Kariškiai – su jais jūroje ne juokai

Žinutė, jog jachta „Ambersail“ sulaukė kariškių dėmesio, iš pavadinimo gali atrodyti ir gąsdinančiai (kariškiai nutaikė pabūklus į burlaivį?) ir intriguojančiai (kareiviai savo kerziniais batais braižė burlaivio denį? Pasiūlė pagalbą?).

Manyčiau, nieko baisaus nebuvo . Tiesiog „Ambersail“ įgula turėjo (?) bendrauti su JAV kariniu laivu per raciją, aiškintis jiems, kas tokie, kur ir ko plaukia. Neutraliuose vandenyse? Na, su kariškiais nepasiginčysi. Man tai priminė du atsitikimus prieš beveik dešimtmetį. Abu tą patį sezoną plaukiant „Ragaine II“ Rusijos vandenyse šalia Karaliaučiaus srities pakrantės.

Rusai mūsų neįsileido

2000 metų pavasarį keturiese išplaukėme į Gdanską, o grįždami ketinome aplankyti Karaliaučių. Nepamenu, ar labai krėtė mus lenkų pasieniečiai ir muitininkai, bet jie bėdų mums nepridarė. Lenkai suvis mus priėmė šiltai – su bičiuliu Andriumi „Kreatoriumi“ (profesionalus fotografas, pirmą kartą plaukė jachta jūroje) pavaikštinėjome po vietinius barus. Viena kilo muštynės, bet mes spėjome išnešti kailį, o kitame maloni barmenė mums padovanojo tai, ką pamiršome Klaipėdoje nusipirkti – žvakių. Dabar žinau, lenkiškai žvakė – „świeczka“.

• Mums pagelbėjusi barmenė.

Plaukiant iš Gdansko į Klaipėdos pusę, paryčiais pasukome link Baltijsko – didžiausio Rusijos karinio uosto Baltijos regione. Jame ir neketinome sustoti, norėjome praplaukti į Karaliaučių. Na čia ir prasidėjo… Tuomet Andrius Varnas turėjo tokią „šiaipsau“ radijo stotelę – kažkuriame laive ji buvo kaip atsarginė. Bet veikė.

Ištrauka iš tuomet mano rašyto laivo žurnalo:

„4 val. ryte Andrius per raciją susisiekia su Baltijsko uostu. Šie siunčia susisiekti su Karaliaučiumi. Užverda pokalbis su keliomis tarnybomis (вышка71, калининград47, импулс ir t.t.). Į Baltijsko uostą mus įleidžia, bet plaukti kanalu iki Kaliningrado savarankiškai neleidžia – reikia locmano. Nepadeda aiškinimai, kad Andrius ne kartą yra pats plaukęs, kelią žino. Locmanas mokamas, atsisakome. [ Tik vėliau, jau Klaipėdoje, sužinojome, kad locmanas mums būtų tekainavęs vos 20 JAV dolerių ]

Praradę viltį pamatyti Karaliaučių, klausiame ar galime švartuotis Baltijske. Galime, bet reikės 2 valandas laukti išoriniame reide“.

• Kol Andrius bendravo su kariškiais per raciją, budėjau prie rumpelio.

Nepamenu kuriam iš mūsų, bet tąkart kilo įtarimas ir per raciją paklausėme, ar galėsime Baltijsko miestą pamatyti. Atsakymas neigiamas. O ko mums tada kariniame uoste? Andrius pasiūlo ir nutariame – plauksime link Klaipėdos, o cigarečių ir rusiškos degtinės atsargas pasipildysime Pionierske (jei teisingai suprantu, jį derėtų vadintu Pionierskiu). Tą ir padarėme. Beje, „Ragainė II“ buvo pirmoji užsienio jachta, įplaukusi į Pionierską. Taip mums sakė uosto dispečerinės darbuotojai. Iki tol uždaras, pusiau karinis, pusiau žvejybinis uostas užsienio laivams buvo atidarytas vos prieš pusantro mėnesio iki mums atplaukiant (2000 metų gegužės pabaiga). Pionierske (manau, nelabai tvarka pasikeitė ir dabar) buvome gerokai purtyti kariškių. Vienas karine uniforma vilkintis muitininkas net sulindo į variklio skyrių. Nesu aukštas ir stambus, bet vargu ar aš ten būčiau tilpęs…

Pasiruošusio šaudyti karinio laivo ataka

• Rusų „bobikai“ budriai saugo pakrantę.

