandenyno prisidėjo dar migloje skendintys pilki akmenys. Nesu poetas ar literatas, bet vis dėlto – man buvo toks pojūtis, kad vandenynas (o jau išplaukėm iš Biglio kanalo) alsuoja nesutramdoma jėga; dangus apsiraminęs tik trumpam (aš gi mačiau meteožemėlapiuose tuos ciklonus, kurių pakraštėliu Simo įgula plaukė; 50 mazgų jiems – tikrai ne riba, tiesiog žemėlapiuose skalė iki 50 kn. ir >50 kn., o kiek daugiau – velniai žino); o uolos – tokios sprangiai kietos ir tokios nedraugiškos, kad susipažinti su jomis nebuvo jokio noro. Žodžiu, visa vieta tikrai nedraugiška.

Man, kaip astrologui atėjo į galvą mintis, kad su pirmykšte gaivališka jėga čia nuolat grumiasi oro, vandens ir žemės stichijos, o dėl pilno „komplekto“ vieta vadinasi Ugnies Žeme. Taigi, stichijos jau visos keturios. Tik „Ambersail“ plaukimo metu tos stichijos kažkaip kažkodėl nurimo.

Taigi, priplaukėm Horną. Iki to meto nebuvau sau smulkiai išsiaiškinęs, bet dabar paaiškėjo: Dreiko sąsiauryje yra nedidelė sala – Isla del Hornos, o jos pietinėje dalyje yra iškyšulys – jis ir vadinasi Horno ragu. Cabo del Hornos ispaniškai (tikiuosi, rašybos nesupainiojau).

Priplaukiam tokią atseit įlankėlę. Atseit – todėl, kad tai tiesiog puslankio formos įlinkis krante ir gerai įsižiūrėjus galima netgi įtarti, kad to įlinkio giliausiame taške galbūt galima išlipti į krantą. Nuleidžiam guminę valtelę ir akurat – krantas nuklotas nugludintais juodo bazalto akmenimis, tad iššokus iki kelių į vandenį galima išbristi į krantą. Lieptų ar molų čia niekas net negalvoja statyti – vis tiek audros nuneš.

Taigi, mes jau krante. Tai ne daugiau 10 metrų gylio ir 50 metrų pločio pusmėnulio formos pakrantės gabalėlis, visas nuklotas juodais nugludintais akmenimis. Šis atseit paplūdimys remiasi į grublėtą akmens sieną kurioje sukonstruoti mediniai ar metaliniai laiptai. Ropščiamės, o kojytės tai vaikščioti atprato! Bet šiaip ne taip užsirepėčkinam. Triūsia kažkokie darbininkai ir žiūri į mus didelėm akim.

Gamtine prasme Hornas tai toks netaisyklingos formos akmeninis tortas į kurį daužosi bangos. Sprendžiant iš druskos pėdsakų 10–15 metrų – tai norma, vidutinis lygis.

Salos viršus apaugęs žole. Augmenija akivaizdžiai prisitaikiusi gyventi drėgmės pertekliaus sąlygomis. Pusiau pelkė. Aukščiausias medis – vidutiniam žmogui iki juosmens (dauguma – iki kelių), storiausias – na, kaip, tarkime, vidutinė morka. Mūsų buvimo metu ten buvo kariškių ir netgi praskrido malūnsparnis, o šiaip nuolatos gyvena švyturio sargas su šeima (žmona ir dvi simpatiškos mergytės).

Jei būna ramu, maistą ir reikalingus daiktus atplukdo laivas, jei orai audringi – viską numeta iš malūnsparnio. Šalia švyturio/gyvenamojo namo – bene pati piečiausia pasaulio bažnyčia. Toks iš neobliuotų lentų suręstas pastatas piršto platumo plyšiais, bet tvarkingai nudažytas. Kryžius – kaip ir priklauso. Vadinasi „Capila stella maris“. Bijau būti netikslus, bet kažkodėl sau galvoje išsiverčiau kaip „Jūros žvaigždės kapela“.

Ir dar yra paminklas visiems žuvusiems jūreiviams – įžymusis albatrosas prie kurio visi fotografuojasi.

[ Tęsinys ]

Categories: Buriavimas