Antroji istorija su kariškiais nutiko po trijų mėnesių plaukiant į Gdanską (vėliau aplankėme Greifsvaldą, Štralzundą) taip pat prie Pioniersko. Po audringos prieš tai buvusios dienos ir nakties vėjas aprimęs, vachtoje – Rasa (šiuo metu ji su tėvu ir „Ragaine II“ plaukia aplink pasaulį). Pusryčiaujame. Girdžių Rasos šauksmą: „Į mus laivas plaukia“. Atsakau, kad nekreiptų dėmesio – mes burinis laivas, vadinasi kursą turi keisti jie. Po kelių akimirkų Rasa jau labiau sunerimusi: „Bet jis labai tiesiai į mus plaukia!“. Na gerai, reikia pažiūrėti, kas ten. Iškišęs galvą pro liuką žagtelėjau ir vos dubens su pusryčiais neišmetu – visu greičiu į mus TIESIAI plaukia karinis laivas („bobikais“ mes juos vadiname, berods tai buvo torpedinis kateris).

Pasakodamas šią istoriją visuomet sutirštindavau spalvas: neva rusai buvo į mus pasiruošę šaudyti. Neva per žiūronus net mačiau, kad jų „kalašnikovų“ saugikliai nuleisti. Išties tiek nemačiau, bet po denį kariai tikrai zujo su automatais rankose, brezentai nuo pabūklų buvo nuimti.

Tada pašaukėm Andrių: „Tu kapitonas, pats pažiūrėk“. Pažiūrėjo. Liepė visiem būt ramiai. Įsijungė raciją. O „bobikas“ suka aplink mus ratus ir šaukia kažką per garsiakalbius. Bet jo variklių gausmas toks didelis, kad nieko nesuprantame. Per raciją 16 kanalu išsiaiškinome: toliau tiesiai plaukti negalima – toks valdžios nurodymas. Galime plaukti atgal (grįžti namo mums dar per anksti), dreifuoti reide (nuobodu), arba plaukti į Pionierską. Pasirenkame trečią variantą.

• „Ragainė II“ Pioniersko uoste

Kitaip nei pavasarį, kai buvome pirmoji jachta, šįkart Pionierske radome dar tris jachtas: vokiečio (kalbančio rusiškai), estų ir dar viena iš Karaliaučiaus. Mus vėl aplanko muitinė ir pasienis (tas pats kėgėbistas kaip ir pavasarį). Patikra užtruko ilgai, teko net pildyti deklaracijas (Ayo galėtų papasakoti, kaip rusai norėjo jo „Magligh“ prožektorių nugvelbti). Mes su Andriumi čia jau antrą kartą, tad į krantą nelipome. O įgula pasivaikščiojo: paminklas Leninui, „kvaso“ bačka, tuščios parduotuvių lentynos (tik cigarečių ir degtinės daug ir įvairių). Mums tais laikais tai jau buvo egzotika.

• Čia nuotrauka iš pirmojo sustojimo Pionierske.

Vakare, apie 20 valandą, užsisakėme muitinę. Išvykimo formalumus sutvarkėme greitai ir atsišvartuojame. Bet tęsti kelionę pradėjome dar negreit. Kas vyko, geriausiai iliustruos ištrauka iš laivo žurnalo:

20.05. Išplaukiam pro vartus. 16 kanalu susisiekiame su uostu. Вышка31 ir восток15 plaukti neleidžia. Dreifuojame išoriniame reide.

20.15. Вышка31 leidimą plaukti davė, восток15 (kariškiai) – ne. Turime laukti dar valandą.

20.34 20 13 13 E, 54 58 02 N

22.35. Вышка31 plaukti, восток15 – ne. Laukti dar valandą.

Pokalbis su kariškiais:

-добро плыт даёте?

-жыть хотите?

-хотим

-добро недаём

23.30. Leidimas plaukti gautas, sukame į Gdanską.

Tik kitą dieną, klausydami kažkurios rusiškos radijo stoties sužinojome, kad tądien jūroje vyko Kaliningrado karinio laivyno ir Baltarusijos priešlėktuvinės gynybos mokymai. Ir Rusijos teritorinių vandenų atskiras kvadratas, tokiu ir tokiu valdžios nurodymu, buvo uždarytas užsienio laivams. Girdėjome, kaip per raciją ne vienam žvejų (ir prekybiniam) laivui buvo liepta keisti kursą, o vakare, dreifuodami Pioniersko prieigose, tolumoje matėme žybsnius, girdėjome dundesį. Tai tikrai buvo ne žaibai su griaustiniu.

P.S. Pabaigai siūlau (tam reikės ausinių, viliuosi nuoroda dar veiks) pasižiūrėti ir paklausyti rusų komiko Michailo Zadornovo nupasakotą anekdotinę situaciją apie JAV karinio laivo pokalbį radijo ryšiu su… (neišduosiu, kad būtų įdomiau). Teigiama, kad tai tikras atvejis, bet aš jo girdėjęs/skaitęs bent tris versijas ir linkęs abejoti. Nors nesunku patikėti, kai veikiantys asmenys – JAV saldofonai.

Kolega akiesmirksniu nurodo ir kitą pavyzdį (labiau jūrinį, nors truputi reklaminį):